Gaiveniai, jaukiai išsidėstę šiaurinėje Saldutiškio seniūnijos dalyje, akmenuotoje žemėje, įsispraudę tarp miškų, apsupti Apvynijos, Akmeniškių, Mediniškio, Alžutėnų, Indubakių ir Kemešio kaimų. Vytas Jurka yra užrašęs vietinio Antano Bivainio pasakojimą, kad kaimas pavadinimą gavęs nuo Gaivenos upelio (tiesa, šiuolaikinuose žemėlapiuose šis upelis pavadintas Gėlainės vardu), o šį, kadaise, kai dar nebuvę kaimo, pakrikštijęs matininkas. Tai jis, malšindamas troškulį gaiviu upelio vandeniu, ištaręs: „Kaip gerai atsigaivenau!“

Du broliai viename trobos galalyje

Ona Sakanienė (Bikutė) pas vyrą į Gaivenius atitekėjo iš visai netolimų Strokinių. Vyro tėviškėje pagyveno apie aštuonerius-devynerius metus. Sakanų namas stovėjo prie didelio raisto, artimiausi kaimynai – Maciulevičiai-Jankauskai, kiek toliau Klimašauskai, kitapus raisto – Paneliai. Netoli gyveno ir Kraujaliai, iki kurių per raistą vinguriavo takelis, o kad būtų lengviau įveikti iškastą griovį, jį priversdavo alksnių šakų. Pelkės viksvas pjaudavo pakratui, o dvi karves, trūkstant ganyklų, raišiodavo visur pakraščiais. Žemė, anot pašnekovės, buvo prasta, bet jos vyro seneliai nupirko žemę dviems sūnums (vienas iš jų – O. Sakanienės vyro tėvas). Šie vedė seseris Deveikytes ir kartu gyveno „viename trobos galalyje“, kartu vaikus augino. Beje, broliai buvo gimę ir augę netoli Daugailių, tačiau tėvai turėjo nemažai žemės ir, kai grėsė būti išvežtiems, nupirko sūnums šiek tiek žemės Gaiveniuose. Namelį statėsi patys broliai. Jie dirbo „par žmones“, kirto mišką, o tai leido susitaupyti ir nusipirkti 22 hektarus žemės. Tiesa, dalį jos sudarė raistas, o, kai atėjo tarybų valdžia, broliams buvo palikta tik 60 arų – buvusi žemė apsodinta mišku.

Daugailiuose viskas buvo konfiskuota valdžios. Vėliau Sakanai buvo nuvažiavę pasižiūrėti sodybos (buvo didelis namas, daržinė, tvartai, pirtis), tačiau tuo metu ten gyvenusi tokia Katinienė svečių į namus neįsileido net apsidairyti. Dar vėliau valdžia namą nuvertė.

Kai lašiniuką tik palaižydavai…

Trejus metus O. Sakanienė dirbo laiškaneše. Iš Kirdeikių pašto aptarnaudavo Plaučiškes, Drobiškį, Kemešį, Gaivenius, Alžutėnus, Akmeniškes. Vasarą mindavo dviračio pedalus, o žiemą – arklį važnyčiodavo. Laikraščių buvo tiek daug, kad net dviratį sverdavo. Be rajoninio laikraščio, žmonės skaitydavo „Tiesą“, įstaigos, matyt, privalėjo imti rusišką „Pravdą“. Laiškininkė nešdavo ir pensijas, registruotus ir neregistruotus laiškus. „Ai, neduok Dieve, tokį gyvenimų! Nenoriu ir pagalvot. Sunku buva, tikrai sunku buva!“ – sakė moteris. Ir ne tik jai, bet ir dukrai nebuvo lengva atokiame kaime. Kasdien reikėjo kulniuoti penkis kilometrus į mokyklą, o žiemą tekdavo gyventi Kirdeikių mokyklos bendrabutyje.

O. Sakanienės vyras Jonas su Gaivenių vaikais pradinę „kalni“ lankė Plaučiškėse, o paskui su jais patraukė į Saldutiškį. Čia baigęs vidurinę, kurį laiką dirbo Plaučiškių bibliotekoje, paskui ekspeditoriumi. Žmonos nuomone, sutuoktinis buvo gabus, jei būtų buvę galimybių, būtų galėjęs siekti ir aukščiau, tačiau motina buvo seniai mirusi, tad reikėjo rūpintis tėvu, su kuriuo kartu gyveno.

Nelepino gyvenimas ir O. Sakanienės – ji buvo vyriausias vaikas net dešimties vaikų Bikų šeimoje, tad jai, kartu su kiek jaunesne seserimi, ne tik teko tėvams padėti kolūkio ir savo ūkio darbuose, bet ir auginti jaunesniuosius brolius ir seseris. Moteris atsimena, kad ryte valgydavo blynus su spirgučiais, o per pietus mama katilą bulvių su lupinomis išverda, ant staltiesės lininės papila ir bliūdą raugintų kopūstų šalia pastato. Lašinių buvo tik tiek, kad „duonas kundi, a lašiniuka tik palaižai“. Kai ištekėjo ir pradėjo su vyru kiaules Gaiveniuose auginti, tuomet atsirado ir mėsos: „Paskiau, kai jau va Gaiveniuos apsivedėm, kiaulas pradėjam augint, tai tadu baike buva: jau ir mesytes, ir dešrytes insdėdavam… A, kai ti, Dievuliau, šeimyna buvam, tai jau tikrai blagai, vargingai gyvenam, jau viska matem.“

Kolūkio pelų duona

Pabodus kolūkyje rankomis melžti karves, aštuoniolikmetė Ona Bikutė su kitomis strokinietėmis išvažiavo dirbti prie geležinkelio į Estiją. Po dvejų metų grįžo kiek užsidirbusi: nusipirko medžiagos paltui, kuo apsiauti, bet visus kitus pinigus teko paaukoti didelės šeimos poreikiams. Nebuvo galimybės ir mokslų tęsti – po aštuonių klasių buvo pristatyta kolūkyje karvių melžti. Kad būtų arčiau, kelią trumpindavo. Sudėtingiausia būdavo žiemą: šakomis nusižymėtą taką užpustydavo, tekdavo padėjus panorą persivolioti per juosmenį siekiančias pusnis. Lengviau tapo tada, kai kolūkis davė arklį.

Tėvas duoną maišais veždavo iš Vilniaus arba Daugpilio (Latvija). „Dievuliau, batonų pasiemam, tai sausų ir suvalgydavam! Būdava, Dievuliau, dirbi dirbi metus, tai pelų maišų, du duoda. Nei ti duonas iškepsi! Tai mama, būdava, sijoja sijoja – iš dviejų tų maišų tai būdava maišelis kad išeina! Tai sumala, tai kiek ti duonas iškeps iš ta maiša – mėnesiui būdava maža duonas“, – pasakojo strokinietė ir atsiminė visiškai kitokius laikus, kai mama kepdavo didelius kepalus ir duonos galėjai valgyti, kiek norėjai.

Tėvas, pasak O. Sakanienės, vargo kolūkyje, o vėliau, ėmus melioruoti laukus, perėjo dirbti į melioraciją. Užsidirbo gerą pensiją, bet neilgai ja džiaugėsi – po dviejų metų mirė nuo vėžio. Sunku buvo šeimai, bet visi (išskyrus Antaną, kuris žuvo nelaimingo atsitikimo metu Kirdeikiuose) užaugo sveiki ir prasimušė į gyvenimą.

Nematomos rankos pavogtos sagos

O. Sakanienė nėra nieko girdėjusi apie vaidenimąsi Gaiveniuose, tačiau žino, kad jos pusbrolis buvo nuvykęs į tuo pagarsėjusius Žiezdrius.

„Žinau, kad mana pusbralis nuvažiava: „Aš nuvažiuosiu – velnių išbaidysiu!“ Anas nuvažiava, Mizeikis taks, su kailiniais žiemų. Atasege, sake, kaip išsigundau – nei sagų, nei nieka! Ir neišplėšta niekas – sagų nėr. Sakau: „Ar matei kų ti?“ „Nu nieka nemačiau, tik pajaučiau, kad atasegtas“. Tai sake, kaip rove bijodamas namo! – juokėsi O. Sakanienė, tuo metu dar buvusi nedidelė. Girdėjo ji pasakojant, ir kad grindys tų namų kamaroje buvo nematomos jėgos išplėšytos, ir kad arklys naktį žvengė. Nors jokio arklio nebuvo.

Žiezdriuose buvo ir pašnekovės tėvas. Matė pilną krosnį prikaistą bulvių puodų, paruoštų kiaulėms, tačiau be malkų, kurios kažkaip dingo. Vyrui to užteko, kad apsisuktų ir namo važiuotų.

Didžiaragis karvės draugas

Sodybą melioracijai pardavė patys Sakanai. Iš gyvulių „susidarė pinigėlių“ ir Utenoje su kaimynais Kraujaliais pirko namą per pusę. Kaip sakė O. Sakanienė, pabodo kolūkyje dirbti, nuo nelengvo darbo ir sąnarius ėmė sukti. O dar ir vyrą apgavo – vietoj skirto žiguliuko gavo moskvičių… Vyras įsidarbino pieno kombinate, o žmona – alaus. Papildomai naktimis budėjo pagalbinėje vaikų mokykloje. 200 vaikų keturiuose pastatuose. Vis dėlto, daugiau nei 30 metų stažo sukaupusi moteris pripažino, kad atlyginimai tuo metu tikrai nedžiugino. Kaip, beje, nėra ko džiaugtis ir dabartine pensija.

O prisiminimuose grįžusi į Sakanų sodybą, O. Sakanienė sakė, kad ši dvelkė ramuma. Prie didžiulio klojimo šniokštė du dideli ąžuolai, o po jais rudenį pridygdavo baravykų. Kartais pro kluonienų praeidavo ir Alžutėnų Strakšys. „Ajazau, Ona, tu neišsirinkai grybų!“ – sutikęs moterį girdavosi pilna rudagalvių kepure. „Nespėjau, – teisindavosi Ona, – karvės kitoj pusėj!“ Ąžuolai išlikę, tačiau vieno pusė nulaužta. Pririnkdavo ir pora maišų gilių, kurias veždavo į malūną, maldavo ir maišydavo su miežiniais ar kvietiniais miltais – šerdavo kiaules. Pasigamindavo labai skanios gilių kakavos: išlukštendavo, išdžiovindavo ir metaline namų darbo katamalka sumaldavo.

„A tadu šernų žiemų! Ajajai, bulves išknisa, Jazau mana, – neapsiginam! A briedžių būdava! Nuveinu un karvį melžt rytų – briedis pre karvės! Didžiausi ragai! Ir bijau ait. Atsikėla, pasirųžava ir nuveja, top top ir nuveja. Būdava gi stirnyčių, Dievuliau, pilna, būdava abalių ataina valgyt,“ – pasakojo O. Sakanienė, spėjusi, kad dabar žvėrių dėl medžioklės gerokai mažiau.

Buvęs gražus sodas, pilnas alyvinių obuolių ir kriaušių. Medžius Sakanai norėjo palikti, bet melioracija neleido – visus išrovė. Sodybvietė tapo ariama žeme.

Nežinojo, nei kur bėgt, nei kur dėtis…

Pasak Alžutėnų ūkininko Ramūno Vijeikio, rusų karinis lėktuvas AN-12, skridęs iš Panevėžio, gretimuose Gaiveniuose nukrito 1972 m. gegužės 26 d. R. Vijeikio ir kito alžutėniškio Juozo Grašio nuomone, buvo galima aukų ir išvengti, jei uodega nebūtų kliudžiusi akmenų krūsnies. J. Grašio tuo metu kaime nebuvo, dirbo Vilniuje, o R. Vijeikio, kuriam tuo metu buvo tik dveji mėnesiai, tėvas nulėkė į Sėlą milicijai pranešti, kad lėktuvas sudužo. Utena alžutėniškiui liepė išsipagirioti. Vėliau malūnsparniai suko virš kaimo ratus ir nematė sudužėlio, nes jį dengė krūmai.

Krisdamas lėktuvas nulaužė Bruklio liepos viršūnę (dėl to ėmusį džiūti medį vėliau teko nupjauti), kliuvo ir Maciulevičių sodui bei Algio Strakšio namų kaminui. O štai O. Sakanienė išgyveno šią dramą labai jautriai ir asmeniškai, nes lėktuvas nukrito visai netoli jos namų. Gal per šimtą metrų. Jei ne akmenų krūva, į kurią rėžėsi orlaivis, būtų nukentėję Sakanų namai, o gal ant šios žemės nebebūtų ir 86-erių O. Sakanienės.

Buvo tamsi naktis, po pusiaunakčio. Sakanų arklys lauke dar prieš nelaimę ėmė nerimauti – prunkšti ir keistai žvengti. Šeimininkas, nuėjęs patikrinti, rado gyvulį visą suplukusį, išmalusį ratą. Moteris prisimena didelį trenksmą, kuris išvertė ją su vyru iš lovos. Puolė iš namų – manė, kad perkūnas trenkė. „Nežinam, nei kur bėgt, nei kur dėtis. Bėgam pakluonen, pakalnen… A paskiau šuva pradėja lot, pamatem liepsnų, ir takeliu ataina žmogus. Tadu mes artyn ir tadu pasake, kad lektuvas nukrita, kad čia išmestas vienas da žmogus. Tadu pats inėja kambarin, atsigula. Tadu kaimynas atalake. Kraujalis Kazys. Tadu ėjam ieškat, parode, kad šitaj pusej. Tinai tokia lygtai ir duobelyte buva, vandenia būdava, kai prilyja. Guli gražiai susirietįs un ta panuovaliuka, bet ausis buva nuplėšta – kruvinas visas,“ – pasakojo O. Sakanienė, kurią kraupūs atsiminimai persekioja iki šiol. Nukentėjusieji įtampai ir skausmui nuimti prašė degtinės, bet šeimininkai nedavė ir džiaugėsi to nepadarę, nes medikai sakė, kad kariškiai būtų apkaltinti girtumu. O lėktuvai tą vakarą dangumi ūžte ūžė, bet paskutinis ėmė ir nukrito. Basa per raistą nuskubėjo O. Sakanienė į kaimo kontorą iškviesti greitosios medicinos pagalbos. Iš pradžių niekas išsigandusia moterimi nepatikėjo: „Kų jūs nušnekat!“ Vis dėlto, vėliau pasirodė kariškiai, apsupo teritoriją ir niekam neleido artintis, nors žmonių tikrai daug ėmė rinktis. Viena šovinių dėžė buvo rasta prie Sakanų sodybos, kita – Strokinių pievose, sproginėjo šaudmenys. Po avarijos kilo gaisras, laimei, kad smarkaus vėjo nebuvo ir jis nepūtė Sakanų pusėn.

Žuvo septyni vyrai – jų kūnus, apdegusiom kojom, galvom suvyniojo į parašiutą ir paguldė pašlaitėj. Kai atvyko ir žuvusiųjų žmonos su vaikais, kažkodėl kariškiai teigė, kad vietiniai nieko nepadarė, kad padėtų sužeistiesiems – Sakanai kruvinais patalais turėjo įrodinėti savo tiesą. Nelaimės vietoje žmonos norėjo ir paminklą pastatyti, tačiau valdžios sutikimo negavo. Sakanų dukrelė (avarijos metu ji buvo Kirdeikiuose) nelaimės vietoje vazoje pamerkdavo gėlių, bet kažkokia pikta ranka išdraskydavo gėles, sudaužydavo vazą. Atvažiuodavo į nelaimės vietą širdgėlos išlieti ir nelaimingosios žmonos. Nors korespondentų dėmesio Sakanai tikrai nestokojo, tačiau kariškių prigąsdinti žmonės visą tiesą bijojo iškloti. Vietinė spauda irgi gavo pasitenkinti trumpa žinute, o apie televiziją nebuvo net kalbos. Pašnekovė teigė, kad ne tik varginantis darbas kolūkyje, bet ir ši orlaivio nelaimė dar greičiau subrandino norą, kuo greičiau persikraustyti kitur. Gyventojus persekiojo baimė – vos tik naktį išgirsdavo ūžiant lėktuvą, taip ir atrodydavo, kad šis ims ir nukris.