Šeimyniškių kaimas, priklausantis Vyžuonų seniūnijai, mažai kam žinomas. Vietovės kraštovaizdį puošia miškai, o jų apsuptyje kaimelio gale išėjusiųjų ramybę saugo kapinaitės. Šeimyniškiuose belikę vos 19 gyventojų (2021 metais buvo 24), dauguma jų nėra šio krašto senbuviai. Vieni – naujakuriai čia įsigiję sodybas, kiti – jas paveldė- ję iš tėvų ar senelių. Tėvų namų lizdą, šio kaimo istoriją čia tebesaugo vienintelė senbuvė Audronė Prakapavičienė (Matulionytė), kurios šaknys Šeimyniškių kaime giliai įaugusios.
Tėvų vardų suteikimas galėjo išgelbėti giminės pratęsimą
„Aš gimiau šiuose namuose. Tik namas anuomet buvo senas. Dabar jo vietoje naujai statytas. Senąjį statė mano seneliai, tėvo tėvai Adomas ir Konstancija Matulioniai. Mano tėvukas irgi buvo Adomas, o mama Marija. Naujus namus pokariu, apie 1952–1953 metus, čia jau statė mano tėvas. Statė ne dūminį, o šiuolaikiškesnį namą su kaminu“, – pasakojo moteris.
Anot pašnekovės, ankstesniais laikais ypač pasižymėjusių ar nagingų asmenybių Šeimyniškių kaime nebuvo. Austi mokėjo kone kiekviena moteris, o meistrauti – dažnas vyras, tad tokie gebėjimai anuomet nebuvo laikomi dideliais nuopelnais.
„Kaime yra dvi naujai statytos sodybos, jose gyvena Šapokai ir Jankauskai. Yra dar ir Šimelių sodyba, bet šitos šeimos jau nebėra tarp gyvųjų, o jų sodybą nupirkę jauni žmonės – Kaškauskai“, – apie šių dienų kaimo gyvenimą pasakojo Šeimyniškių senbuvė.
A. Prakapavičienės sodyboje išlikęs jos senelių statytas ūkinis pastatas. Moteris tebesaugo ir paliktus baldus, ūkyje naudotus rakandus – tabako pjaustyklę, mamos kraičio skrynią, senovinę spintą. Išlikusi ir sena lineika.
Kaimo gyventoja sakė, kad savo senelių, nei tėvo, nei mamos tėvų, nepažino. O ir tėvai jai mažai ką pasakojo apie praeitį ar kaimo istoriją. A. ir K. Matulioniai labai daug dirbo, todėl pasisėdėjimams ir pokalbiams laiko turėjo mažai.
„Žinau, kad mano seneliai turėjo didelį ūkį. Tėvuko trys vyresni broliukai mirė dar kūdikystėje. Tada mano tėvuką pakrikštijo jo tėvo vardu, o tėvuko seserį – motinos. Tėvukas, jo sesuo ir po jų gimęs dar vienas brolis išgyveno. Gali būti, kad tėvų vardų suteikimas vaikams išgelbėjo giminės pratęsimą“, – neaiškiais sutapimais apipintą šeimos istoriją atskleidė pašnekovė.
Turėjo duoti butą, maisto ir drabužių
Sodybą Šeimyniškiuose A. Prakapavičienės tėvai paveldėjo iš savo tėvų. „Seneliai namus užrašė mano tėvukui, o savo seseriai ir broliui tėvukas turėjo mokėti kažkokį mokestį, kad atiduotų dalį jiems priklausančio palikimo“, – apie ano meto teisinę paveldėjimo tvarką pasakojo moteris.
Kaimo gyventojos išsaugotame 1938 metų Utenos apskrities Ipotekos įstaigos išduotame dokumente rašoma, kad Adomas Matulionis 21 hektarą ir 76 arus žemės su joje esančiais dviem trečdaliais trobesių, krūmais ir mišku padovanojo savo sūnui Adomui Matulioniui pilnon jo nuosavybėn. Paveldėtojas dovanojamą turtą priima su dėkingumu, o broliui ir seseriai jiems priklausančią dalį turi išmokėti pinigais, dar seseriai turi duoti ir vieną karvę. Iki paminėtų pinigų ir karvės atidavimo dienos Adomas Matulionis privalo savo seseriai Konstancijai Matulionytei duoti butą, maistą ir drabužius. Likusius aštuonis hektarus žemės ir trobesius įgijėjas gaus nuo dovanotojo mirimo dienos.
Nesiskundė valstybės santvarka
„Mano tėvai ir dirbo iš senelių paveldėtą žemę, kol susikūrė kolūkiai. Tėvai niekur nesikišo, buvo geri žmonės, jų niekas neskundė, tai gal todėl ir nebuvo ištremti į Sibirą. Kolūkių laikais žemė buvo nacionalizuota. Tėvai dirbo „Naujasodžio“ kolūkyje. Tėvukas buvo brigadininku, o mama augino mus, tris vaikus. Nežinau, ar mama dirbo, tik atsimenu, kad man tėvai samdė prižiūrėtoją. Tai gal ir mama tuomet dirbo kolūkyje?..“ – svarstė pašnekovė ir teigė, kad jos tėvai niekada nelygino, kurie laikai ar kuri valstybės santvarka buvo geresnė. „Kadangi jie daug dirbo, visais laikais neblogai gyveno, mums badauti neteko“, – sakė A. Prakapavičienė.
Kaimo senbuvė augo su dviem broliais, vienas iš jų mirė būdamas 16-os. „Aš buvau žemo ūgio. Tėvai galvojo, kad būsiu liliputė. Tik septintoje klasėje, kai išoperavo anginą, ūgtelėjau. Sirgdavau pūliuojančia angina, matyt, tai trukdė augti“, – apie gyvenimo patirtis atviravo moteris.
Gyvatės Degutinės raiste ir durpių gamyba
Šeimyniškių senbuvė prisimena, kad jos tėvas augindavo tabaką, turėjo ir tabako pjaustyklę, kurią pašnekovė tebesaugo buvusioje klėtyje. „Žinau, kad skrebai į tėvų namus užeidavo pasipjaustyti tabako ar atsigerti vandens. O tėvuko palikto sudžiovinto tabako dar radome ir atsikraustę čia gyventi. Radome ir dvi prieškario vėliavas, paslėptas pagalvės impile. Jos buvo tvirto storo audinio, spalvos dar nebuvo išblukę. Bet atidaviau jas, vieną kaimynei, kitą – sūnui“, – apie tėvų paliktą turtą pasakojo moteris.
Pašnekovės tėvai turėjo arklį, jį kinkydavo į lineiką. Bet kai kūrėsi kolūkiai, tą lineiką paėmė, mat jos reikėjo kolūkio laiškininkei. „Nors lineika buvo paslėpta po šienu, badydami su kažkokiu durklu tą šieną, ją atrado ir paėmė. Kai ardė kolūkius, brolis, apsiforminęs ūkininku, vežimą atsiėmė. Tik nežinome, ar tą patį, kuris buvo paimtas iš mūsų tėvų“, – prisiminimų labirintais klaidžiojo A. Prakapavičienė. Ji prisiminė ir tai, kad kolūkių laikais aplinkui šeimai priklausantį vieno hektaro žemės sklypą visur ganėsi kolūkio karvės, todėl teritorija buvo aptverta spygliuota tvora.
Šeimyniškių senbuvė teigė, kad šiame kaime nėra įžymių vietovių, išskyrus netoliese kadaise buvusį Degutinės raistą. „Sakydavo, kad ten labai daug gyvačių. Vėliau tą raistą nusausino. Netoli buvo ir durpynas. Mano tėvai turėjo arklį. Atsimenu, pasakojo, kad tas arklys durpyne nuskendo. Pamatė tik kyšančią jo galvą ir nebegalėjo išgelbėti. Čia ir pievos buvo durpingos. Kai man buvo koki šešeri–septyneri metai, pamenu, čia kasdavo ir gamindavo durpes“, – praeities prisiminimais dalijosi A. Prakapavičienė.
Buvo išvaryta iš mokyklos
Anot pašnekovės, per Šeimyniškių kaimą du kartus ėjo melioracija, bet nedaug sodybų nukėlė. „Mums liepė keltis iš čia, bet kažkaip paliko. Tėvai nenorėjo išeiti, jie mylėjo žemę. Tėvukas buvo didelis daržininkas“, – pasakojo moteris.
Šeimyniškių gyventoja dalijosi prisiminimais apie mokyklinius laikus. Būdama šešerių ji pradėjo lankyti pradinę mokyklą Vyžuonėlėse (Vyžuonų sen.), kuri tuo metu veikė Vyžuonėlių dvare.
„Mokykloje buvo keturios klasės ir dirbo vienas mokytojas, Seminonis ar Siminonis, tiksliai negaliu pasakyti. Jis ir gyveno kitame mokyklos gale. Tuo metu mokyklą lankė šeši vaikai iš Antakalnių, Laimučių (abu – Vyžuonų sen.), Šeimyniškių kaimų. Kartu mokėsi ir mano dvejais metais vyresnė pusseserė. Atsimenu, man atsibodo sėdėti suole ir aš sumaniau nueiti prie pusseserės. Tai mokytojas mane išvarė iš mokyklos. Parėjau į namus, paverkiau. Bet tėvai vėl mane nuvedė į mokyklą“, – apie griežtą tvarką anų laikų mokykloje atviravo pašnekovė.
Gyvenimo keliai išvedė iš gimtinės
Baigusi keturias klases ir sulaukusi vos dešimties metų, pašnekovė iš Šeimyniškių kaimo išvažiavo tęsti mokslų į Utenos pirmąją vidurinę mokyklą (dabar – „Saulės“ gimnazija). „Tėvai nuomavo man butą Utenoje. Į namus grįždavau tik šeštadienį vakare, o sekmadienį eidavome su kaimyne, kuri mokėsi kitoje mokykloje, į Uteną pėsčiomis. Baigusi vidurinę išvažiavau į Panevėžį. Mokiausi Panevėžio politechnikume. Vėliau ištekėjau, perėjau į neakivaizdines studijas Kauno politechnikume, dabar KTU (Kauno technologijos universitetas – aut. past.) vadinasi, kur įgijau inžinieriaus mechaniko specialybę“, – apie kelius, išvedusius iš gimtojo Šeimyniškių kaimo, pasakojo A. Prakapavičienė.
Baigusi studijas moteris kartu su vyru grįžo gyventi į savo tėviškę. Dvejus metus jiedu, drauge susėdę ant motociklo, važinėdavo į darbą Utenoje. „Utenos statybos trestas 1975 metais mums, kaip darbuotojams, davė butą. Gyvendami bute statėmės sodo namelį, garažą, vėliau ir nuosavo namo Grybeliuose statybos prasidėjo“, – pasakojo moteris.
Vėliau pašnekovė pakeitė darbą ir 20 metų pradirbo inžiniere informacijai „Utenos mėsoje“, kol išėjo į pensiją.
Seni medžiai, nupuvęs kryžius ir istorijos paminklas
A. Prakapavičienės sodyboje auga ankstesnių kartų gyvenimo istoriją liudijantys seni medžiai. „Dabar čia išlikę du seni klevai ir ąžuolas. Kelis medžius ne taip seniai vėtra išvertė su šaknimis. Ąžuolas ir toliau augančios eglės – mano tėvuko sodinti. Kadaise prie medžių stovėjo medinis kryžius. Bet jau seniai nuo amžiaus supuvo ir nuvirto. Jis greičiausiai buvo statytas senelių. Dar iš vaikystės pamenu, mama prie jo gėlių pasodindavo. Kryžiaus neliko, kai išvažiavau studijuoti“, – kalbėjo pašnekovė.
Šeimyniškių kaimo gale yra išlikusios kapinės. Šioje amžinojo poilsio vietoje dabar mirusieji nebelaidojami. „Ten palaidoti mano tėvuko broliukai. Kapavietėje stovi mano tėvams skirtas paminklas, pervežtas iš Utenos, kur ir palaidoti mano tėvai. Tėvams pastatėme naują paminklą, o senąjį atvežėme čia. Šiose kaimo kapinėse palaidoti ir vietiniai partizanai – Augučiai, Ruzgai ir kt.“ – pasakojo A. Prakapavičienė.
Kaimo kapinaitės aptvertos metaline tvora, apaugusios lapuočiais bei spygliuočiais medžiais ir užima 0,07 hektaro plotą. Jos pastebimos kiekvienam pravažiuojančiam pro Šeimyniškius, mat yra visai šalia kelio miško pakraštyje. Kapinėse dauguma paminklų iš akmens arba teraco (mozaikinio betono). Ant paminklų dar įžiūrimos palaidojimo datos (nuo 1882 iki 1952 metų). Čia stūkso ir ąžuolo stogastulpis, skirtas šio kaimo kankiniams. Šeimyniškių kapinės yra paskelbtos valstybės saugomu istorijos paminklu.
„Šeimyniškiuose – tėvų namai, turėjau čia sugrįžti. Pardavėme namą Grybeliuose ir atsikraustėme čia. Kai grįžome 2003 metais, tėvų namuose dar gyveno ir mano vyriausias brolis. Mamos jau nebebuvo, o vėliau mirė ir jis. Jau septynerius metus nebeturiu ir vyro. Sūnus gyvena Kaune, dukra – Zarasuose. Aš tėviškėje likau gyventi viena. Kol galėsiu, tol būsiu čia…“ – sakė kaimo senbuvė A. Prakapavičienė.
