Sveikatos apsauga – viena iš veiklos sričių, pasta­ruoju metu ne tik išgyvenanti didžiausius iššūkius ir pokyčius, bet ir kasdien atsidurianti visuomenės aki­ratyje bei diskusijų lauke. Akistata su COVID-19 vi­ruso sukelta pandemija kasdiene realybe tapo visos šalies gydymo įstaigoms ir jų darbuotojams. „Viru­sas atskleidė absoliučiai kiekvieno mūsų darbuotojo potencialą, galimybes ir privertė į daug ką pažvelgti naujai. Tokios vienybės ir stiprybės, vidinės jėgos, iš­tvermės tiek iš jaunųjų kolegų, tiek iš „senųjų vilkų“ nesitikėjau. Manau, mes patys nežinome, kiek daug galime“, – sakė Utenos ligoninės direktorius Dalius Drunga.

Naujoje realybėje gyvename daugiau nei metus. Kaip vertinate šį laiką?

Taip, jau 13 mėnesių gyve­name naujoje realybėje. Sun­kus laikotarpis, parodęs, ko kas esame verti, ar sugebame grei­tai ir teisingai reaguoti, gal net ar esame verti būti regiono ligo­nine. Prisipažinsiu, kai 2020-ųjų sausio viduryje pasirodė pirmie­ji pranešimai apie naują virusą Uhane, Kinijoje, tikrai negalvo­jau, kad tai palies mus tiesio­giai. Į kinų bėdas žiūrėjau tik kaip į grėsmę, dėl kurios gali su­trikti prekių tiekimas. Ne paslap­tis, kad didžioji dalis medicinos pagalbos priemonių (adatos, švirkštai, pleistrai, tvarsliava ir kitos vienkartinės priemonės) jau daug metų tiekiamos iš Kini­jos gamintojų. Tad pertvarkėme kelias rūsio patalpas į sandė­lius ir pasirūpinome papildomu medicinos pagalbos priemonių trijų mėnesių rezervu, vaistų – pusantro mėnesio rezervu. Per­sonalo apsaugos priemonių tu­rėjome 40 komplektų, o lokalių protrūkių atveju – tai daugiau, negu reikia, bet… virusas pano­ro pamatyti pasaulį.

Kovo mėnesį, jam dar tik skverbiantis į Lietuvą, pradėjo­me suprasti tikrąją pandemijos grėsmę, tad ligoninėje įvedėme karantiną net nelaukdami, kol tai padaryti nuspręs Vyriausybė, ir visu greičiu pradėjome sveika­tos paslaugų teikimo pertvarką. Pirmas prioritetas – pacientų ir personalo saugumas, antras – išlaikyti nepertraukiamą skubio­sios pagalbos teikimą, nes dau­gelį paslaugų Utenos apskrityje mes teikiame vieninteliai. Darbų netrūko visiems: skyrių ir ūkio pertvarkos, judėjimo schemos, lovų skirstymas, dezinfekavimo principai ir begalė kitų iš pirmo žvilgsnio nematomų darbų, ku­riuos kažkas turi suplanuoti bei atlikti.

Prasidėjus pandemijai, ligoninės iš dalies buvo paliktos tvarkytis pačios sau. Informacija nuolat keitėsi, niekas nežinojo, ko laukti. Kokie didžiausi iššūkiai buvo ir kokie, manote, dar laukia?

Esame regiono ligoninė, to­dėl mūsų darbas ir atsakomy­bė peržengia rajono ribas. Ko­vidas Šiaurės Rytų Lietuvą pasiekė santykinai vėliausiai, bet su visa jėga. Jau po pirmų­jų dviejų savaičių teko didin­ti COVID-19 ligonių lovų skaičių nuo 25 iki 45. Turėjome pasiruo­šę ir atsarginį planą – įrengti 90 lovų skyrių ar dar didesnį, jei­gu tik prireiks. Labai greitai rei­kėjo padidinti apsirūpinimo de­guonimi pajėgumus, nes tiekėjai turėjo deguonies, bet stigo tal­pų, kuriomis jis pristatomas į įs­taigą. Tad išskirstėme tiekimą, pasirinkdami alternatyvius šal­tinius. Dabar gaminame deguo­nį iš oro, turime išplėstą balio­nų rampą ir 7 kub. m suskystinto deguonies talpą ligoninės terito­rijoje. Turime puikiai pandemijai apmokyto personalo, atskirą di­agnostinę ir gydymo įrangą su rentgenu, echoskopija ir dirbtine plaučių ventiliacija.

Kalbant apie šiandieną, ma­nau, padarėme viską, ką reikė­jo. Teikiame visas planines pas­laugas, gydome kovidą, visiškai užtikriname skubiąją pagalbą, operuojame, priimame gimdy­mus, gydome vaikus ir suau­gusiuosius, net medicininė re­abilitacija veikia nemažomis apsukomis, o Konsultacijų po­liklinikoje netrūksta nei konsul­tuojančių gydytojų, nei pacientų.

Kas sudėtingiausia – persona­lo nuovargis. Žurnalistai skirs­to: pirmoji banga, antroji banga. Mums nebuvo tarpo tarp bangų, nebuvo atokvėpio, kad nereikė­tų dėvėti dvigubų chalatų ar ga­lėtum nusiimti respiratorių. Jau daugiau kaip metus dirbame ypatingomis sąlygomis, o pabai­gos dar nematyti, tik svarstymai – kada šis maratonas ir vėl kils į įkalnę.

Ko labiausiai bijojote?

Nieko nebijau, na, gal tik vil­ko pilko. O jeigu rimtai, tai nieko nebijojau ir nebijau, dirbdamas tokio dydžio ir tokios svarbos li­goninės vadovu tu tiesiog netu­ri prabangos bijoti, privalai kad ir kokią neapibrėžtą situaciją transformuoti į motyvaciją, su­burti tinkamus žmones į tinka­mas komandas, tinkamai iško­munikuoti užduotis ir neužmiršti patikrinti, kaip įgyvendinta. O ir laiko baimei nebuvo. Arba dirbi, arba skęsti.

Daug nežinomybės, daug streso patyrėme per šiuos me­tus, todėl daugelyje situacijų teko rodyti asmeninę lyderystę, pačiam dalyvauti kuriant mobi­lųjį tepinėlių punktą, karščiavi­mo kliniką ir kovidinį skyrių. Ir, žinote, darbuotojai patikėjo ma­nimi, patikėjo savimi, patikėjo, kad gali ir sugeba daryti tai, ko iš tikrųjų niekada nebuvo darę. Puikiai pasirodė mūsų jaunie­ji gydytojai, o „senieji vilkai“ dar kartą įrodė, kad sugeba pritaiky­ti įgytą ilgametę patirtį, absoliu­čiai be baimės pasirodė mūsų sesutės, pirmosios pradėjusios regiono žmonių testavimą.

Iš dalies galima padėkoti viru­sui, kad jis parodė mūsų stipry­bes. Visų. Kiekvieno ligoninės darbuotojo. Mūsų vienybę. Be jo gal niekada ir nebūtume pama­tę, kiek daug mes galime.

Šalyje vakcinacija vyksta gana sunkiai, sklando nemažai sąmokslo teorijų. Kaip vertinate situaciją Utenoje? Kiek mūsų ligoninės medikų jau paskiepyta? Kokios kolektyvo nuotaikos?

Ligoninė vakcinacijos nevyk­do, tuo Utenoje užsiima mūsų kolegos iš Pirminės sveikatos priežiūros centro. Žinau, kad jiems sekasi gerai. Dėl ligoni­nės darbuotojų – galiu tik pa­sidžiaugti aukštu medicinos mokslo pasiekimų suvokimu, to­dėl ir pasiskiepijusių greitai bus 90 proc. Kiekvieną savaitę pa­pildomai nukreipiame skiepytis iki 10 darbuotojų, kurie to ne­padarė anksčiau. Tai kažkiek padeda sumažinti įtampą, nes gavę skiepus pagal dviejų skie­pų programą darbuotojai jaučia­si saugesni savo ir savo šeimų atžvilgiu. Sąmokslo teoretikams pasakysiu trumpai – nežaiski­te su likimu ir nesiprašykite į svečius pas mus į kovidinį sky­rių. Patikėkite, seniai nematė­me tiek ir tokių ligonių… Iki šiol pas mus jau gydyta 340 kovidi­nių pacientų, todėl žinau, ką sa­kau. Tad pasiskiepykite, kai tik bus vakcinos.

Kokios nuotaikos atvyksta pacientai? Ar pasikeitė jų elgesys, lūkesčiai ir nuotaikos?

Geras klausimas. Beveik ne­beliko besikreipiančių be rei­kalo. Per pirmąjį karantiną vyk­dytos socialinės reklamos kampanija davė gerų rezulta­tų, pacientai priėmimo skyriu­je elgiasi atsakingai, iš tolo pa­sisako, jeigu karščiuoja, tad priėmimo darbuotojai gali iš kar­to taikyti papildomas saugos priemones, nukreipti atvykusį į atskirą laukiamąjį. Tokiu būdu saugiau visiems: ir kitiems paci­entams, ir personalui. Neramina tik nauji pacientų įpročiai – da­lis delsia kreiptis į ligoninę. Ypač tai pasijautė po pirmojo karanti­no, kai vasarą turėjome daugy­bę užleistos būklės ligonių.

Nuo pat pandemijos pradžios padėti medikams suskubo ir dalis visuomenės. Iš ko sulaukėte

didžiausio palaikymo?

Palaikymą turiu suskirstyti į keletą lygmenų. Pirmojo karan­tino pradžioje, kai stipriai trūko asmens apsaugos priemonių, kiekviena 20 ar 30 respiratorių parama buvo nepaprastai ver­tinga. Vėliau prisijungė savival­dybė, prie mūsų vietoje įsigytų respiratorių pridėjusi tiesiogines siuntas iš Kinijos. Dar vėliau pa­judėjo valstybė su rezervo fondu ir keliais dirbtinės plaučių venti­liacijos aparatais.

Atskiras ačiū UAB „Švytu­rys-Utenos alus“, SBA koncerno ir A. Tapino paramos fondui.

Dar buvo pagalbininkų, kurie labai sušildė ligoninės darbuo­tojų širdis, rodydami nuoširdų dėmesį. Pavyzdžiui, kepyklė­lė „Vanilinis dangus“ kepdavo sausainius priėmimo skyriaus darbuotojams, o picerija „UNO pica“ aprūpindavo šiltu maistu lauke dirbančias mobiliojo pati­kros punkto darbuotojas.

O pats svarbiausias palaiky­mas – mūsų darbuotojų parei­gos ir atsakomybės supratimas, kad niekas kitas – tik mes – ga­lime ir turime šiame regione ga­rantuoti kovido diagnostiką bei gydymą.

Jurgitos Ulkienės nuotr.