Sakoma, kad mokyklose vaikšto valstybės ateitis. Tiek eilinis rinkėjas, tiek politikas nori, kad tai būtų stiprios Lietuvos ateitis, nes tik stiprus švietimas gali sukurti tvirtą valstybę. Deja, matome, kad švietimo sistema neprogresuoja, o mokymo ir mokymosi kokybė ir toliau prastėja. Tai matydami, politikai siūlo daryti įvairias reformas. Tačiau nė viena Lietuvoje vykdyta reforma nepatyrė tokios nesėkmės, kaip mokytojų etatinio darbo apmokėjimo sistemos įvedimas. Su šiuo valdančiųjų užmanymu turėjo padidėti mokytojų atlyginimai. Bet pastaruosius tik supriešino, o mokyklų vadovai politikų buvo paversti šios nesėkmės bendraautoriais. Siekiant, kad mokytojai uždirbtų daugiau, paprasčiausiai reikėjo pakelti atlygį už kontaktinį darbą pamokose.
Manau, norint sutaupyti lėšų mokytojų atlyginimams, reformos turi prasidėti nuo mokyklų tinklo sutvarkymo. Aišku, kad tokia pertvarka būtų savivaldybės mero ir tarybos narių veiklos laukas. Savivaldos politikai turi apsispręsti, ar nori turėti daug mokytojų su mažais atlyginimais, ar mažiau mokytojų, bet gaunančių geresnį atlygį. Reikia pasakyti, kad Utenos mokyklų patalpų plotas, tenkantis vienam mokiniui, yra gerokai didesnis už Lietuvos vidurkį, deja, tai neduoda didesnio mokinių žinių vidurkio, kuris taip pat žemiau Lietuvos vidurkio. Jei prieš dešimtmetį gimnazijoje buvo septyni klasės komplektai, dabar liko tik trys. Ir toliau tęsiasi prasta praktika, kai klasės komplektuojamos po trisdešimt ar daugiau mokinių. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija rajono taryboje periodiškai teikė siūlymus, kad klasėje mokytųsi ne daugiau dvidešimt penkių mokinių, bet rajono valdantieji tą ignoravo, sakydami, kad mokytojui jokio skirtumo, kiek mokinių klasėje. Tačiau vienas iš pagrindinių mokytojų reikalavimų streiko metu ir buvo mokinių skaičiau mažinimas klasėse.
Manau, negalėtume skubotai daryti Utenos mokyklų tinklo pertvarkos remdamiesi vien tik ekonomine nauda. Tinklo pertvarka be diskusijų su Utenos švietimo bendruomene gali duoti ir nepageidaujamų rezultatų. Todėl kviečiu visus – ir mokytojus, ir mokinių tėvus, ir vyresnių klasių mokinius – kuo skubiau pradėti diskusijas ir nebijoti pertvarkų. Jeigu suprasime, kad švietimas ne tik žodžiais savivaldybėje yra prioritetas,tuomet prie trūkstamų mokymo lėšų, gaunamų iš valstybės švietimo funkcijai vykdyti, turėtų prisidėti ir savivaldybė.
Prieš dvidešimt metų Utenoje turėjome gerą pavyzdį. Turiu omenyje buvusio mero E. Pupinio ir švietimo skyriaus vedėjo A. Puodžiuko bendrą darbą pritaikant rajono švietimo tinklą prie besikeičiančių ekonominių ir demografinių sąlygų. Taip, tuo metu tai buvo politiškai labai nepopuliarus sprendimas. Tačiau juo remiantis rajono švietimo sistema pavyzdine buvo laikoma gerus dešimt metų. Reikia prisiminti, kad tuometinio Ministro Pirmininko A. M. Brazausko vadovaujama vyriausybė į švietimo viceministrus pasikvietė A. Puodžiuką tikrai ne už tai, kad vedėju dirbo prie mero konservatoriaus, o gautas teigiamas rezultatas Utenos rajono savivaldybės švietimo srityje.
Politikus kviečiu nebijoti diskusijų, o mokytojus suprasti pertvarkymų būtinumą.
Raimundas Kelevišius
Utenos rajono savivaldybės tarybos narys, Švietimo, sporto ir kultūros komiteto narys
Politinė reklama. Apmokėta iš TS-LKD Utenos skyriaus rinkimų sąskaitos. Užsk. Nr. U09/0222
