Lietuvoje netrūksta gražių, išskirtinių gamtos kampelių, kuriuose dar ir puoselėjamos etnokultūrinės vertybės bei savitumai. Ir gamtos grožį, ir tradicijas svarbu išsaugoti. Šią funkciją atlieka nacionaliniai parkai. Aukštaitijos regione gyvuoja seniausias Lietuvoje Aukštaitijos nacionalinis parkas, besidriekiantis per tris rajonus ir užimantis šiek tiek daugiau nei 405 kv. km plotą. 2010 metais prie jo buvo prišlietas ir itin ežeringas Labanoro regioninis parkas (553,2 kv. m), todėl dabar abiejų parkų teritorija driekiasi net per keturis Rytų Aukštaitijos rajonus – Utenos, Ignalinos, Švenčionių ir Molėtų. Apie abu parkus bei juose vykdomas veiklas kalbėjomės su Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos (toliau – Direkcija) direktoriumi Gedu Kukanausku.
Nacionalinis parkas – šalies veidas
Aukštaitijos nacionalinis parkas ne tik seniausias Lietuvoje, bet ir vienas seniausių nacionalinių parkų Pabaltijyje, buvo įkurtas 1974 metais, kitąmet bus minimas jo penkiasdešimtmetis.
Regioniniai parkai Lietuvoje atsirado atkūrus nepriklausomybę, todėl Labanoro regioninis parkas gerokai jaunesnis už savo porininką – įkurtas 1992 metais.
Pasaulyje yra daug skirtingų saugomų teritorijų sistemų, daug kur nacionaliniai parkai veikia kaip rezervatai, kur žmogus arba visai negali patekti, arba gali patekti tik tam tikrais maršrutais ir tik su leidimais. Nacionaliniai parkai, Direkcijos vadovo teigimu, yra kiekvienos valstybės veidas bei identitetas, ir turbūt nėra nė vienos šalies, kuri neturėtų nacionalinio parko.
Lietuva ypatinga tuo, kad turi kompleksinę saugomų teritorijų sistemą, tai reiškia, kad nacionalinio parko, kaip ir kitų saugomų teritorijų planavimas, yra paremtas funkciniu zonavimu. Kiekviena funkcinė zona turi tam tikrą paskirtį – vienoje galbūt numatyta gyvenviečių plėtra, išlaikant tam tikrus etnografinius savitumus, kitur stengiamasi plėtoti rekreaciją, dar kitur – skatinamas ūkininkavimas.
Direkcijos tikslas yra išsaugoti teritoriją ir pritaikyti ją lankymui. „Neįsivaizduojame šios teritorijos be vietos žmonių, kurie čia gyvena, dirba, kuria, teikia įvairias paslaugas, – pabrėžė pašnekovas. – Neįsivaizduojame parko be turizmo paslaugų teikėjų, nes jie dirba su lankytojais ir pasirūpina, jog čia atvykę turistai pažintų šį kraštą, gautų kokybiškas paslaugas ir išvažiuotų laimingi, pasisėmę daug gerų emocijų. Neįsivaizduojame šios teritorijos ir be biologinės įvairovės. Nacionaliniai parkai iš esmės ir yra skirti tam, kad išsaugotų įvairias paukščių, kitų gyvūnų, augalų rūšis, išlaikytų unikalias jų buveines ir sudarytų jiems terpę gyventi, daugintis ir augti.“
Nacionalinis parkas, anot direktoriaus, yra ta vieta, kur turi būti užtikrinta darni plėtra ir rodomas pavyzdys, kaip gali visi kartu sugyventi ir rūpintis aplinka.
Nuo bitininkystės iki ekologinio švietimo
Direkciją sudaro Bendrųjų reikalų, Biologinės įvairovės, Kraštovaizdžio apsaugos skyriai, Lankytojų aptarnavimo skyrius, valdantis du – Labanoro regioninio parko (Labanore) ir Aukštaitijos nacionalinio parko (Palūšėje) – Lankytojų centrus, taip pat Direkcijai priklauso Senovinės bitininkystės muziejus Stripeikiuose, Ginučių vandens malūnas ir Gamtos mokykla Meironyse. Darbuotojų skaičius kinta – vasarą jų būna daugiau, žiemą – mažiau, bet visada ne daugiau nei 36.
Senovinės bitininkystės muziejus ar Ginučių vandens malūnas lankytojams yra gana gerai pažįstami objektai, o apie Gamtos mokyklą, tikėtina, ne tik parkų lankytojai, bet net ir Ignalinos rajono gyventojai yra girdėję mažiau.
Šios mokyklos vienas pagrindinių prioritetų yra ekologinis švietimas, čia dirbama su jaunuoliais ir vaikais, ugdomas jų ekologinis sąmoningumas, mokoma neprarasti ryšio su gamta. Gamtos mokykloje galima pasirinkti neformaliojo ugdymo būrelius, čia klasės iki 35 asmenų kviečiamos atvykti į stovyklas su nakvyne, vaikams organizuojamos edukacinės programos, mokymai, renginiai, išvykos po abu parkus.
Gyvūnų ir augalų išsaugojimas
Direkcijai priskirta aibė funkcijų. Apie vieną jų jau užsiminėme – tai biologinės įvairovės išsaugojimas. Lietuva, įstojusi į Europos Sąjungą (ES), įsipareigojo išsaugoti tam tikrą kiekį tam tikrų buveinių. Aukštaitijos nacionaliniame parke daugiausia yra Vakarų taigos buveinių.
Kita gana dažna ekosistema – pelkės. Anot G. Kukanausko, tarybiniais laikais jose žmonės ganydavo gyvulius ir jas šienaudavo, nes geriausi, derlingiausi laukai priklausė valstybei. Dabar gi, kai nieko pelkėse nebedaroma, jos apauga krūmais, medžiais, nyksta jose gyvenančios rūšys. Direkcija bando palaikyti gerą pelkių būklę ir šiuo metu prižiūri jų apie 50 ha.
„Gamtoje nuolat viskas keičiasi, – paaiškino pašnekovas. – Mes bandome tą kaitą šiek tiek pristabdyti.“ Gamtos balansą jau anksčiau suardė žmogus, nusausindamas pelkes, šlapias vietas, todėl ten, kur anksčiau medžiai natūraliai neaugo dėl to, kad buvo per šlapia, šiuo metu auga noriai. Pasak direktoriaus, kur neįmanoma atkurti hidrologinio režimo, ten gera pelkių būklė palaikoma jas šienaujant, kertant krūmus ir medžius.
Ūkininkams – nemokami galvijai
Kovoti su užžėlimu – dar viena Direkcijos funkcija. Pašnekovas šypsojosi, kad kartais kai kas juos net pavadina miškininkais, nors iš tiesų jie, kaip miškininkai, nekerta brandžių medžių tam, kad gautų pajamų į valstybės biudžetą. Direkcija rūpinasi tik nevertingų krūmų ir medžių šalinimu tose vietose, kurios dar neužaugę mišku ir kur nenorima, kad juo užaugtų tam, kad kraštovaizdis būtų kuo įvairesnis. Pasak G. Kukanausko, ūkininkavimas saugomose teritorijose ne tik kad leidžiamas, bet netgi pageidaujamas, nes jei nebūtų vykdoma žemės ūkio veikla, laukai užželtų mišku. Todėl vykdomi bendri projektai su ūkininkais.
Ūkininkai taip pat pasitelkiami kovoje su mišku. Vienas tokių bendradarbiavimo pavyzdžių – šalia Ladakalnio esančiame Ginučių ąžuolyne, anksčiau buvusiame medžiais apaugusia ganykla. Kai Ginučiuose nebeliko naminių gyvulių, ąžuolynas apžėlė ir tapo tankiu mišku. „Bandome atkurti jo būklę – iškirsti menkaverčius medžius ir krūmus, palikti tik senus medžius, – pasakojo G. Kukanauskas. – Iš projekto lėšų nupirkome mėsinių galvijų ir siūlome juos nuomotis visiems norintiems ūkininkauti. Ūkininkas įsipareigoja išlaikyti tam tikrą galvijų skaičių ir ganyti juos mūsų nurodytose teritorijose. Po tam tikro laiko mums turi būti grąžintas tam tikras skaičius galvijų, juos vėl duodame kitam ūkininkui.“
Kad visiems būtų patogu
Be gamtosaugos, Direkcija atlieka parkų pritaikymo lankymui ir turizmui funkciją. Tam, pasitelkiant parko produkto ženklą, aktyviai dirbama su visais parkuose veikiančiais turizmo paslaugų teikėjais. Parko produkto ženklas – savotiška kokybės, autentiškumo, gyvosios gamtos tausojimo ir naudos žmonių sveikatai bei vietos bendruomenei garantija. Gaudamas šį ženklą, paslaugų teikėjas įsipareigoja teikti tam tikrą paslaugą, būti atsakingas aplinkai ir skleisti Aukštaitijos nacionalinio parko vertybes. Už tai Direkcija tokius teikėjus reklamuoja, skatina turistus pirmiausia rinktis verslininkus, turinčius parko produkto ženklą.
Dirbama ir su kitais paslaugų teikėjais. „Bandome sukurti viešą infrastruktūrą, kuria gali naudotis tiek lankytojai, tiek paslaugų teikėjai, – dėstė pašnekovas. – Per pastaruosius metus abiejuose parkuose buvo atnaujinta visa informacinė infrastruktūra – atsirado daug informacinių stendų, nuorodų, rodyklių. Bandome padaryti taip, kad žmonės čia nepasiklystų, rastų tai, ko ieško.“
Gerinant infrastruktūrą buvo įrengti Ščiūrio rago, Šiliniškių gūbrio pažintiniai takai, atnaujinti Labanoro, Meironių pažintiniai takai, Senovinės bitininkystės muziejus. Amžinas darbas – Ginučių piliakalnio ir Ladakalnio kompleksas, nes nuolat tenka tvarkyti laiptus, šiemet šis darbas turėtų būti baigtas.
Automobiliais, dviračiais, valtimis, pėsčiomis
Turistai kelionėms po abu parkus gali rinktis ekologišką transportą – dviračius, tam yra sužymėta net keli šimtai kilometrų maršrutų.
Aplankyti galima ne vien pažintinius takus ar muziejus. Nuostabią miškų, laukų ir ežerų panoramą galima apžvelgti ir iš aukščiau – apžvalgos bokštų. Aukštaitijos nacionaliniame parke yra du bokštai – Šiliniškių (dar kitaip vadinamas Bitės, Ginučių) ir Lygumų (Kretuono). Labanoro regioniniame parke pasilypėti aukščiau kviečia Mindūnų (Labanoro) apžvalgos bokštas.
Norintiems pasidairyti į pasaulį iš baidarės atsiveria platūs ir, galima sakyti, nesuskaičiuojami bei neišmatuojami vandens keliai. „Galima keliauti laivais po Lūšių ežerą, nuo Palūšės iki Ladakalnio, turime laivybos maršrutų, kur vietiniai paslaugų teikėjai teikia savo paslaugas, – vardijo G. Kukanauskas. – Turime ir kitų objektų Palūšėje – ant kalniuko yra „Palūšės kopa“: restoranas, nameliai. Čia vykdome privataus ir viešo sektoriaus partnerystę, atrinkome privatų verslą, kuris investuos savo lėšas ir vykdys veiklą. Turime ir „Palūšės valtinę“. Supratome, jog daryti verslą – ne biudžetinės įstaigos funkcija, todėl paskelbėme konkursą ir šį objektą išnuomojome. „Palūšės valtinė“ tapo traukos objektu – vasarą kiekvieną savaitgalį vyksta koncertai, įvairios veiklos, veikia kavinė.“
Palūšė atgimė
Anot direktoriaus, jei anksčiau buvo kalbama, jog Palūšė mirė, dabar galima drąsiai teigti, jog ji atgimė. „Kažkada pagrindiniai turistai čia buvo iš Rusijos – Sankt Peterburgo, Maskvos, – pastebėjo Direkcijos vadovas. – Rusams buvo išlikusi nostalgija dar nuo tarybinių laikų. Akivaizdu, kad keičiantis politinei situacijai, šiam regionui reikėjo persiorientuoti, rasti kitą savo lankytoją. Tai ir įvyko.“
Situacija šiek tiek vėlgi keitėsi dėl koronaviruso pandemijos ir Ukrainoje prasidėjusio karo. G. Kukanauskas šypsojosi, jog karantino metu su kolegomis netgi juokaudavo – kada gi atsidarys Turkija, nes anksčiau siauri miško takeliai tapo miško magistralėmis – tiek žmonių juos užplūdo. Kita vertus, Direkcijos darbuotojai tikrai nuoširdžiai džiaugėsi – juk pagaliau lietuviai atrado Lietuvą!
Deja, pasibaigus pandemijai ir atsidarius sienoms, tautiečiai vėl pradėjo veržtis į svečias šalis, todėl turistų parkuose taip pat sumažėjo. Kita problema – po pandemijos taip ir negrįžo užsieniečiai, kuriems mūsų valstybė atrodo nebesaugi.
Direktorius vardijo, jog per metus abiejuose Lankytojų centruose apsilanko apie 8 tūkst. turistų, iš jų – iki 20 proc. užsieniečių. Dažniausiai parkuose lankosi užsienio turistai iš Vokietijos, taip pat Lenkijos, Prancūzijos, Monako, Nyderlandų, Ispanijos, Austrijos, Čekijos bei kitų šalių. Renginiuose, žygiuose ir edukacijose per metus sulaukiama apie 40 tūkst. lankytojų.
Saugant tradicijas ir vertybes
Visoje Aukštaitijoje netrūksta materialaus paveldo objektų – piliakalnių, pilkapių, Labanoro regioniniame ir Aukštaitijos nacionaliniame parkuose jų taip pat daugybė. Direkcija, bendradarbiaudama su savivaldybėmis ir Kultūros paveldo departamentu, juos prižiūri – šienauja, tvarko laiptus ir panašiai. Visgi egzistuoja ir ne visada apčiuopiamas bei plika akimi matomas nematerialus kultūros paveldas, puoselėjamas nė kiek ne mažiau, o gal net ir labiau, kad dar gyvos tradicijos nemirtų ir neišnyktų.
Viena tokių tradicijų – tai stintelių žvejyba sukant bobas bei šventė „Trauk stintelę“, į kurią atvykus galima pamatyti šį tradicinį stintelių gaudymo būdą. „Trauk stintelę“ tapo viena populiariausių žiemos švenčių Rytų Aukštaitijos regione. G. Kukanauskas priminė, jog Direkcijos darbuotojų iniciatyva ši tradicija buvo įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. „Gaila, kad dėl netinkamų oro sąlygų ne visada pavyksta pademonstruoti tradicinę žvejybą sukant bobas, – apgailestavo pašnekovas. – Taip buvo ir šiemet, todėl turėjome stintų tik iš pajūrio. Bet mūsų stintelė, kad ir mažesnė, gerokai skanesnė už pajūrio, be to, ji ir plaukioja gerokai švaresniuose vandenyse – juk Kuršių mariose net maudytis nerekomenduojama, o mūsų ežeruose – geriamasis vanduo.“
„Turime ir į pasaulio paveldo sąrašą UNESCO įtrauktas sutartines, – papildė Direkcijos vadovas. – Tuo aktyviai užsiima mūsų vyriausioji specialistė kultūros paveldo (nematerialiojo) klausimais Sigutė Mudinienė, subūrusi Ignalinos krašto folkloro ansamblį „Čiulbutė“. Bandome išlaikyti ir skatinti šią tradiciją Lietuvoje, atkreipdami dėmesį, jog vakarų ir rytų aukštaičių sutartinių giedojimo būdas labai skiriasi. Planuojama Lietuvoje įkurti sutartinių saugojimo centrus, Direkcija turėtų būti vienas iš Rytų Aukštaitijos centrų.“
G. Kukanauskas užsiminė ir apie Direkcijos rengiamas šventes – „Palūšės regatą“, kurios organizavimą jau perdavė Ignalinos rajono savivaldybės administracijai, ir didžiausią Medkopio šventę, rengiamą Senovinės bitininkystės muziejuje, kai susirenkama pasidžiaugti praėjusiu šiltuoju sezonu, suskaičiuoti atliktus darbus.
Veiklų ir planų netrūksta
Direkcija su partneriais šiuo metu vykdo du projektus. Vienas jų – „Naturalit“, apie kurį jau užsiminėme ir kurį vykdant ketinama grąžinti tradicinį ūkininkavimą Ginučiuose, Pabiržės pusiasalyje bei atkurti Ginučių ąžuolyną. Vykdant šį projektą atliekama ir daug kitų smulkių veiklų.
Projektas „Šlapių pievų ir žemapelkių pritaikymas tvariam ūkininkavimui, siekiant užtikrinti ilgalaikę griežlės ir nykstančių tilvikų apsaugą“ vykdomas kartu su Lietuvos ornitologų draugija. Jį vykdant bus siekiama atkurti Kretuono apyežerio, Kretuonykščio pelkes, sutvarkyti apleistas teritorijas prie Kaltanėnų – tai teritorijos, svarbios įvairioms paukščių rūšims ir kitai biologinei įvairovei. Čia taip pat bus siekiama bendradarbiauti su ūkininkais.
Užbaigiant struktūrinių ES fondų projektus, kuriuos vykdant buvo atnaujinta infrastruktūra, įrengti pažintiniai takai, ketinama įgyvendinti dar vieną veiklą – išplėsti ir atnaujinti Aukštaitijos nacionalinio parko Lankytojų centrą.
Plečiant projektinę veiklą jau bendradarbiaujama arba ketinama bendradarbiauti su latviais, lenkais. Planuose – ir daugybė kitų įvairių idėjų, kurių Direkcija kol kas negarsina, – kad bloga akis nenužiūrėtų ar pikta ausis nenuklausytų.
Stengiasi ne tik dėl turistų
G. Kukanauskas apgailestavo, kad vietinių parkų gyventojų, kurie yra neatsiejama jų dalis, lieka vis mažiau, dėl to Direkcijai tenka susidurti su didesniais ir gausesniais iššūkiais. „Kas matė Aukštaitijos nacionalinį parką anksčiau, atsimena, kad keliai jame buvo nutiesti tam, kad važinėdamas galėtum pamatyti nuostabų kraštovaizdį ir ežerus, – priminė pašnekovas. – Dabar daug kur užaugę miškais taip, kad net ir ežerų nebematyti.“
Direkcija bendradarbiauja su bendruomenėmis, kartu vykdo projektus ir stengiasi, kad tos viešosios erdvės, kurios svarbios ir vietos gyventojams, būtų sutvarkytos ir pritaikytos lankymui – ir pliažai, ir pažintiniai takai. „Ne viskas daroma vien dėl turistų, stengiamasi ir dėl vietos bendruomenės“, – pabrėžė direktorius ir pridūrė, kad visada mielai interesantams suteikia visą norimą informaciją, todėl siūlė gyventojams bet kokiais iškilusiais klausimais kreiptis ir konsultuotis.
Direkcijos archyvo nuotr.