Tęsiame Nijolės Juočepienės pasakojimą apie gy­venimą Žiedų šeimoje, laimingą vaikystę ir gerus žmones, kurie ją supo Garnelių krašte. Gabi mate­matikė mokytojų buvo mylima ne tik už mokėjimą skaičiuoti – vertintas ir jos balsas. Ilgametė mokyto­ja teigė puikiai sutarusi su mokiniais ir jų tėvais.

Dėkingumo ir meilės giesmė ašarotoje salėje

N. Juočepienė atsiminė, kai pir­mą kartą nuėjo išsiimti paso. Dar­buotoja paima gimimo liudijimą: „Ona Nijolė Krivickaitė, moti­na – Ona Jusiūtė, tėvas – Vladas Krivickas.“ Šešiolikmetė atrėžė, kad šis gimimo liudijimas ne jos, nes jos motina – Elena Žiedaitė. Kartu buvusi mamytė paaiškino: „Vaikiuk, tai tikrai tavo mama, aš tave tik užauginau.“ Tik tada Nijolė pirmą kartą sužinojo, kad E. Žiedaitė nėra jos biologinė mo­tina. Kai mergina paklausė, ko­dėl įmotė šio fakto jai neatskleidė anksčiau, ši atsakė bijojusi, kad mergaitė ją ims mažiau mylėti. Pašnekovė apsiverkė: „Mamyte, aš dar labiau tave myliu.“

Anot pašnekovės, mamytė ją vadino Niliūte, tetutė – dukry­te, jos vyras Antanas Šyvis pa­sididžiuodamas – lakštingala, o babunytė – mergiote. „Kaip gali mylėt svetimą vaiką? – iškėlė klausimą N. Juočepienė. – Iš Vy­žuonų su koncertu atvažiavom į Sirutėnus (Sudeikių sen. – aut. past.). Manęs nuo scenos nepalei­džia. Mano akompaniatorė, mano žento mama, nebemoka man dau­giau akompanuoti dainų. Būna taip. Galvoju, jie vis tiek nepaleis manęs – visi aplinkiniai žino visą istoriją apie mano gyvenimą. Tada aš ramiai sakau: „Gerai, dabar aš a cappella (it. kaip koplyčioje – dai­navimas be muzikos instrumentų pritarimo – aut. past.) padainuosiu tau, mamyte, tau, babunyte, ir tau, tetute. Ir Jums visiems, tarp kurių aš užaugau ir buvau be galo lai­minga. Jums skiriu italų kompo­zitoriaus Bixio „Mamma“. Ir aš padainavau: „Mama, aš laimės pa­sauly niekur tokios neradau…“ Pa­tys žodžiai – pasaka! Visa salė at­sistojo. Net vyrai ašaras braukė. Mamytei, tetutei ir babunytei sto­tis neleido. Vadinasi, visoj apylin­kėj mamytė buvo garbinama, nes ji buvo verta to. Ir visa šita šeima.“

Abi brangiausios N. Juočepie­nės moterys – mamytė ir tetutė – nugyveno po 85-erius metus, babunytė – 87. Tetutė su dėde palaidoti naujosiose kapinėse Utenoje, mamytė ir seneliai – senosiose. „Ten ir aš gulsiu, ten mano vieta – mamytę glėby lai­kiau, mamytė turi ir likti visam gyvenimui“, – kalbėjo Garne­liuose gyvenanti moteris.

Vien tik grožis aplink

„Vaikystė buvo nepaprastai gra­ži, – svajingai kalbėjo Žiedų šei­moje užaugusi Krivickų dukra. – Yra Čaikovskio arija „Jolanta“. Aš tik žodžius jos pakartosiu: Vai ko­dėl aš anksčiau nepatyriau jokių rūpesčių, jokių vargų, / Tarp žmo­nių nuostabiausių išaugau, tarp gėlelių ir paukščių dainų. / Vos pražysdavo sode gėlelės, aš kvė­puodavau jomis ilgai, / Vos pra­gysdavo sode paukšteliai, aš pri­tardavau jiems patylom. Tikrai, tai – mano vaikystės apibūdinimas. Aš niekada nėjau paprastu žings­niu, ėjau pasišokinėdama, visada su daina. Viskas aplink man buvo grožis. Aplink mane buvo vien geri žmonės. Tai, kad per koncer­tą, kai aš dainavau, atsistoję žmo­nės verkė, turbūt viską pasako, ko­kie žmonės aplink.“

Senelis svajojo, kad anūkė­lė mokysis, todėl sumeistravo dėžę, kad Nijolė, važiuodama į mokslus, turėtų kur susidė­ti daiktus. Jis iš klojimo viena ranka gyvuliams rezgine nešda­vo pašarą, o kita savo padaryto­mis rogutėmis tempdavo anūkę.

Egzaminai pas Dievulį išlaikyti

1949 m. gegužės 26 d. mirė Jurgis Žiedas (jis buvo kilęs iš gausios šeimos, o jo brolio Juo­zapo anūkas Nerijus Ričardas Žiedas – pirmasis Utenos mies­to viršaitis), gegužės 28 d. Nijolei suėjo septyneri, o Rugsėjo 1-ąją mergaitė nuėjo į pirmą klasę Si­rutėnuose. Mokykla buvo įkur­ta išvežtųjų namuose (dabar juo­se gyvena Rutkauskai). Buvo dvi klasės: 1–3 ir 2–4. Pirmoje klasė­je Nijolę mokė Ona Bernotaitė, tačiau vasarą ji ištekėjo už Vėgė­lės ir pakeitė darbo vietą. Antroje klasėje atėjo mokytoja Bražėnie­nė iš Padbuožės (Sudeikių sen.). Pašnekovė atsiminė, kad ji buvo puiki mokytoja, tačiau pradėjus trečiųjų mokslo metų rugsėjį, vie­ną dieną mokytoja neatėjo – pasi­rodo, naktį Bražėnus ištrėmė. Ją pakeitė Anelė (Aneliutė) Purti­nauskaitė, o šią ketvirtoje klasėje – jauna kolūkio pirmininko žmo­na Daubarienė.

Baigusi pradinę N. Juočepie­nė mokėsi Utenos 1-ojoje vidu­rinėje. Toliau mergina ketino stu­dijuoti. Baigusi mokslus gerais pažymiais, mokinė turėjo para­šyti nukreipiamąją charakteristi­ką. Pusseserė Gražina Pamakš­tytė, dirbusi Medicinos institute Kaune, siūlė stoti į mediciną, ta­čiau giminaitė atsisakė – ji bijo­jo kraujo, tad medicina jos ne­traukė. Pasirinko mokytojo kelią. Matematikos, nes šis dalykas la­bai gerai sekėsi. Auklėtojas buvo matematikas Vladas Kasperavi­čius, kuris irgi patarė studijuoti šią discipliną. Taip N. Juočepie­nė atsidūrė Pedagoginiame ins­titute Vilniuje. Sekėsi labai ge­rai, buvo dėstytojų numylėtinė. Ir vis dėlto laimės vos nesugriovė… viena pavydi giminaitė. Pasipik­tinusi ji paskambino į institutą ir išbėrė tiradą, kodėl „bandito“ du­krai leidžiama mokytis aukštojo­je mokykloje. Anot pašnekovės, laimei, ragelį pakėlė pats rekto­rius Vytautas Uogintas. Jis išsi­kvietė studentę, kuriai anksčiau dėstė marksizmą, ir paklausė, ar tai, ką jam sakė iškviestosios gi­minaitė, yra tiesa. Mergina nesi­gynė. Tuomet rektorius pareiškė: „Niekam daugiau nesisakai. Ir aš niekam nesakau. Diplomą turė­tum gaut.“ Ir diplomą gabi stu­dentė tikrai gavo. Diplomų įteiki­mo dieną rektorius visiems ranką paspaudžia. Įteikia, paspaudžia. Kai priėjo N. Krivickaitė, apkabi­no, ir abu apsiverkė.

Pasak N. Juočepienės, pusbro­lis Gediminas Pamakštys studija­vo konservatorijoje – su juo visur tąsydavosi ir pusseserė. „Pavyz­džiui, Kipras Petrauskas mane girdėjo, – sakė moteris. – Gedi­minas nusivedė mane pas K. Pe­trauską, kad padainuočiau. Na, aš ir padainavau jam. Tai K. Pe­trauskas ir pasakė: „Į konservato­riją egzaminų jai nereikia laiky­ti – ji pas Dievulį išlaikė.“ Anot pašnekovės, ji žinojo „kad yra laidai, o ant laidų sėdi paukščiu­kai“, bet kas jie tokie ir kam skir­ti, neturėjo žalio supratimo. „Pa­gaudavo“ dainą iš klausos. Kad apie muziką suprastų daugiau, ji ir norėjo dirbti Panevėžyje, kur muzikos mokykloje būtų galė­jusi pramokti ir muzikinio rašto. Kaip sakė N. Juočepienė, ji ne­galėjo dar penkerius metus sėdėti ant mamytės, kuri viena dirbo ko­lūkyje ir, be savęs, dar išlaikė du­krą ir savo motiną, sprando.

Vyžuonos – ne Panevėžys

Anot N. Juočepienės, nors ir ne­tekusi abiejų tėvų, likimo ji buvo apdovanota ne tik neeiliniais ma­tematiniais sugebėjimais, bet ir gražiu balsu, todėl aktyviai daly­vavo muzikiniame instituto gyve­nime, o gavusi diplomą galvojo pasukti į Panevėžį, kur dirbdama matematiko darbą galėtų neatitol­ti ir nuo mėgstamos veiklos. Ta­čiau likimas reikalus pakoregavo kiek kitaip. N. Juočepienei besi­mokant institute, čia buvo įkur­ta Estetikos katedra, kurios vedė­ju tapo muzikologas Stasys Yla. Pašnekovė ten mokėsi dailės is­toriją, muzikos istoriją, solinį dai­navimą ir fortepijoną. Ji nežino­jo, kad S. Yla yra jos biologinės mamos pusbrolis, o šis pagal pa­vardę atkapstė, kas tokia yra jo studentė. Jis davė N. Krivickaitei paskyrimą į Vyžuonas, kad būtų arčiau savo mamytės, kuri dėl dukters paaukojo visą gyvenimą. Giminaitė pakluso ir Vyžuonose praleido penkerius metus (bene įžymiausias N. Juočepienės mo­kinys – Vytauto Didžiojo univer­siteto rektorius Juozas Augutis). Čia mokytoja ir ištekėjo.

Iš Vyžuonų persikraustė į Ute­ną (čia gavo butą). Pusę metų dirbo vakarinėje mokykloje. Tada gimė duktė, tad mamytė iš Garnelių persikraustė į Ute­ną padėti ją auginti. Gimtuosius namus nupirko pašnekovės ma­mytės pusbrolis Bronius Pata­lauskas, o babunytę ėmė globo­ti dukra Emilija. Tačiau senelė netrukus susirgo plaučių užde­gimu ir mirė.

Namą, kuriame dabar gyvena pašnekovė, kolūkių laikais pa­sistatė to paties kaimo gyvento­ja Anelė Rusteikienė. Jos sūnus vedė pradinių klasių mokyto­ją, dirbusią Sudeikiuose. Kadan­gi tada nebuvo patogu važinėti iš Garnelių į Sudeikius, pora par­davė namą Garneliuose ir išsi­kraustė į Sudeikius. Neįrengtus namus nupirko pašnekovės teta Emilija (tetutė), norėjusi būti ar­čiau mamos ir sesers. Beje, šitie namai buvo pastatyti visai neto­li tos vietos (gal už dešimties me­trų), kur stovėjo senasis Žiedų na­mas, vėliau iškeltas į vienkiemį. Kai 1994 m. mirė mamytė, paš­nekovė persikraustė pas tetutę, o ši Dievui sielą atidavė 1997 m. Beje, šiuose namuose kaip paš­nekovės svečiai yra lankęsi ma­tematikas Vytautas Statulevičius, solistas Edmundas Kuodis.

Šiltumu nupirkti mokiniai

Po motinystės atostogų N. Juočepienė ėmė dirbti naujai pastatytoje Utenos 4-ojoje vidu­rinėje, vėliau net 28 metus pra­leido 6-ojoje. Nors „į pensiją pa­leido anksčiau“, 13 metų dirbo jau būdama pensininke, nes mo­kytojos „nenorėjo paleisti nei vaikai, nei tėvai“. „Man niekada nepakliuvo bloga klasė, man ne­pakliuvo blogi mokiniai, nebu­vo blogų tėvų, – teigė matema­tikė. – Vasarą, baigdami mokslo metus, vaikai kokiai parai atva­žiuodavo pas mane su palapinė­mis. Gyvenime daug keliavau – Europą išmaišiau kaip reikalas. Per vasarą keliaudavau tris kar­tus: su mokiniais, su šeima ir su kokia nors drauge.“

Mokytoja pripažino, kad su vaikais mokėjo sutarti. Būdavo, po pamokos prieina mokinys ir prašo pagalbos. Tada jiedu per pertrauką pasikalba, pasitaria. „Mokytojas turi būti ne griežtas, o šiltas, prie kurio vaikai galėtų glaustis“, – įsitikinusi ilgame­tė pedagogė. Kartą, kai suda­rė penkiolikos vien neklaužadų berniokų klasę, joks mokytojas nenorėjo jos imti. O N. Juoče­pienė sutiko. „O jau kokie faini vaikai! Ir dabar dar ir skambina, ir atvažiuoja ir t. t. Jeigu moky­tojas už ausies griebia, plaukus rauna, stumdo, ar vaikas gali klausyt? O jei eini išsišiepęs ir jeigu ką nors negerai padaro, viską nuleidi juokais, viskas – nupirkti vaikai. Turiu savo au­klėtinio nupieštą paveikslą. Ka­dangi esu gimusi Arklio metais, tas vaikas, Rimukas, augęs vai­kų namuose, gimtadienio proga nupiešė ir padovanojo man ar­klio paveikslą. Nuostabiai gra­žus arklys! Tokių be galo gerų vaikų turėjau labai daug“, – šypsojosi mokytoja.

Autoriaus nuotr.