Buvusi vaistininkė kūrybą pamažu nustūmė į šalį: ją pakeitė kitas pomėgis

Utenoje gyvenanti tautodailininkė Nijolė Nagienė jau nebepaima į rankas teptuko ir akvarelinių dažų, tačiau jos meno dirbiniai vis dar keliauja po parodas bei neseniai buvo eksponuojami Tauragnų krašto muziejuje. 82 metų sulaukusi moteris vis dar jaučiasi energinga, todėl daugiau laiko praleidžia užsiimdama daržininkyste, gėlių priežiūra, knygų skaitymu.

Pradėjo piešti gavusi kalėdinių dovanų

Miesto gyventoja N. Nagienė apie savo kūrybą linkusi kalbėti būtuoju laiku. Ji žavisi tuo, kas gražu, meniška: ant sienų pakabinti ar spintos lentynose sudėti keramikos darbai, iš vytelių pinti dirbiniai išduoda, kad N. Nagienė apdovanota talentu kurti, o eilės apie gyvenimą, gamtą pedantiškai sudėtos į sąsiuvinius. „Buvau Barbė devyndarbė, nes viskas buvo įdomu“, – kalbėdama apie savo veiklas prisipažino uteniškė.

Kone vienerius metus slaugiusi savo vyrą, anot jos, moteris pavargo, tad neturėjo laiko prisėsti prie tapybos, tad pamažu piešimas akvarele ėmė vis tolti. Mažai laiko kurti ji turėjo ir būdama jauna: laisvalaikį užgoždavo vaikų auginimas, šeimos rūpesčiai. Moteris dirbo patinkantį ir įdomų darbą – vyresnio amžiaus uteniškiams ji gerai pažįstama, nes daugiau nei keturis dešimtmečius darbavosi centrinėje rajono vaistinėje, kuri veikė dabartinėje Aušros gatvėje.

„Kai lankiau mokyklą, mėgau piešti mažus atvirukus: mes, kelios draugės, pasidarydavome albumėlius, į kuriuos ir kokį eilėraštį įdėdavome. Kartą mano vaikai pamatė tuos albumėlius su atvirukais. O per Kalėdas padovanojo akvarelinių dažų, teptukų ir popieriaus“, – vienas Kalėdas prisiminė menininkė, kuri išpakavusi dovaną ėmėsi tapybos. Pajutusi kūrybinį įkvėpimą N. Nagienė ėmė vis labiau domėtis ir kitais amatais – vytelių pynimu, keramika, todėl lankydama įvairiausius užsiėmimus išmoko ne vienos meno gudrybės. „Ir visai gerai sekėsi. Niekam atsiskaityti nereikėjo, niekas už tai pažymių nerašė. Kūriau savo malonumui“, – sakė uteniškė.

Visą gyvenimą dirbo vaistininke

Gimusi ir augusi Klykių kaime, netoli vaizdingo Ilgio ežero, N. Nagienė prisipažino, kad vaikystės ryškūs prisiminimai dar ir dabar gyvi atmintyje. „Važiuojant į Tauragnus Klykiuose buvo vienintelė mūsų sodyba, apaugusi eglėmis. Ji išlikusi, nes ten gyvena mano vaikai, tad džiugu, jog pavyko ją išsaugoti“, – pasidžiaugė moteris. Prisiminusi praeitį, kuomet mirė jos tėveliai ir sodyba liko be šeimininkų, N. Nagienė iš liūdesio sukūrė eilėraštį apie tėviškę aukštaitiška tarme.

Baigusi Vilkablauzdės (Tauragnų sen.) pradinę mokyklą, vėliau ir anuometę Tauragnų vidurinę mokyklą, mergina dažnai užsukdavo į šiame miestelyje veikiančią vaistinę. „Toje vaistinėlėje dirbo labai simpatiška vaistininkė, todėl man ten nuėjus viskas atrodydavo mistiška, nepasiekiama, stebuklinga. O tas vaistinės kvapas taip viliojo… Labai gerai mokiausi, mėgau chemiją, tad po vidurinės mokyklos baigimo reikėjo šiek tiek padirbėti. Utenos vaistinėje padirbėjau fasuotoja ir po kurio laiko įstojau į Kauno Prano Mažylio medicinos mokyklą, farmacijos skyrių“, – pasakojo moteris, kuri baigiantis studijoms pasijuto esanti nėščia, o per valstybinius egzaminus gimė dukra. Vyras jos buvo uteniškis, tad vaistininkė gavo paskyrimą į gimtąjį kraštą. „Grįžau su dukrele ir diplomu“, – juokėsi pašnekovė, kuri praėjus keliems mėnesiams po gimdymo išėjo dirbti į Kęstučio gatvėje įsikūrusią vaistinę, o vėliau kelis dešimtmečius darbavosi centrinėje rajono vaistinėje. „Negaliu girtis, bet manęs, kaip darbuotojos, niekas nepeikė. Visiems, kas ateidavo, stengiausi padėti. Buvo laikotarpis, kai trūko vaistų, tuomet buvo labai sunku. Juk dabar medikamentų yra visose vaistinėse, dažnai norimą vaistą galima užsisakyti ir jis po kelių valandų jau bus pristatytas. Tai buvo specifinis darbas, nes reikėjo ir pačioms gaminti vaistus. Būdavo, kad išeidavau iš namų ir grįždavau vakare namo per visą dieną visiškai neprisėdus. Dar ir šiandien mieste sutikti žmonės pasisveikina, prisipažįsta, kad mane pažinojo“, – pasakojo N. Nagienė.

Turi ir kitų pomėgių

Prie kūrybos šiuo metu beveik neprisiliečianti N. Nagienė pasidžiaugė, kad jos sukurtas menas nedulka palėpėse, o kasmet iškeliauja į viešumą, į parodas.

Gamtą tapyti mėgusi moteris prisiminė, kad pirmieji paveikslai gimdavo iš vaizduotės, dažniausiai iš tėviškės, gimtųjų namų su miškeliu, klojimu, pirtele. „Buvau savamokslė, nesilaikiau aš griežtų piešimo akvarele taisyklių“, – prisipažino ji.

Niekuomet savo nutapytų paveikslų menininkė neskaičiavo, bet įsitikinusi, kad didesnių ar mažesnių turėtų būti apie 80.

Moteris pridūrė, kad norint kurti reikia nors šiek tiek atsiriboti nuo aplinkos, problemų, kasdienybės. Prie lovos visuomet laikydavo popieriaus skiautę ir rašiklį, nes apie vidurnaktį, kai kamuodavo nemiga, gimdavo puikiausios eilės. Dabar atsiribojusi nuo kūrybos ir rašymo N. Nagienė mėgaujasi knygų skaitymu. „Ir anksčiau mėgau skaityti, tačiau kai kuriuos dalykus suprasdavau kitaip – dabar juos matau kitomis akimis. Tad tą pačią psichologinę knygą perskaitau po kelis kartus. Prie lovos sukrautos knygos dar laukia savo eilės“, – parodė pašnekovė, kuri ypač žavisi Valerijaus Sinelnikovo, Mirzakarimo Norbekovo kūriniais. Ją labiausiai liūdina lietingi orai, kai negali išeiti į kiemą, bet gyvenimas ypatingai drėgnoje vietoje neįprastas – pavasariais namas šalia upelio patvinsta ir vaizdas primena žaviają Veneciją. O lietinga vasara moters jau nebežavi – išmirko jos augintos daržovės ir kiti augalai.

Autorės nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas