Toliau tęsiame Vytauto Šukio pasakojimą apie Kušlių kaimą (Užpalių sen.). Apie žvejybą Nasvėje ir Momenyje, apie tėvo partizanavimą, tremtį ir kovą prieš kolūkinę sistemą. Apie apgriuvusį, bet išlikusį bunkerį, apie iš svetur pėsčiomis atėjusią motiną, duonos nepriteklių, partizaną Užpalį…
Sniego ir čebatų įkaitai
Pradinę mokyklą V. Šukys lankė Mikėnuose (Užpalių sen.) pas Masiulį – tereikėdavo pereiti miškelį. Anot pašnekovo, pirmoje–ketvirtoje klasėse buvo ne daugiau septynių–aštuonių vaikų. Pavyzdžiui, jis klasėje buvo tik su tokia Rožyte (mokytojavo Stukienė). Žinoma, visos klasės mokėsi vienoje patalpoje. Tokia padėtis susiklostė todėl, kad vos ne kiekviename kaime buvo po mokyklą. Kai kas iš Kušlių ėjo į Abromiškį (Užpalių sen.). Vaikai eidavo pėsti. Kartą žiemą V. Šukys su klasioke įklimpo sniege. Įklimpo ir čebatų negali ištraukti. Stovi ir verkia. Laimei, keliu kažkas važiavo ir vaikus išgelbėjo.
Po Mikėnų laukė aštuonmetė Auleliuose (Anykščių r.), o paskui Joniškėlio Darbo Raudonosios vėliavos ordino Ivano Mičiurino tarybinis ūkis-technikumas (Pasvalio r.), kur pašnekovas įgijo agronomo specialybę. „Eidavom į kolūkį padėt, ir matydavau, kad brigadininkas nieko nedirba, tik vadovauja. Matyt, dėl to mane į žemės ūkį ir patraukė. Visą savo gyvenimą vadovavau. Ir vadovauju. Dabar jau nebe daug, bet vadovauju. Ir visa susiję su žemės ūkiu“, – sakė ŽŪB „Agrozona“ vadovas, pripažinęs, kad vadovavimas – tai ne vien lengvų sprendimų priėmimas.
Ašutinėje kilpoje „debesies“ suklaidinta lydeka
Pašnekovas sakė neatsimenąs, kai septintajame dešimtmetyje melioravo per kaimą bėgančią Nasvę, atmintyje įstrigo tik šviežiai sunaikinto upelio vaga-griovys. „Iki kasimo tėvas, Rožė eidavo lydekų gaudyt. Iš arklio uodegos išsirauna ilgų ašutų, supina, padaro kilpą – ir ant karties. Kepurę nuleidžia virš vandens. Viską daro iš lėto, kad žuvis nepabėgtų. Užtamsina (gal jai vaidenasi, kad kažkas užplaukia, pavyzdžiui, debesis?..). Tada iš lėto užmauna kilpą ir staigiu judesiu į krantą išmeta lydeką. Tokia žvejyba“, – pasakojo V. Šukys ir pridūrė, kad jie, vaikai, irgi taip žuvį pagaudavo. Beje, žvejodavo vaikai ir Momenio ežere. Ir ne bet ką, o palšas – didelius, 2–3 kilogramus sveriančius, karšius. „Pagaudavom, būdavo, ir mes, vaikai. Vasarą atsikeliam penktą–šeštą ryto, gal ir anksčiau, prie ežero nueinam. Su Galvydžiu – Butiškiuose gyvena toks – įbrendam. Tyliai tyliai. Iš vakaro slieką susirandam didelį, nes anksčiau mažų kabliukų nebuvo, užmetam prie nendrių – žinojom, kur – ir kai palša įsikabina, ištraukiam“, – pasakojo apie vaikystės žvejybą vyras.
Iki melioracijos upelyje būta ir gilesnių vietų. Kartą pašnekovas iš vandens ištraukė sūkurio pagriebtą seserį. „Koks ten gilumas mums, vaikams, buvo… Matyt, labai gilu nebuvo, bet prigert užtektų“, – svarstė V. Šukys. Anot jo, žemės reformos metu palei upelį išdalijus žemę, vienas sklypas buvo paliktas bendram naudojimui – girdyti gyvuliams. „Požiūris kaime toks draugiškas buvo. Ne taip, kaip dabar. Privažiuok dabar prie kokio ežero… Nerasi kur, neleidžia, užsitvėrę arba keliuką uždarę. Pakrante gali eiti 25 metrus, bet iki tos pakrantės tu neturi pro kur eiti ar valtį nusivežti – reikia eiti, važiuoti pro žmogaus sklypą“, – kalbėjo pašnekovas.
Sugaudyti partizanai ir likusi gyva tarnaitė
1944 m. spalio–lapkričio mėnesiais Kušlių gyventojas Leonas Tursa iš aštuoniolikos vyrų sukūrė partizanų būrį, pavadintą Gedimino vardu (vėliau L. Tursa tapo Gedimino rinktinės štabo viršininku). Tame būryje buvo ir pašnekovo tėvas Feliksas Šukys. „Miško broliai“ netoli Šukių sodybos išsikasė bunkerį (beje, labai panašus buvo prie Momenio ežero). Nors slėptuvė buvo ant kalno, smėlingoje žemėje, pasitaikė lietingi metai, ir vanduo ėmė skverbtis vidun. Tėvas parėjo namo ir kieme buvo sučiuptas. Partizano sūnui kaimo gyventojas Pranas Būga pasakojo matęs surištą F. Šukį pasodintą ant pagriovio. Kartu buvo sučiuptas ir Norbertas Rožė iš Kėpių (Užpalių sen.). Jiems ir viena byla buvo užvesta (pašnekovas parodė iš Lietuvos ypatingojo archyvo gautą bylos kopiją).
O F. Šukį su N. Rože sučiupo neatsitiktinai. Vienas Gedimino būrio partizanas, Bronius Leika, ėjo namo su automato spyna. Taisyt. Jį suėmė, tardė ir jis išdavė visus bendražygius. Nors ir išdavė kovos draugus, jį vis tiek teisė karinis tribunolas (troika), gavo „10+5“, t. y. dešimt metų katorgos ir penkerius tremties. B. Leiką sugavo 1945 m. sausio mėnesio pradžioje ir, žinodami kitus būrio partizanus, suėmė visus, išskyrus Nikodemą Tursą bei Vytautą ir Joną Leikas, kuriuos nušovė. Tiesa, V. Šukys visų partizanų likimo nežino, nes daugiausia domisi savo kaimo žmonėmis. Jo tėvas, N. Rožė ir būrio vadas L. Tursa gavo „10+5“.
Prieš metus vedęs F. Šukys buvo sučiuptas 1945 m. sausio pabaigoje, o sūnus gimė vasario pradžioje – jį pirmą kartą tėvas pamatė tik po vienuolikos metų grįžęs iš Sibiro. Deja, jis neberado žmonos – važiuodama į Uteną, ji stipriai peršalo ir mirė nuo smegenų uždegimo (moters vienintelį vaiką užaugino ištremto vyro sesuo). Tremtinys vedė antrąkart. Jaunamartė buvo kilusi iš Švenčionių krašto, ji su broliu ir seserimi bei tėvu (motina buvo mirusi) pėsčiomis atėjo ir apsistojo Auleliuose. Mama tarnavo pas tokius Miškinius, prižiūrėjo jų vaikus. Greičiausiai todėl, kad Miškinis užėmė partsekretoriaus pareigas, jį su žmona, pašnekovo teigimu, partizanai sušaudė, su vaiku ant rankų gyva liko tik tarnaitė, svetimas žmogus. Tačiau net ir tai sovietų valdžiai sukėlė įtarimą – mergina buvo tardoma. Beje, tardė Konstantinas Romanovas, o pašnekovas sovietų armijoje tarnavo su Vitalijumi Romanovu Konstantinovičiumi iš Anykščių ir svarsto, ar jis galėtų būti tardytojo sūnus: „Bet jis man nesako. Matyt, aš pats atsikasiu. Tėvas, karininkas, sukosi apie Užpalius – dažnai užsimenama apie tą Romanovą. Metai panašūs. Nesakau, kad taip, bet tikėtina.“
Pašnekovo tėvą išvežė 1945 m. vasarį. Pabuvojo jis ir Uchtoje, ir Vorkutoje (Komija, Rusijos Federacija). Prabuvo 10 metų katorgoje ir vienus tremtyje – Stalinui mirus sumažino bausmės laiką ne tik jam, bet ir L. Tursai. „Jis pasakodavo, kaip juos, politinius kalinius, sodindavo su recidyvistais. Buvo tarp jų ir generolas, ir apie monsinjorą Alfonsą Svarinską užsimindavo. Visi kartu jie ten kažkur buvo. Gerai neatsimenu, bet viskas lygiai taip pat aprašyta Namiko ar Juodzevičiaus knygoje. Sakytum, žodis žodin, ką tėvas pasakojo“, – kalbėjo V. Šukys apie tėvą, dirbusį anglies kasyklose.
Aršus kolūkio priešas
Anot pašnekovo, Kušliai visada buvo „ant ribos“ – joks kolūkis nesiveržė turėti kaimuko su keliais gyventojais ir prasta žeme. Vis dėlto Kušliai kolektyvizacijos „džiaugsmo“ neišvengė. Pašnekovo mama dirbo melžėja Vilučiuose (Užpalių sen.). Iki dvidešimties karvių banda būdavo rišama ant lenciūgų – jas perkelti mamai padėdavo sūnūs. Būdavo, kad dviese broliai už mamą rankomis pamelžia ir visą bandą. Melžimo aparatus naudodavo tik žiemą, gyvulius suvarius į tvartus. Iki Vilučių buvo gal penki kilometrai, bet kolūkis kiekvienai melžėjai duodavo arklį, kad galėtų į darbą atvažiuoti. 40 kilogramų bidonais pieną veždavo į pieninę. O joje vasarą šaldytuvą atstodavo ežere benzininiais pjūklais išpjauti ledo gabalai, apipilti durpėmis.
Tėvas kolūkyje nedirbo, nes jam, buvusiam partizanui ir tremtiniui, „kolektyvizacija – kaip velniui kryžius“. Todėl vyras darbavosi miške – netoli namų sakindavo pušis. Surinkdavo sakus į 200 litrų statines ir juos išveždavo perdirbti į terpentiną ir kt. Su specialiu rėžtuku rėždavo daug medžių, kartais vieną pušį net iš trijų pusių. Vėliau dirbo Utenos mėsos kombinate. Anot V. Šukio, dirbo bet kur, tik ne kolūkyje, prieš kurį buvo kategoriškai nusistatęs, nors, kad buvo verčiamas eiti į jį dirbti, sūnus net neabejoja.
