Aukso kasyklose saulė tekėdavo vakaruose

Pasak gaidžiškės Vandos Guigaitės, Gaidžių kaimo pavadinimas kilęs nuo „dainorių“, t. y. labai dainin­gų žmonių. Kadangi gaidys yra dainininkas, dainin­gų žmonių kaimas imtas vadinti Gaidžiais. Papasa­kojo moteris ir apie gausią bei gabią Tilvyčių šeimą, iš kurios kilęs rašytojas Teofilis Tilvytis. Už pastaty­tus kultūros namus, anot pašnekovės, tauragniškiai jį mini itin geru žodžiu.

Nuo balso prigesdavo lempa

Anot V. Guigaitės, savo balsu išsiskyrė Pranciškus Kučinskas, visų vadintas Zvaneliu. Gaidžiš­kė atsiminė, kad per „kryžavas“ dienas, Devintines jis nešdavo kryžių, o kai užtraukdavo gies­mę, tai jo balsas tikrai girdėda­vosi „nuo horizonto iki horizon­to“. Sako, kad, šiam balsingam vyrui giedant, net lempa priges­davo. Jo dukros Teklė, Jadvyga ir Bronė irgi buvo dainininkės. Anot pašnekovės, geri daininin­kai buvo Tilvyčiai ir Gasiūnai, kurie Tauragnuose atgiedodavo visas rytines šv. Mišias.

V. Guigaitė pasakojo, kad kai­me buvo toks nežinia iš kur at­vykęs Marijonas. Jis buvo geras siuvėjas, bet „skrabai“ (gaidžiš­kiai, pasak pašnekovės, būtent taip vadindavo visų nekenčia­mus stribus) Marijoną taip pri­mušė, kad „jis tapo nebepavo­jingas“. Siuvėjas eidavo per kiemus, jei kas paprašydavo ką nors pasiūti, neatsakydavo. Kar­tą pašnekovės pamotė užsakė pasiūti jai „burnosėlį“ (trumpą striukę). Jis ir pasiuvo, tik ranko­ves „prikabino“ visai ne ten, kur reikia. „Marijon, kų tu man pa­siuvai?!“ – klausė moteriškė. O tas atsakė: „Aš siuvau tau šakar makar (bet kaip – aut. past.).“

Pasak V. Guigaitės, kaime buvo „pasakorius“, išminčius Myko­la Viščius. Jis daug žinojo ir apie žmones, ir apie augalus, ir apie karus. Pavyzdžiui, porino apie iš Gaidžių „vaiskan su apuonais“ (į karą su japonais) paimtą vaikiną, kuris taip ir nebesugrįžo.

Karvę melždavo saulei tekant vakaruose

„Tilvyčių namuose buvo skurdas, nes Tilvytis (T. Tilvy­čio tėvas – aut. past.) buvo me­nininkas, ne ūkininkas“, – tei­gė V. Guigaitė. Tačiau moteris sakė, kad niekur nėra taip gra­žiai skaičiusi apie motiną, kaip apie ją savo kūryboje atsiliepė T. Tilvytis: „Nuo darbų griūda­ma, mane supo mama…“

Ir žemę Tilvyčiai pasiėmė pa­ežerėje, statų skardį, kuriame niekas neaugo. „Petras Tilvytis labai gerai rašė pareiškimus. Jei kam reikia laimėti bylą ar pra­mušti ką nors pas viršininkus, tai visur jo raštai praeidavo, ir jis pats praeidavo“, – pasakojo gaidžiškė apie T. Tilvyčio bro­lį ir pridūrė, kad vyriausia Petro duktė Stasė, namuose nesant tikro šeimininko, dirbdavo visus ūkiškus (netgi vyriškus) darbus. Beje, P. Tilvytis, pravardžiuo­jamas Fotografščiku, buvo kai­mo fotografas, kuris įamžinda­vo sodiečius, kolūkio darbus. „Jei ne Petras, Gaidžių kaimas nebūtų turėjęs savo nuotraukų“, – įsitikinusi pašnekovė.

„Jurgis, T. Tilvyčio sesers sūnus, kai nupaišydavo žmo­gų, tai nors dėk ant paso! Kai mirė tėvai, jis liko vienas ūki­ninkauti. Kai nubunda, kar­vė kažkur bliauna, o saulė jam teka vakaruose. Toks jis buvo ūkininkas. Tačiau paišydavo labai gerai. Laiką praleisdavo ant ežero kranto,“ – papasako­jo V. Guigaitė.

Mylėjo savo kraštą ir žmones

V. Guigaitė sakė, kad T. Tilvy­tis buvo nepaprastai talentingas humoristas, praktiškai vienas su­gebėjęs ne tik redaguoti, bet ir prirašyti humoristinį laikraštė­lį „Kuntaplis“. Tačiau, kaip rem­damasi rašytojo Vytauto Petke­vičiaus žodžiais („jis ir numirė, nes buvo priverstas būti ne sa­vimi“) teigė pašnekovė, vėliau sovietinės valdžios jis buvo pri­verstas rašyti niekelius.

Pasak 40 metų Tauragnų moky­kloje išdirbusios pedagogės Apo­lonijos Marčiulionienės, taura­gniškiai T. Tilvytį atsimena ne tik kaip labai paprastą ir šiltą bei savo kraštą mylintį žmogų, bet ir kaip asmenį, kurio rūpesčiu buvo pa­statyti Tauragnų kultūros namai. 1951 metais pradėjusi dirbti Tau­ragnų mokykloje anglų kalbos mokytoja, pašnekovė netrukus ėmė vadovauti šokių rateliui (tuo pat metu chorui vadovavo meno vadovas mokytojas Julius Jurgai­tis), kuris pradėjo dalyvauti rajo­ninėse ir kitose šventėse. Pasak A. Marčiulionienės, visose taura­gniškių šventėse dalyvaudavo ir T. Tilvytis, kuris sakė: „Čia taip klesti saviveikla, kad jums būti­nai reikia kultūros namų.“ Mo­kytoja paminėjo ir tai, kad tiek ji, tiek J. Jurgaitis iš pradžių dir­bo veltui, tačiau pastačius kultū­ros namus rašytojas pasirūpino, kad šie kultūros darbuotojai būtų įdarbinti. Būdamas LTSR Aukš­čiausiosios Tarybos deputatu, T. Tilvytis ėmėsi žygių, kad kultū­ros namų idėja Tauragnuose būtų įgyvendinta. Rašytojui galima priskirti nuopelnus ir už pastaty­tus mokytojų namus. Anot taura­gniškės, kultūros namų atidaryme dalyvavo visas miestelis, vyko koncertas, paskui – vakarienė, o T. Tilvytis Tauragnuose buvo labai dažnas svečias.

Pašnekovė teigė, kad iš pra­džių ji vadovavo mokinių būre­liui, tačiau netrukus pas ją atė­jo kolūkio jaunimas ir paprašė, kad ir juos mokytoja išmokytų šokti. Susibūrę į ratelį, jie, pa­sak A. Marčiulionienės, buvo labai aktyvūs ir griežtai laikė­si vidaus tvarkos (pavyzdžiui, pavėlavusiuosius į užsiėmimus drausmindavo patys).

Po poeto mirties sovietinė valdžia į rašytojo gimtinę ati­tempė didžiulį akmenį, o ant jo prikalė lentą su užrašu: „Gai­džių kaime 1904 I 28 gimė ir augo LTSR liaudies poetas Teofilis Tilvytis.“

Laukuose, krūmyne tarp kitų akmenų, niūkso didelis akmuo su įrašu „1949 Usnynė.“ Manoma, kad šį tekstą, kaip savotišką epita­fiją savo poemai „Usnynė“, galėjo iškalti pats T. Tilvytis.

Sušaudyta vienuolė ir prie kapo duobės miręs kunigas

Viena T. Tilvyčio sesuo – Ja­dvyga – buvo Pažaislio vie­nuolyno vyresniąja. Iš Nijolės Juodkienės (o ji iš brolio krašto­tyrininko Jono Andriusevičiaus) pašnekovė girdėjo, kad Antrojo pasaulinio karo metu, užėjus vo­kiečiams, „su vienuolėmis buvo labai negražiai pasielgta“, pas­kui jos sušaudytos. Kur jų kapa­vietė, V. Guigaitė nežino.

Vienuolė su kunigu broliu Jur­giu suburdavo jaunimą, visi šok­davo. Kartą jie „suorganizavo“ visą kaimą: su kryžiumi, švęs­tu vandeniu, Zvaneliu, skambant giesmėms ir maldoms, vedė vi­sus sodiečius aplink Gaidžius. Pasak pašnekovės, moterys net kūdikius ant rankų nešėsi. Iškil­mė buvo tolygi atlaidams. Beje, Jurgis Tilvytis kūrė eiles, pasira­šinėdamas Žalvarnio slapyvar­džiu, o mirė jis Panevėžyje. Anot V. Guigaitės, sakydamas pamoks­lą prie kapo sulig žodžiais „Die­ve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią“ sukniubo ir nebeatsikėlė.

Pasak Gaidžių kaime gyvenan­čios A. ir M. Miškinių literatūri­nės-etnografinės sodybos mu­ziejininkės Rimantos Gaidienės, T. Tilvyčio tėviškėje stovėjo di­delis namas, kurį kaime vadino aukso kasyklomis – jame buvo galima pasiklausyti pasakoji­mų, išgirsti smuiką… Kai atva­žiuodavo T. Tilvyčio brolis kuni­gas Jurgis su seserimi Jadvyga, kaimo vaikams būdavo šven­tė. Kartą pasišventusieji Dievui mažiesiems gaidžiškiams su­ruošė kalėdinę eglutę ir pastatė spektaklį. Vėliau, kaimui skirs­tantis į vienkiemius, sodybos trobesiai buvo iškelti.

Viena T. Tilvyčio sesuo ište­kėjo už to paties kaimo gyven­tojo Aleksandro Andriusevičiaus (jiems gimė sūnus Fulgensijus, būsimasis rašytojas Pulgis An­driušis). Gyveno gana skurdžiai.

Kai kepdavo duoną, uždengdavo skuduru „pečių“, todėl Andriu­sevičių duona buvo balta, tačiau, pasak V. Guigaitės, tai jiems buvo nė motais.

Anot pašnekovės, rašytojas Pulgis Andriušis iš pradžių la­bai agitavo už Tarybų Sąjungą, tačiau, kai į ją nuvyko, grįžęs nuomonę pakeitė kardinaliai. Rusams artinantis prie Lietu­vos, jis pasitraukė į Vokietiją, paskui – Australiją.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas