Sveikatos apsauga – viena iš veiklos sričių, pastaruoju metu ne tik išgyvenanti didžiausius iššūkius ir pokyčius, bet ir kasdien atsidurianti visuomenės akiratyje bei diskusijų lauke. Akistata su COVID-19 viruso sukelta pandemija kasdiene realybe tapo visos šalies gydymo įstaigoms ir jų darbuotojams. „Virusas atskleidė absoliučiai kiekvieno mūsų darbuotojo potencialą, galimybes ir privertė į daug ką pažvelgti naujai. Tokios vienybės ir stiprybės, vidinės jėgos, ištvermės tiek iš jaunųjų kolegų, tiek iš „senųjų vilkų“ nesitikėjau. Manau, mes patys nežinome, kiek daug galime“, – sakė Utenos ligoninės direktorius Dalius Drunga.
Naujoje realybėje gyvename daugiau nei metus. Kaip vertinate šį laiką?
Taip, jau 13 mėnesių gyvename naujoje realybėje. Sunkus laikotarpis, parodęs, ko kas esame verti, ar sugebame greitai ir teisingai reaguoti, gal net ar esame verti būti regiono ligonine. Prisipažinsiu, kai 2020-ųjų sausio viduryje pasirodė pirmieji pranešimai apie naują virusą Uhane, Kinijoje, tikrai negalvojau, kad tai palies mus tiesiogiai. Į kinų bėdas žiūrėjau tik kaip į grėsmę, dėl kurios gali sutrikti prekių tiekimas. Ne paslaptis, kad didžioji dalis medicinos pagalbos priemonių (adatos, švirkštai, pleistrai, tvarsliava ir kitos vienkartinės priemonės) jau daug metų tiekiamos iš Kinijos gamintojų. Tad pertvarkėme kelias rūsio patalpas į sandėlius ir pasirūpinome papildomu medicinos pagalbos priemonių trijų mėnesių rezervu, vaistų – pusantro mėnesio rezervu. Personalo apsaugos priemonių turėjome 40 komplektų, o lokalių protrūkių atveju – tai daugiau, negu reikia, bet… virusas panoro pamatyti pasaulį.
Kovo mėnesį, jam dar tik skverbiantis į Lietuvą, pradėjome suprasti tikrąją pandemijos grėsmę, tad ligoninėje įvedėme karantiną net nelaukdami, kol tai padaryti nuspręs Vyriausybė, ir visu greičiu pradėjome sveikatos paslaugų teikimo pertvarką. Pirmas prioritetas – pacientų ir personalo saugumas, antras – išlaikyti nepertraukiamą skubiosios pagalbos teikimą, nes daugelį paslaugų Utenos apskrityje mes teikiame vieninteliai. Darbų netrūko visiems: skyrių ir ūkio pertvarkos, judėjimo schemos, lovų skirstymas, dezinfekavimo principai ir begalė kitų iš pirmo žvilgsnio nematomų darbų, kuriuos kažkas turi suplanuoti bei atlikti.
Prasidėjus pandemijai, ligoninės iš dalies buvo paliktos tvarkytis pačios sau. Informacija nuolat keitėsi, niekas nežinojo, ko laukti. Kokie didžiausi iššūkiai buvo ir kokie, manote, dar laukia?
Esame regiono ligoninė, todėl mūsų darbas ir atsakomybė peržengia rajono ribas. Kovidas Šiaurės Rytų Lietuvą pasiekė santykinai vėliausiai, bet su visa jėga. Jau po pirmųjų dviejų savaičių teko didinti COVID-19 ligonių lovų skaičių nuo 25 iki 45. Turėjome pasiruošę ir atsarginį planą – įrengti 90 lovų skyrių ar dar didesnį, jeigu tik prireiks. Labai greitai reikėjo padidinti apsirūpinimo deguonimi pajėgumus, nes tiekėjai turėjo deguonies, bet stigo talpų, kuriomis jis pristatomas į įstaigą. Tad išskirstėme tiekimą, pasirinkdami alternatyvius šaltinius. Dabar gaminame deguonį iš oro, turime išplėstą balionų rampą ir 7 kub. m suskystinto deguonies talpą ligoninės teritorijoje. Turime puikiai pandemijai apmokyto personalo, atskirą diagnostinę ir gydymo įrangą su rentgenu, echoskopija ir dirbtine plaučių ventiliacija.
Kalbant apie šiandieną, manau, padarėme viską, ką reikėjo. Teikiame visas planines paslaugas, gydome kovidą, visiškai užtikriname skubiąją pagalbą, operuojame, priimame gimdymus, gydome vaikus ir suaugusiuosius, net medicininė reabilitacija veikia nemažomis apsukomis, o Konsultacijų poliklinikoje netrūksta nei konsultuojančių gydytojų, nei pacientų.
Kas sudėtingiausia – personalo nuovargis. Žurnalistai skirsto: pirmoji banga, antroji banga. Mums nebuvo tarpo tarp bangų, nebuvo atokvėpio, kad nereikėtų dėvėti dvigubų chalatų ar galėtum nusiimti respiratorių. Jau daugiau kaip metus dirbame ypatingomis sąlygomis, o pabaigos dar nematyti, tik svarstymai – kada šis maratonas ir vėl kils į įkalnę.
Ko labiausiai bijojote?
Nieko nebijau, na, gal tik vilko pilko. O jeigu rimtai, tai nieko nebijojau ir nebijau, dirbdamas tokio dydžio ir tokios svarbos ligoninės vadovu tu tiesiog neturi prabangos bijoti, privalai kad ir kokią neapibrėžtą situaciją transformuoti į motyvaciją, suburti tinkamus žmones į tinkamas komandas, tinkamai iškomunikuoti užduotis ir neužmiršti patikrinti, kaip įgyvendinta. O ir laiko baimei nebuvo. Arba dirbi, arba skęsti.
Daug nežinomybės, daug streso patyrėme per šiuos metus, todėl daugelyje situacijų teko rodyti asmeninę lyderystę, pačiam dalyvauti kuriant mobilųjį tepinėlių punktą, karščiavimo kliniką ir kovidinį skyrių. Ir, žinote, darbuotojai patikėjo manimi, patikėjo savimi, patikėjo, kad gali ir sugeba daryti tai, ko iš tikrųjų niekada nebuvo darę. Puikiai pasirodė mūsų jaunieji gydytojai, o „senieji vilkai“ dar kartą įrodė, kad sugeba pritaikyti įgytą ilgametę patirtį, absoliučiai be baimės pasirodė mūsų sesutės, pirmosios pradėjusios regiono žmonių testavimą.
Iš dalies galima padėkoti virusui, kad jis parodė mūsų stiprybes. Visų. Kiekvieno ligoninės darbuotojo. Mūsų vienybę. Be jo gal niekada ir nebūtume pamatę, kiek daug mes galime.
Šalyje vakcinacija vyksta gana sunkiai, sklando nemažai sąmokslo teorijų. Kaip vertinate situaciją Utenoje? Kiek mūsų ligoninės medikų jau paskiepyta? Kokios kolektyvo nuotaikos?
Ligoninė vakcinacijos nevykdo, tuo Utenoje užsiima mūsų kolegos iš Pirminės sveikatos priežiūros centro. Žinau, kad jiems sekasi gerai. Dėl ligoninės darbuotojų – galiu tik pasidžiaugti aukštu medicinos mokslo pasiekimų suvokimu, todėl ir pasiskiepijusių greitai bus 90 proc. Kiekvieną savaitę papildomai nukreipiame skiepytis iki 10 darbuotojų, kurie to nepadarė anksčiau. Tai kažkiek padeda sumažinti įtampą, nes gavę skiepus pagal dviejų skiepų programą darbuotojai jaučiasi saugesni savo ir savo šeimų atžvilgiu. Sąmokslo teoretikams pasakysiu trumpai – nežaiskite su likimu ir nesiprašykite į svečius pas mus į kovidinį skyrių. Patikėkite, seniai nematėme tiek ir tokių ligonių… Iki šiol pas mus jau gydyta 340 kovidinių pacientų, todėl žinau, ką sakau. Tad pasiskiepykite, kai tik bus vakcinos.
Kokios nuotaikos atvyksta pacientai? Ar pasikeitė jų elgesys, lūkesčiai ir nuotaikos?
Geras klausimas. Beveik nebeliko besikreipiančių be reikalo. Per pirmąjį karantiną vykdytos socialinės reklamos kampanija davė gerų rezultatų, pacientai priėmimo skyriuje elgiasi atsakingai, iš tolo pasisako, jeigu karščiuoja, tad priėmimo darbuotojai gali iš karto taikyti papildomas saugos priemones, nukreipti atvykusį į atskirą laukiamąjį. Tokiu būdu saugiau visiems: ir kitiems pacientams, ir personalui. Neramina tik nauji pacientų įpročiai – dalis delsia kreiptis į ligoninę. Ypač tai pasijautė po pirmojo karantino, kai vasarą turėjome daugybę užleistos būklės ligonių.
Nuo pat pandemijos pradžios padėti medikams suskubo ir dalis visuomenės. Iš ko sulaukėte
didžiausio palaikymo?
Palaikymą turiu suskirstyti į keletą lygmenų. Pirmojo karantino pradžioje, kai stipriai trūko asmens apsaugos priemonių, kiekviena 20 ar 30 respiratorių parama buvo nepaprastai vertinga. Vėliau prisijungė savivaldybė, prie mūsų vietoje įsigytų respiratorių pridėjusi tiesiogines siuntas iš Kinijos. Dar vėliau pajudėjo valstybė su rezervo fondu ir keliais dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatais.
Atskiras ačiū UAB „Švyturys-Utenos alus“, SBA koncerno ir A. Tapino paramos fondui.
Dar buvo pagalbininkų, kurie labai sušildė ligoninės darbuotojų širdis, rodydami nuoširdų dėmesį. Pavyzdžiui, kepyklėlė „Vanilinis dangus“ kepdavo sausainius priėmimo skyriaus darbuotojams, o picerija „UNO pica“ aprūpindavo šiltu maistu lauke dirbančias mobiliojo patikros punkto darbuotojas.
O pats svarbiausias palaikymas – mūsų darbuotojų pareigos ir atsakomybės supratimas, kad niekas kitas – tik mes – galime ir turime šiame regione garantuoti kovido diagnostiką bei gydymą.
Jurgitos Ulkienės nuotr.