Šios savaitės trečiadienį suėjo lygiai dvi savaitės, kai Seimo sprendimu pasienio ruožo su Baltarusija teritorijoje buvo įvesta nepaprastoji padėtis. „Ignalinos dienos“ žurnalistai nuvyko pasidomėti, kokios nuotaikos sklando Ignalinos rajono rytiniame pakraštyje – Rimšės ir Tverečiaus seniūnijose bei Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – VSAT) Vilniaus pasienio rinktinės Puškų užkardoje. Tiesa, jau iškart įvažiavus į pasienio ruožą apima nenusakomas jausmas – pavojaus ir kartu smalsumo, nes jame visur patruliuoja pasieniečiai, karo policija ir kitos pajėgos, pravažiuojantys piliečiai stabdomi ir nuolat tikrinami jų dokumentai. O ir automobilių (bent jau Rimšės seniūnijoje) – vos vienas kitas, dažniau galima sutikti „nelegalius“ pažeidėjus, kuriems jokios valstybių sienos negalioja – briedžius ir stirnas.

Ignaliniečiai – Lietuvos pakraštys

Visa rytinė Ignalinos rajono riba, besiribojanti su Baltarusija, – tai Lietuvos valstybinė (kartu ir Europos Sąjungos (ES) bei Šengeno erdvės) išorės siena. VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Puškų pasienio užkardos (toliau – Užkarda) vadas pulkininkas leitenantas Andrius Abramavičius sakė, kad Užkarda saugo sienos ruožą su Baltarusija nuo trijų sienų (Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos) sankirtos, vadinamos Liudvinavu ir esančios Zarasų rajone, Turmanto seniūnijoje, iki sandūros su Tverečiumi – iš viso beveik 54 kilometrus išorės sienos, taip pat Užkarda prižiūri ir 142 kilometrus vidaus sienos su Latvija. „Esame mišri užkarda, sauganti tiek ESvidaus, tiek išorės sieną“, – sakė A. Abramavičius.

Tai, kad išorinė valstybės siena daug kur kerta ežerus (tarp tokių penkių mažesnių ar šiek tiek didesnių vandens telkinių ir didžiausias Lietuvos ežeras – Drūkšiai), pasieniečių patruliavimą tik komplikuoja. Bet, kaip atskleidė Užkardos vadas, pasieniečiai turi ne tik įvairios sausumos technikos, bet ir katerius, todėl situacija – suvaldoma. Anot pašnekovo, iki šios migracijos krizės pradžios ežerai ir buvo patys pažeidžiamiausi. Dabar viskas virto atvirkščiai.

Nelegaliems migrantams teikiama pagalba

A. Abramavičiaus teigimu, Užkardos kontroliuojamas ruožas, lyginant su visu VSAT Vilniaus pasienio rinkinės saugomu ruožu ir skaičiuojant visus užfiksuotus neteisėtus migrantus, kirtusius sieną, yra pats pažeidžiamiausias. „Paskutiniai nelegalai fiksuojami būtent mūsų Užkardoje, – sakė vadas. – Nebūna nė savaitės, kad neateitų bent vienas nelegalus migrantas.“ Anot pašnekovo, vadovaujantis Operacijų vadovės sprendimu, šiuo metu tokie pažeidėjai grąžinami atgal, į Lietuvą įleidžiami tik į rizikos grupes pakliūvantys asmenys, jiems pradedama prieglobsčio suteikimo procedūra.

Kaip sakė Užkardos vadas, su sieną kirtusiais užsieniečiais bendraujama, jei reikia, užtikrinama humanitarinė pagalba – iškviečiama greitoji medicinos pagalba, dalijami humanitariniai daviniai, parūpinami drabužiai ar avalynė. „Buvo toks atvejis, kad atėjo vaikas be batų, radome jam batus, – pasakojo pareigūnas. – Buvo kitas migrantas, kuriam beeinant per sieną suplyšo batai, todėl vienas pareigūnas atidavė jam savus, nes tiko dydis.“

Siena – it kiaurasamtis?..

Paklausus, kaip atsitinka taip, jog nelegalūs migrantai ne visada sustabdomi prie pat sienos, o kartais aptinkami giliau šalies viduje, pavyzdžiui, gyventojai juos randa įsikūrusius savo ūkiniuose ir kituose pastatuose, Užkardos vadas apgailestavo, kad kol kas šiame ruože nėra įrengta sienos stebėjimo sistema, taip pat kai kuriose vietose tėra tik keli nedideli fragmentai neaukštos tvoros. „Mūsų pajėgos tikrai didelės – remia bei padeda ir kariuomenė, ir karo policija, ir krašto apsaugos savanorių pajėgos, ir savanoriai, ir „Frontex“ pajėgos, ir policija – bet neturime galimybės pastatyti po žmogų prie kiekvieno stulpo, – kalbėjo pulkininkas leitenantas. – Kad apsauga būtų tikrai maksimali, kiekviename pasienio ruožo kilometre, vaizdo kameros matomumo ribose, reikėtų statyti bent po penkis pareigūnus, bet tokios pajėgos būtų milžiniškos.“

Dabar, anot pašnekovo, jei kilometrą ruožo saugo pareigūnas, būna, kad jis nusisuka, būna, kad tame kilometre yra aklų zonų (pavyzdžiui, miškas), taigi, pasitaiko, jog nelegalai prasmunka, bet vis tiek didžioji jų dalis sulaikoma prie pat sienos. „Tikrai tokių atvejų, kai nelegalūs migrantai sulaikomi šalies gilumoje, būna, mes to neneigiame, – atvirai kalbėjo A. Abramavičius. – Gal kai bus įrengta sienos stebėjimo sistema, pabaigta tiesti tvora, apsaugota spygliuota viela – koncertina, tada turėsime konkretesnę informaciją. Bet šiandien siena nėra tokia, kad jos nebūtų galima įveikti. Juolab kad mūsų krašte labai sudėtingos gamtinės sąlygos, nelygus reljefas, daug kur neįmanoma įrengti net kontrolinės pėdsakų juostos, nes nemažai vietovių – pelkėtos.“

Praneša neabejingi piliečiai

Užkardos vadas patikino, kad pasieniečiai glaudžiai bendradarbiauja ir su vietiniais gyventojais, kurių patriotiškumas, lojalumas ir pilietiškumas, kaip pastebėjo pašnekovas, ypač išryškėjo šiuo sunkiu nelegalių migrantų krizės laikotarpiu. Anot pašnekovo, piliečiai praneša apie pastebėtus įtartinus asmenis, nors pasitaiko ir bijančių viešai prisipažinti, jog pranešė būtent jis. „Didesnės migrantų grupės pas mus pradėjo rodytis nuo birželio 7 dienos, nuo tada sulaukėme nemažai pranešimų ir iš gyventojų, – pastebėjo pulkininkas leitenantas. – Vienam itin aktyviam pagalbininkui – Nikolajui Ivanovui – net keturis kartus pranešusiam apie pastebėtus sieną kirtusius asmenis, praėjusią savaitę įteikėme padėką.“ Kaip aiškino pareigūnas, anksčiau, kol nebuvo priimtas sprendimas nelegalių migrantų į Lietuvą neįleisti, jie ir ateidavo atvirai – tiesiai pasieniečiams į rankas, nes žinojo, kad bus priimti. Dabar gi įsibrovėliai arba įbėgėliai slapstosi, mėgina nemačia prasmukti į mūsų šalį.

Pasieniečių vadas tvirtino, kad pasieniečiai su Rimšės seniūnijos gyventojais nuolat bendrauja ir jaučia jų nerimą bei nuogąstavimus, bet patikino, jog panikos nėra. „Mes ir patys įspėjame, kad gyventojai saugotųsi, – užtikrino A. Abramavičius. – Beje, pastebėjome, kad vedini nerimo bei saugodamiesi visi žmonės pradėjo rakinti namų ir ūkinių pastatų duris.“

Kalbai pakrypus apie pasienio kelius, Užkardos vadas patikino, jog VSAT prie jų tvarkymo visada prisideda – kasmet teikiami pasiūlymai, rengiami projektai, žinoma, bendradarbiaujama ir su seniūnijomis bei atsižvelgiama į tai, jog kelias būtų reikalingas ne tik pasieniečiams, bet ir vietos gyventojams. „Per trejus su trupučiu mano darbo metų suremontuota nemažai kelių, pavyzdžiui, Pūškos–Vaitiškė, Toliotiškė–Pociūnai ir nuo Stašionių iki beveik pačių Švikščionių, – vardijo pašnekovas. – Kiekvienais metais kažkurį kelią remontuojame, bet nėra taip, kad lėšos skiriamos vien mūsų Užkardai, po truputį tvarkomi prioritetiniai keliai visų užkardų teritorijose.“ Anot pulkininko leitenanto, šiemet turėjo prasidėti ir projekto, kurį vykdant turėjo būti sutvarkyti privažiavimai prie valstybės sienos, patrulio takai, pasienio juosta, darbai, bet įvykiams pakrypus netikėta linkme ir prasidėjus hibridinėms atakoms iš Baltarusijos, prioritetas tenka inžineriniams įrenginiams ir stebėjimo sistemoms.

Fiksuojami pažeidimai

Pasiteiravus apie pasienio ruožo teritorijoje negyvenančius, bet čia norinčius patekti Lietuvos piliečius, Užkardos vadas patikino, jog visiems, turintiems pagrįstų priežasčių atvykti į pasienį, (pavyzdžiui, aplankyti senų tėvų) leidimai yra išduodami. Visgi, anot pašnekovo, pasitaiko ir tokių, kurie nežinodami, o galbūt ir norėdami tiesiog pasmalsauti į pasienį atvyksta be rimtos priežasties, todėl per šias dvi nepaprastosios padėties savaites užfiksuoti jau keturi tokie pažeidimai ir šiems asmenims surašyti protokolai.

Praėjusią savaitę plačiai nuskambėjo atvejis, kai netoli Ignalinos buvo sulaikyti du Lietuvos piliečiai, mikroautobusu gabenę keturiolika Irako piliečiais prisistačiusių asmenų. Pasak A. Abramavičiaus, pasieniečiai pastebi, kad kartais į pasienio ruožą neįprastu laiku atvažiuoja Lenkijos, Vokietijos piliečiams priklausantys automobiliai – tokių atvejų, anot jo, buvo ne vienas ir ne du – o ir šiaip situacija pasienyje itin atidžiai stebima, todėl tokia rizika yra vertinama ir, jei reikia, imamasi atitinkamų veiksmų.

Kaip teigė pašnekovas, pasieniečiams darbo niekada netrūko, dabar, žinoma, jo dar daugiau. „Jau gal kiek pripratome prie susiklosčiusios situacijos, bet pirmieji įvykiai tikrai kėlė stresą, – atskleidė Užkardos vadas. – Pats dalyvavau nelegalių migrantų sulaikymuose ir galiu pastebėti, jog pareigūnams reikia būti pasiruošus ne tik fiziškai, bet ir morališkai.“ A. Abramavičius pasidžiaugė ir tuo, jog Užkardos personalas – visiškai sukomplektuotas ir visi etatai užimti, o prireikus papildomų rankų atsirado ir tarnybą baigusių, bet savanoriauti sutikusių buvusių pareigūnų.

Prie pasieniečių pripratę

Kaip sakė Rimšės seniūnijos seniūnė Tatjana Jarutienė, gyvenimas pasienyje teka įprasta vaga, gal tik padaugėjo norinčiųjų seniūnijoje gauti gyvenamosios vietos deklaraciją – ją paprastai reikia pateikti pasieniečiams, kad nekiltų papildomų klausimų dėl teisėtumo būti nepaprastosios padėties teritorijoje. „Jei per pandemiją paskelbus karantiną ir apribojus judėjimą tarp savivaldybių rašėme pažymas, kad mūsų seniūnijoje gyvena garbaus amžiaus tėvai ar seneliai, kuriuos dėl sveikatos būklės reikia nuolat lankyti, tai dabar tokie raštai negalioja, – aiškino T. Jarutienė. – Leidimus lankytis pasienio ruože piliečiams, neturintiems nekilnojamojo turto, nedeklaravusiems čia gyvenamosios vietos ir nedirbantiems šioje teritorijoje, išduoda tik VSAT.“

Padidėjusį pasieniečių dėmesį, anot seniūnės, vietos gyventojai priima stoiškai – prie sieną saugančių pareigūnų jie ir taip buvo pripratę. „Vyrai visada patruliavo pareigingai ir dažnai, – pasakojo pašnekovė. – Kaip aš sakau – išnyra iš niekur ir dingsta kažkur, kartais net nepamatai kur. Žinoma, neramu dėl atklystančių nelegalių migrantų – daugelis sodybų mūsuose vasarnamiai, todėl nežinia, kas ir kada gali jose įsikurti. Meikštuose net pats pasienietis savo sodybos ūkiniame pastate rado įsikūrusius nelegalus. Vienoje pirtyje kažkas aptiko užsieniečius, pasikūrusius ugnelę.“ T. Jarutienė atskleidė, kad ir namų duris seniūnijos gyventojai dabar pradėjo rakinti pareigingai. Anot moters, per sieną prasprukusiems nelegalams nepavyksta gilyn į šalį praeiti nepastebėtiems – juos vis tiek anksčiau ar vėliau pastebi vietiniai ir praneša policijai arba pasieniečiams, tuo labiau kad didžioji dalis Užkardoje dirbančių pasieniečių – rimšiškiai, taigi, savi žmonės.

Be kelio, be takelio

Tiesa, seniūnė minėjo ir vieną iškilusią problemą – pasienyje patruliuojantys pareigūnų automobiliai dar labiau išmalė bei išdaužė duobėmis jau ir taip nekokios būklės, sunkiai pravažiuojamus keliukus. Pašnekovė vylėsi, kad skirstant Ignalinos rajono savivaldybės biudžetą bus į tai atsižvelgta ir skirta daugiau nei įprastai pinigų jiems remontuoti, galbūt net ir valstybė galės skirti kažkokią dotaciją. T. Jarutienė minėjo, jog ir VSAT kasmet skiria lėšų pasienio keliukams tvarkyti – šiemet jomis sutvarkyta 800 m kelio nuo Pociūnų iki Toliotiškės, pernai – gabaliukas iki Vaitiškės.

„Kokie tie mūsų atokiausi pasienio keliukai? Jie neturi net tvirto pagrindo, – kalbėjo pašnekovė. – Visi vietinės reikšmės keliai mūsų seniūnijoje – žvyrkeliai. Kas juos kada remontavo? Net pravažiuodamas didesniu traktoriumi ūkininkas juos pagadina. Kai buvo ramu, pasieniečiai keliukus saugodavo, net ir mes be reikalo jais nevažinėdavome – kartais tiesiog pėsti nueidavome iki reikiamos vietos. O dabar visureigiais nuolat važinėja ir Vokietijos, ir Latvijos, ir Estijos, ir Lenkijos karo policija. Pati nebuvau, bet žmonės sako, kad iki Strilungių kaimo kapinių jau nelabai pravažiuosi… Situaciją suprantame – pareigūnai atlieka savo pareigą – nieko pakeisti negalime, bet seniūnija vėliau susidurs su tokia problema, kad neturėsime iš ko suremontuoti tų sugadintų vieškelių.“

Svarbu – nekelti panikos

Tverečiaus seniūnijos seniūnas Aivaras Lozda tikino, kad įvedus pasienyje nepaprastąją padėtį gyvenimo tempas seniūnijoje pernelyg nepasikeitė. „Labiausiai gyventojai džiaugėsi tuo, kad mūsų seniūnijoje neapgyvendino nelegalių migrantų, – prisipažino pašnekovas. – Tverečiaus seniūnijoje ir sugauta mažiau nelegalų – kelis rado Lukošiškėje, Popovkoje. Jiems čia labai nepatogu – ir upė, ir brūzgynai, ir pelkė. Baltarusijos pusėje ties Tverečiaus seniūnija niekas negyvena, nėra net padorių keliukų. Daugiau prasiveržusių per sieną buvo Didžiasalio pusėje, ten, kaip pastebėjo patys pasieniečiai, daug sausiau ir geresnis praėjimas.“

Seniūnas pasakojo, jog vakarais žvejodamas girdėdavo iš VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Tverečiaus užkardos, kol dar ten buvo apgyvendinti nelegalūs migrantai, sklindančias musulmoniškas maldas. Bet kažkokių didelių incidentų ar įsilaužimų į privačią nuosavybę, pasak A. Lozdos, nenutiko. „Didelės panikos nebuvo, žmonės reaguoja ramiai, – tvirtino pašnekovas. – Mes stengiamės negąsdinti žmonių – kas norės, patys prisipanikuos.“

Pasielgė pilietiškai

Popovkos kaime (Tverečiaus sen.) „Ignalinos dienos“ žurnalistai sutiko Andrejų, prieš kurį laiką pastebėjusį nelegalius migrantus ir apie tai pranešusį policininkams. Kaip pasakojo vyras, namo terasoje su kaimynu jie buvo prisėdę po darbų atsigaivinti, kai kaimo keliuku pamatė einant tamsaus gymio asmenis – du vyrus ir dvi moteris. „Iškart su kaimynu nusprendėme, kad jie ne vietiniai, o juk ir kaime – tik keturi gyventojai, visus puikiai pažįstame“, – kalbėjo Popovkos kaimo gyventojas. Be to, ir keliukas baigiasi ties Dysnos upe. Pašnekovas sakė, jog iškart paskambino į policiją ir sienos pažeidėjus kažkur netoliese sugavo. Prieš tai, anot Andrejaus, panašiai nutiko ir tame pačiame kaime gyvenančiam jo dėdei – tąkart jis pastebėjo vieną įtartiną asmenį.

Pasak pašnekovo, einant keliuku, iki sienos – maždaug du kilometrai, ten per upę yra viena ar dvi brastos, per kurias anksčiau kaimiečiai važiuodavo su vežimu. Visai netoli kaimo – Tverečiaus kontrolės punktas, kur per sieną važiuoja tušti vilkikai – su kroviniais šiame punkte neįleidžiami, nes tiltas per Dysną neatlaikytų per didelio svorio. Vyro teigimu, per šį kontrolės punktą per dieną pravažiuoja maždaug 115 krovinius pervežančių automobilių.

Anot Andrejaus, net ir po to, kai per sieną su Baltarusija pasipylė nelegalūs migrantai, jų šeima nesijaučia nejaukiai gyvendama visai pasienyje,tik dabar šeimynykščiai pradėjo rakinti net ir pirtelės duris.

Pagaliau sugrįžo elniai…

Tverečiuje, visai šalia valstybės sienos, kaip patys juokavo – paskutinėje sodyboje Lietuvoje – gyvena du sutuoktiniai – iš Latvijos kilusi Inese Čepule ir jos vyras Vytautas Čepulis. Su jais – ir šuniukas Maksis. Gyvena, anot Inesės, ramiai, neramu buvo pasidarę tik Tverečiaus gyventojams išvydus pirmąjį nelegalą, gulintį šalia Tverečiaus parduotuvės – jis buvo susižalojęs, todėl atėjo pasiduoti ir maldavo pagalbos. Taigi, „ant rubežiaus“ gyvenantys sutuoktiniai nuo tada vakarais pradėjo leisti šunį miegoti į namus, kad lodamas be reikalo negąsdintų sienos pažeidėjų ir Čepuliams būtų ramiau. Bet ir vakarais, augintiniui sulojus už tvarto, pasienio gyventojos teigimu, širdis suspurdėdavo iš nerimo. Kaip pasakojo moteris, vienas kaimynas atsikėlęs ankstų vasaros rytą ir atidaręs langą pamatė savo kieme stovinčius tris nelegalius migrantus. „Bet jie iškart kelia rankas ir pasiduoda“, – tikino pašnekovė.

I. Čepule teigimu, ji pati nėra mačiusi nė vieno nelegalo, tik rudeniop, dengdama gėles nuo šalnos pirštų, girdėjo, kaip Baltarusijos pusėje kažkas vartė medžius. Anot jos, strategiškai ši vieta nėra labai palanki žmonėms pereiti, nes čia – ir balos, ir liūnas, ir kanalas, ir upė, ir tankūs brūzgynai. Galų gale, čia pat – Tverečiaus užkardos bokštas. Baltarusijos pusė šioje vietoje, pasak sutuoktinių – negyvenama, giliau likę tik nebeveikiančios fermos griuvėsiai. „Iš pradžių net buvo įdomu – atskrenda iš Baltarusijos toks plerpalas – par par par, – įsiaudrinusi pasakojo pašnekovė. – Skrenda skrenda ir nutyla – matyt, nutūpęs buvo. Po to vėl – brrrr – pakyla ir parpia. Matyt, kelių ieškojo… Tada mūsiškiai, vėliau – kažkokie užsieniečiai skraidė, dar vėliau – karo policija. Dabar – tyla. Ir dronai naktį nebeskraido… Matyt, kai Lenkijoje prasidėjo neramumai, čia apsiramino. Ir iš tiesų jiems čia nėra ko – juk reikia visą Lietuvą praeiti.“ I. Čepule šyptelėjo, kad jei jau vakarais iš Popovkos krūmų išlindę prie jų sodybos vaikštinėja 22 elniai, matyt, tikrai joks svetimas žmogus čia nebeužklysta.

Vytauto Ridiko nuotr.