Keliones tarpmiestiniais ar vietinio susisiekimo autobusais daugelis vyresnių nei 30 metų žmonių atsimena, greičiausiai, tik iš vaikystės ar mokymosi meto. Automobilis labai greitai tapo pirmojo būtinumo pirkiniu, nes patogumas savaip planuoti laiką ir nebūti priklausomam nuo pagal grafiką važiuojančių autobusų buvo toks pat svarbus, kaip ir bet kuri kita pasirinkimo laisvė.
Kodėl tai atsitiko
Gyvenimas greitėjo, modernėjo, autobusais keliaujančių mažėjo, o automobiliais patogiai riedančių tais pačiais keliais gausėjo. Mažiausiai keitėsi autobusų sustojimo vietos prie judresnių kelių. Tos, kurios išliko, niūriai stūksodavo artėjant automobiliui ir beveik nepastebėtos greit likdavo už nugarų…
Dažnam stotys nejaukios, nesaugios, iš jų norisi kuo greičiau iškeliauti. Kita vertus, jos ir neskirtos ilgai būti – atvyko autobusas, įlipai ir išvykai kur reikėjo. Atvykai, išlipai ir keliauji kur suplanuota. Net ir dabartinėse moderniai pertvarkytose stotyse tvyro neužsibuvimo dvasia.
Svėdasų stotelė irgi ne išimtis. Žinia, anksčiau ji buvusi miestelio centre. Vėliau perkelta ten, kur ir dabar tebestovi. Pastatytas keleivių laukimo paviljonas buvo įstiklintas, su dvivėrėmis durimis. Stiklai buvo dažnai daužomi netikusių žmonių, sukeltas net gaisras, todėl stiklinės dalys pakeistos dailaus ažūro grotomis ir vieta, buvusi užuovėja laukiantiems, tapo vėjų skrodžiama. Sienos išmargintos netikusį įprotį rašinėti bet kur turinčių žmonių paliktais užrašais. Vietomis atsilupę, purvini dažai, laiko tėkmės ir žmonių rankų paliktos žymės, į šiukšliadėžę nepataikyta išmesti šiukšlė… Tarsi kokia bešeimininkė nesvetinga pastogė keliaujantiems.
Gamta ir viską pakeitusi fotografija
Nepamenu, ar vėlyvo rudens, ar ankstyvo pavasario pavakario skaidrumas buvo labai tinkamas fotografuoti ir tuokart į vieną iš kadrų pakliuvo ir Svėdasų stotelė. Iš tolo žiūrint dailu, kol smalsumas dar kartą nuvedė arčiau. Deja – jau aprašytas slogus vaizdas likęs, tik viskas dar labiau apšiurę.
O dabar pasistenkite įsivaizduoti, kaip tokioje aplinkoje būtų atrodžiusi tik viena perdažyta ir dekoruota dailiu piešiniu sienelė. Visai nedaug trūko, kad taip ir būtų atsitikę… Visgi buvo apsispręsta, kad atnaujinta turėtų būti visa stotelė.
Taigi, gavus Lietuvos automobilių kelių direkcijos pritarimą ir sutikimą bei suderinus techninius klausimus, pasitarus su Svėdasų seniūnija, buvo parengtas projektas „Menas kelyje“ pagal priemonę „Kultūros projektų įgyvendinimas“, kuris iš dalies finansuotas Anykščių rajono savivaldybės biudžeto lėšomis. Tuomet prasidėjo dekoravimo ir atnaujinimo darbai.
Atviros dailės pamokos ir savanorystė
Patys svėdasiškiai išsirinko sienelės dekoracijos piešinį iš dviejų anykštėnės tautodailininkės Ritos Vasiliauskienės sukurtų būtent šiai erdvei. Verta pastebėti, kad piešinys tarsi įsilieja ir į gamtinį stotelės statinio foną. Dailės mokytojos Kristinos Striukienės pagamintą natūralaus dydžio trafaretą ant jau nudažytos sienelės pieštuku kruopščiai apvedžiojo Svėdasų Juozo-Tumo Vaižganto gimnazijos mokiniai. Tą pačią dieną prasidėjo ornamento piešimas dažais. Kol buvo nebaigtas, piešinys liko paslėptas nuo visų akių, o stotelėje tęsėsi dažymo darbai. Tai man tapo tikru išbandymu. Dažniausiai girdėtas klausimas ir nuostaba – kaip galima dirbti be atlygio. Galima! Kviečiu pabandyti. Tai nebuvo pagal projektą finansuoti darbai, bet sumanymo priežastis jau paaiškinau.
Dar porą penktadienių atvirų dailės pamokų metu gimnazistai kruopščiai spalvino piešinio linijas, nesuklysdami net menkiausiose detalėse. Iš tiesų tai buvo džiugiausi momentai – po jaunųjų svėdasiškių potėpių grožio rasdavosi vis daugiau. Keitėsi ir stotelė. Statinio skliautus, savanoriškai pagelbėdamas, nudažė kunigiškietis Vygintas Kovas. Tuomet stotelė įgavo dailų išbaigtumą. Tikėkimės ilgam.
Darniai darbuotasi. Svarbiausia, kad Svėdasų gimnazistai savomis rankomis papuošė, dekoravo ir pakeitė statinį, kuris svarbus Svėdasams, kurį mato ir jame buvoja ne tik svėdasiškiai, bet ir gausiai pro juos keliaujantys.
Rūta STANEVIČIENĖ, VšĮ „Atvertos langinės“ vadovė