Janina Pečiukienė (Mameniškytė), vaikystėje patyrusi daug vargo ir nuoskaudų, į Vilnių išlėkė kaip kulka, tačiau jos požiūrį gana greitai pakeitė miškingu ir kalvotu Rytų Aukštaitijos kraštovaizdžiu susižavėjęs sutuoktinis iš Joniškio lygumų, kuris visada noriai važiuodavo į žmonos tėviškę. Moteris džiaugiasi, kad ne tik jos dukra, gyvenanti Vokietijoje, bet ir anūkas yra už prosenelių bei proprosenelių žemės išlaikymą. Ateina laikas, kai tėviškės oras įgauna kvapą, o sėdėdamas klojime ant šieno lauki į stogą pasibeldžiančio lietaus…

Maldos už mirusiuosius su medaus ir obuolių vaišėmis

Anot J. Pečiukienės, ji su mama, kuri didžiavosi savo balsu (giedodavo pagrabuose), į majavą eidavo pas Šilaikius (Juozapą) – ten maldininkų laukdavo gražiai papuoštas altorius. Taip pat moteris atsiminė, kaip kaimo žmonės gal lapkričio pradžioje susinešdavo maistą į Trainių sodybą ir melsdavosi už mirusiuosius. Kaip vaikui, pašnekovei labiausiai įsiminė Pečiūrų vaišės, obuoliai ir medus, nes tokių dalykų paprastai negaudavo. Šią šventę žmonės vadino zekvijomis.

Nors J. Pečiukienės vaikystėje jaunimo kaime buvo nedaug, kartas nuo karto (dažniau jaunimas traukdavo į Vyžuonas ant Kartuvių kalno) jie organizuodavo gegužines prie Lukno ežero (palei Malinauską). Šokius skirtingu metu, kad nepritrūktų šokėjų ir muzikantų, ruošdavo tai Sprakšiuose, tai už ežero esančiuose Galeliuose. Berželiais, tarpusavyje sutvirtintais viela, apkaišytoje aikštelėje armonika ar akordeonu grodavo muzikantas, dalyviams reikėdavo pirkti gėlyčių žiedelius (jie atstodavo bilietėlį), segamus į atlapus.

Vis dėlto tai buvo tas laikotarpis, kai kaimas ėmė svetimėti, nes jaunuoliai, anot pašnekovės, „nekęsdavo“, kai senimas ateidavo „paspoksoti“ į šokančiuosius – laukdavo, kol sutemus vyresniosios kartos atstovai išeis ir jie galės pradėti šokti.

Gyvatės ir kiškio vaistai

Pasak J. Pečiukienės, jiems, vaikams, mama liepdavo, jei vaikščiodami po mišką užtiktų gyvatę, prispausti ją pagaliu. Tada vienas parbėgdavo namo ir atsivesdavo gimdytoją, kuri gyvatę arba įleisdavo į butelį, arba kitokiu būdu vis tiek sugebėdavo parsinešti namo. Roplį užpildavo degtine ir ištrauką naudodavo kaip vaistus, o jei sudžiovindavo, duodavo prastai ėdantiems paršams.

Žinojo Stefanija Mameniškienė ir tokią žolę varinčių (tam tikra pataiso atmaina), kurios nuovire maudydavo turinčius išgąsčio ar nuomaru sergančius vaikus. Svarbu buvo jo nepadauginti. Pati

moteris daugiausia gydydavosi bičių pikiu ir kiškio taukais, kuriais tepdavo skaudamas vietas (jų gaudavo iš Pašilių kaimo medžiotojo Šakarvio).

Beje, kai vieną kartą S. Mameniškienė taip apsirgo, kad negalėjo pasiekti nei vaistinės, nei parduotuvės (vaikai jau buvo išėję iš namų), parišo laiškelį šuniukui po kaklu, o šis nubėgo pas artimiausius kaimynus Šilaikius. „Ko čia tas Stepanės šuva atbėgo?..“ – nusistebėjo Šilaikienė (Juozapienė), kol nepamatė laiškelio po gyvūnėlio kaklu.

Nekulti laukai ir šeškų raiste besiprausiantys šernai

J. Pečiukienės atmintyje yra išlikęs Pašilių kaimas, kuris tebesiglaudžia prie Sprakšių. Iki melioracijos sodybų buvo gal septynios, dabar liko tik viena. „Kai dabar nuvažiuoju ar nueinu grybauti, pakraštyje matau vienintelę išlikusią Vaičiūno trobą. Daugiau nieko nebėra. Man labai keista…“ – apgailestavo moteris ir pridūrė, kad tuometinis kolektyvizacijos vajus neaplenkė ir jos kaimynų Bartašių, Kaulinių. Jos motinos nelietė, nors laukus suardavo vos ne iki slenksčio. Tiesa, pasėt pasėdavo, bet „niekada neatvažiavo kulti“, nes nederlinga Mameniškių žemė buvo vadinama nabašnikų žeme ir, nors vėliau melioruota, derlingumu negali pasigirti ir šiandien. J. Pečiukienė pateikė ir keletą gimtųjų vietų vardų. Ažubrastis – tai vietovė netoli Mameniškių, kur melioratoriai iškasė tokį didžiulį melioracijos griovį, kad vaikai, eidami į mokyklą, negalėjo per jį perlipti. Keletą kartų ekskavatorininkas mažuosius per griovį perkėlė kaušu. Prieš tai pelkėtą vietovę kirto paprastas lieptelis, paskui per griovį nutiestas tiltas.

Šeškaraistis – netoli Mameniškių esantis neužšąlantis šaltinėlis (ir vietovė aplink), kuriame S. Mameniškienė laikydavo pieną, sviestą. Kaimo žmonės stebėdavosi, kaip žvėrys nesusmaguriauja pieno gaminių ar grybautojai jų nenugvelbia. „Pavasarį visada nueinu prie Šeškaraisčio ir galvoju: vaikas buvau, Šeškaraistis niekada neužšalo ir nepakeitė vagos. Ir dabar ten kokia puriena auga, šernai pasimaudo, bet ta vieta išlikusi“, – kalbėjo tėviškės nepamiršusi vilnietė.

Bedugnė – greičiausiai jau užpelkėjęs miško ežeriukas „palei kelią“, prie kurio žmonės naujų namų sienojams važiuodavo pešti samanų ir iš aplinkinių kaimų.

Kad grybaujant būtų lengviau orientuotis, buvo nukreipiama keturiomis kryptimis (Kybartienės skardžius, Bambyzaraistis, Šeškaraistis ar Ažubrastis).

Žemės kvapas ir lietus į daržinės stogą

Nors vaikystėje J. Pečiukienė norėjo pabėgti iš Sprakšių, kur patyrė tiek patyčių ir vargų, ištekėjus tėviškės vertinimas pasikeitė. Ir už tai, kad namai išliko, ji dėkinga savo joniškiečiui vyrui, kurį su- žavėjo sutuoktinės gimtasis kraštas: „Ot čia tai vieta!“ „Jis labai daug įdėjo savo sumanumo, rūpesčio, kad kaimas išliktų, daug dirbo, niekada nesibodėjo, motinai padėdavom“, – sakė pašnekovė. Anot jos, nors jau dešimt metų gyvena nuosavame name, tai neprilygsta sodybai, kurioje vyrauja išskirtinė dvasia, o tas ypatingas kvapas tiesiog pribloškia, nesvarbu, kad nebėra tiek jėgų dirbti, kiek anksčiau. „Atsimenu, mano amžiną- jį atilsį teta atvažiuodavo ir sakydavo: „Kaip čia kvepia! Kaip čia gerai!“ Galvodavau, ką ji čia suokia, koks čia kvapas?.. Dabar, kai atvažiuojam, mane paleidžia prie Ažubrasčio. Aš einu pėsčiomis ir pati pajuntu, ypač vasarą, kaip kvepia tas miškas, kaip kvepia ta žemė…“ – neslėpė susižavėjimo gimtuoju kraštu vilnietė.

J. Pečiukienės dukra gyvena Vokietijoje, tačiau kartą per metus atvažiuoja į Sprakšius, jos šeimai labai patinka kaimas, ypač vertinama pirtis. Ir jei mama užsimena, kad jau sunku sodybą išlaikyti, dukra prašyte prašo namų neparduoti. Būdama maža ji neįvertino pušų ošimo ir ant šieno sėdėdama laukdavo nesulaukdavo, kada baigsis lietus. Gyvendama svetimoje šalyje, ji prabilo visai priešingai: „Kad man dabar kas leistų pagulėti ant šieno su knyga rankoje lietui lyjant!..“ Neabejingas lietuviškam kaimo grožiui ir anūkas, studijuojantis mediciną Diuseldorfe (Vokietija), jis kviečia savo draugus į pirtį. „Dabar aš noriu, kad kuo daugiau kas apsilankytų ir mums būtų smagiau“, – svečiais džiaugėsi pašnekovė.

Beje, dukra, studijuodama Vokietijoje, susidraugavo ir iš- tekėjo už vyro, kurio tėvas fizikas Klausas fon Klitcingas yra Nobelio premijos laureatas. 2000 m. jis lankėsi Sprakšiuose. Kaimas jam labai patiko, jis net išreiškė norą kada nors čia rašyti savo atsiminimus.

Ne tik šis garbus svečias, bet ir kiti, kurie apsilankydavo sodyboje, svečių knygoje palikdavo savo atsiliepimus. Ši knyga (kniga pačiota su Lenino galva), kurią iš remontuojamos ligoninės parūpino pašnekovės pusbrolis, vedama beveik tris dešimtmečius, dabar tiek daug įrašų nebesulaukia, bet yra saugoma Mameniškių–Pečiukų sodyboje.