88-erių Stanislovas Gaidamavičius: ,,Negaliu ramiai sėdėti namuose“

Su Tetervinėje (Švenčionių r.) gyvenančiu Stanislovu Gaidamavičiumi, aplinkinių vadinamu tiesiog Stasiuku, susitinkame prie jo namų. 88-erių metų sulaukęs vyriškis išlenda iš Labanoro girios su krepšiu, pilnu voveraičių, pakviečia užeiti į vidų. Pasiima ant kėdės 14 pušies balanų, ima pinti krepšelį ir pradedame kalbėtis apie jį ir pusę amžiaus trunkantį šį pomėgį.

Ar visą gyvenimą praleidote šiame krašte?

Galima sakyti, kad taip. Man buvo 12 metų, kai su tėvais atsikraustėme į šią sodybą iš netoli esančio Pastoviškio kaimo. Tėvas žemę dirbo, aš ganiau gyvulius. Augau ir užaugau čia, pasenau… Trejus metus tarnavau Čečėnijoje, bet tada ten buvo tik rusai. Buvo gerai, saugu. Kai grįžau, norėjosi būti arčiau namų, šalia tėvų, todėl ir pasilikau čia. 36 metus dirbau eiguliu Januliškio girininkijoje. Pats kirtau, sodinau medžius. Iš tų mano sodintų medelių jau būtų galima statyti ką nors. Juk visada, atėjus laikui, reikia iškirsti ir vėl atsodinti mišką. Ir taip visą gyvenimą…

Gyvenate Labanoro girių apsupty. Ar jaučiate išskirtinį ryšį su gamta?

Žinoma. Miške būti man vienas malonumas. Einu pasivaikščioti, grybauti, uogų ieškoti, vėliau nunešu į turgų. Man nereikia tų kelių pinigėlių, užtenka pensijos, bet negaliu tiesiog ramiai sėdėti namuose. Norisi kvėpuoti grynu oru, būti gamtoje, kažką daryti, kol leidžia sveikata.

Kaip ir kada išmokote pinti krepšius?

Seniai… Gal prieš 50 metų. Sunku pasakyti tiksliai. Tėvas namuose pindavo paprastus krepšius bulvėms. Perpratau šitą technologiją gana lengvai ir pats pradėjau pinti. Vėliau mama iš turgaus parnešė krepšį, nupintą rusiškuoju būdu, tai ir jį išmokau. Vis įdomiau.

Ar pats kažką išmokėte šio amato?

Mokiau… Atvažiavo du pažįstami miškininkai, prašė pamokyti. Atsisėdome – aš pinu, o jie žiūri. Sakau: ,,Šitaip tai neišmoksite, dirbti reikia. Jeigu aš pjaustau, tai ir tu pjaustyk“. Jiems neišėjo iš karto, tai daugiau nebebandė. Čia reikia kantrybės, kruopštumo, stipresnių rankų. Sūnus irgi mokytis nenorėjo. Barasi netgi, sako, kad šiukšlinu namuose, ir tiek. O aš jam atsakau: ,,Ir pašiukšlinsiu, ir išvalysiu – nieko čia baisaus“ (juokėsi). Anūkui irgi neįdomu: jis tik važinėja ir važinėja. Išmokyti ką nors pinti krepšį gal ir galima, jei rodo tikrą susidomėjimą, bet juk medžiagą reikia pasiruošti, iš miško atsivežti…

Kaip išsirenkate medį dirbiniui?

Visą gyvenimą dirbau miškuose, išvaikščiojau girias, tai žinau, kad reikia pušies, kuri nebūtų labai aukšta. Dar svarbiau – prie pelkės esanti, sakinga, nešakota, nesukta. Iš sukto medžio nieko nepadarysi.

Kiek laiko reikia krepšiui nupinti?

Kai medžiaga paruošta, tai per pusę dienos tikrai nupinu. Aišku, paskui krepšelis turi išdžiūti. Numetu kur nors, palaukiu. Tada su švitriniu popieriumi nutrinu, kad būtų gražiau, švelniau, rakščių neliktų. Dar reikia viršų su kampiniu šlifuokliu praeiti, rankeną padaryti. O pačią medžiagą paruošti irgi užtrunka. Ji turi būti šlapia, ką tik iš vandens ištraukta, ilgai ten gulėjusi. Tada pasidarau pagalius ir skaldau į balanas, plonas juosteles. Kiek juostelių naudosiu, priklauso nuo to, kokio dydžio krepšį noriu nupinti, tačiau turi būti lyginis skaičius.

Ką darote su krepšiais?

Dažniausiai dovanoju. Kartais kelis parduodu, bandau nuvežti į turgų, bet šiais laikais nelabai perka. Tiesa, prieš kelis metus nuvažiavus į Utenos turgų atėjo moteriškė ir sako: ,,O, kokie gražūs krepšiai! Kiek jie kainuoja?“. Atsakiau, kad po aštuonis eurus. O ji ir toliau klausia: „Kodėl taip pigiai? Nusijuokiau: ,,Duok daugiau ir imk“. Tuomet ji nupirko vieną… Dar būna, kad sužino, išgirsta apie mano darbus, tuomet atvažiuoja ar paskambina, paprašo, kad nupinčiau tam tikro dydžio. Būna užsakymų, bet retai.

Kaip manote, kodėl svarbu išsaugoti amatus, parodyti jaunajai kartai?

Niekas tokiais dalykais šiais laikais nebeužsiima. Ir krepšių, gaila, nelabai naudoja. Pasiima plastmasinį kibirą, maišą, eina su jais grybauti ar uogauti. O kad dar krepšius darytų… Jaunajai kartai reikia iš karto šimtais uždirbti, jie nežaidžia su keliais eurais už krepšelį ar kilogramą grybų turguje…

Dėkoju už pokalbį.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas