Nurimęs Šarkių kaimas saugo ir šiurpius, ir mielus prisiminimus (V)

Nė vieno kaimo ar miesto istorijos neįmanoma papasakoti nesigilinant į dešimtmečius ar šimtmečius ten gyvenusių šeimų likimus, mintimis nenuklystant į senųjų gyventojų vaikų ar anūkų prisiminimus. Vietovių paveikslus kuria žmonės, tad pritrūkus dabar jau aprimusio kaimo piešinio dėlionės detalės ją galima atrasti vienoje ar kitoje dar gyvuojančioje sodyboje. Ne išimtis ir Saldutiškio seniūnijoje prie Kemešio ežero įsikūręs Šarkių kaimas.

Onos Steikūnienės vaikystės namų ir buvusios mokyklos sodas apšviestas saulėlydžio

Šarkų Šarkiuose buvo

Pirmojoje straipsnių apie Šarkius serijos dalyje užsiminiau, jog nė vienas pašnekovas neatsiminė Šarkiuose dirbusio pradinių klasių mokytojo vardo. Tuomet dar nebuvau susipažinusi su Ona Steikūniene, kuri Šarkių kaime gyveno, baigė sovietmečiu įkurtą pradinę mokyklą bei buvo mokytojo Konstantino Miliuko mokinė. „Tau reikėtų pakalbinti buvusią mokytoją Onutę, – sakė dvi pažįstamos moterys. – Kolūkių laikais ji čia buvo viena elegantiškiausių damų. Išskirtinė.“ Taip ir sužinojau, kad Saldutiškio miestelyje, viename iš sovietmečiu suręstų daugiabučių, gyvena vaikystę Šarkių kaime praleidusių buvusių kaimynų pora, kurią likimas vėl suvedė tik užauginus vaikus bei įgijus gyvenimiškos patirties. O. Steikūnienė (gim. 1952 m.) ir Kazimieras Graužinis (gim. 1939 m.) „Utenos dienai“ papasakojo apie savo metus Šarkiuose. Tiesa, K. Graužinio tėviškė ne Šarkių, o Katiniškės kaimas. Šie du nedideli kaimai ribojasi vienas su kitu, tad vyras vaikystėje ateidavo pažaisti į Šarkius, kurie klegėjo nuo vaikų. „Aš šarka, o tu katinas“, – vienas su kitu dabar kalbasi O. Steikūnienė ir K. Graužinis. Nors, anot anksčiau kalbinto šarkiškio Mindaugo Mykolo Leleivos, Šarkių kaimo pavadinimas kilo ne nuo šarkų, bet O. Steikūnienės prisiminimuose Šarkiuose šarkų – daug: „Čia augo daug karklų, kerojo viksvos, laukuose telkšojo balos. Tuose karkluose daugybė šarkų sukdavosi lizdus.“

Sodyba, šalia kurios brolis ir sesuo rinkdavo gėles plautes ir įsivaizdavo, kad namelyje gyveno ragana

Liko našlaitė

Moters prisiminimai iš Šarkių ne visiškai giedri – būdama šešiolikos metų ji neteko onkologine liga susirgusios motinos. O. Steikūnienė gyvenimą su mama prisimena kaip puikų etapą, kai, pasak jos, namus gaubė ramybė: „Mamai patiko daryti staigmenas. Kartą ji miegančią mane apdėjo violetinėmis gėlėmis. 1907 metais gimusios mano mamos vardas buvo Konstancija, o Šarkiuose dirbusio mokytojo Miliuko – Konstantinas, tad kovo 11 d. jiedu švęsdavo vardadienį. Mama iš vakaro jam išpuošdavo kėdę, mokinių tėvai abiem organizuodavo dovanėlių įteikimą. Kitą dieną dėkingas mokytojas vaikus vaišindavo saldainiais. Mamos mergautinė pavardė buvo Slapšytė. Ji kilo iš keturių vaikų šeimos. Užaugusi Sungailių kaime (Sudeikių sen.), ji kurį laiką gyveno Utenoje ir dirbo siuvėja, dalyvavo pavasarininkų (katalikų jaunimo federacija „Pavasaris“, Lietuvoje veikusi 1907–1940 m. – aut. past.) veikloje. Mieste mama ir susipažino su savo pirmuoju vyru Adolfu Gimžausku, ateidavusiu pas ją pasisiūti kaklaraiščių. Nepažinojau jo – 1947 metais A. Gimžauskas susirgo inkstų liga ir mirė. Kadangi vienišą moterį užgulė ūkio darbų našta, ji pasisamdė darbininką, būsimą vyrą mano tėvą Praną Trinkūną. Su pirmu vyru mama susilaukė sūnaus Mindaugo, su antru – manęs ir brolio Vytauto. Kadangi vardas nebuvo šventas, dokumentuose jį užrašė kaip Prancišką – dargi klaidingai. Šarkių sodyba anksčiau priklausė pirmo vyro tėveliams.“ O. Steikūnienės teigimu, kalėdojant kunigui į kaimo pakraštyje stovinčią jų trobą susirinkdavo visas kaimas. Praėjus vos dvejiems metams po O. Steikūnienės motinos mirties našlys P. Trinkūnas vedė antrąsyk – namuose atsirado pamotė, praėjusiose straipsnių serijos dalyse kalbinto M. Mykolo Leleivos sesuo Eleonora, buvusi partizanų ryšininkė. Ji taip pat turėjo du vaikus – sūnų ir dukterį: „Aš tuomet susidėjau visas knygutes ir išvykau mokytis į Šiaulius. Prieš tai tėvelio dažnai nebūdavo namuose, liūdėjau, neturėjau kam papasakoti, kaip išlaikiau egzaminus, tad kulniuodavau pas draugę. Tėvui galbūt tuo metu irgi nebuvo lengva, reikėjo pinigų dviem studijuojantiems vaikams išlaikyti. Mano vyriausiojo brolio Mindaugo, jau įsikūrusio Ignalinoje, žmona mums buvo labai gera, dažnai pas juos su jaunesniuoju broliu nuvažiuodavome. Labai mylėjau Mindaugą, atsimenu, kaip man, mažam vaikui, iš Kauno parveždavo pagalvėlės formos saldainių, o jo padovanotą Maironio knygą „Jūratė ir Kastytis“ visą mintinai išmokau…“

Šarkių kaimo kryžkelė

Galvojome, kad patys nesensime…“

O. Steikūnienės šeima gyveno prie pat Kemešio ežero, sodybą supo medžiai, name buvo įkurta pradinė mokykla. Pasak pašnekovės, ugdymo įstaiga įkurta daugiausia kaimyno Adomo Paulionio iniciatyva. Iš Joniškio rajono atvažiavus mokytojui K. Miliukui prasidėjo pamokos. „Mokytojas iš pradžių apsistojo kitur – apsigyveno Drobiškio kaime (Saldutiškio sen.), pas Žiemį. Prieš pamokas eidavome miško takeliais jo pasitikti. Tas miškas seniai iškirstas, jo vieta dabar užaugusi nepraeinamais brūzgynais. Miliukų šeima tuo metu augino du mūsų bendraamžius vaikus. Su jais iš karto susidraugavome, taip būdavo smagu. Kartu įlįsdavome į javų gubas ir neatsiliepdavome, kai tėvai šaukdavo valgyti. Kavotynės buvo mėgstamiausias žaidimas. Rūpėjo tik bendravimas… Miliukaitė mus pavaišindavo džiovintais alyviniais obuoliais, – pasakojo šarkiškė. – Kartais su broliu nueidavome į kaimynų kiemą. Ten augo mėlynos gėlės plautės, kurių labai norėdavome prisiskinti. Tame name gyveno siuvėjos Elenos Paulionienės giminaitė, senutė. Nors gėlės buvo laukinės, bet skindavome bijodami, kad ji neišeitų į lauką. O jeigu pasirodydavo, fantazuodavome, kad iš namelio išeina ragana. Tada bėgdavome kuo toliau. Nors ilgaamžė buvo gera, bet mes jos vis tiek bijodavome. Kai buvome vaikai, galvojome, kad patys nesensime… Ir pomėgį grybauti atsinešiau iš vaikystės. Mama prikeldavo mus labai anksti ir ragindavo grybauti. Eidavome į šalia esantį beržynėlį, paskui ir į kaimynų žemę. Mama skatindavo: „Eikite, kol dar Paulioniokai neišgrybavo.“ O jie atsikeldavo gerokai vėliau ir sakydavo: „Mes dar kiek randame. Mums grybų užtenka…“ Moteris teigė, kad su Paulioniais šeima gerai sutardavo: „A. Paulionis gražiai išpuošdavo Kalėdų eglutę, pasikviesdavo į šventę mūsų šeimą. O mokykloje mūsų tėvai puošdavo Naujųjų metų eglę ir darydavo sudėtinį balių. Kartą mokyklos šventėje ant eglės aš norėjau pakabinti žaisliuką-angelą. A. Paulionis patarė jo nekabinti, kad kas nepamatytų, nes tai religinis simbolis, juk buvo gilus sovietmetis (sovietų okupacijos laikais už bažnytinių simbolių demonstravimą galėdavai susilaukti nemalonumų – aut. past.). Aš, vaikas, to nesupratau. Jis ir Senelį Šaltį it aktorius vaidindavo. Mes, žinoma, gyvendami tame pačiame name, kuriame buvo mokykla, matydavome jį rengiantis raudoną kostiumą. Bet tapęs tuo personažu atrodydavo lyg tikras senelis.“

Tėvas – karo belaisvis

Antrojo pasaulinio karo metu O. Steikūnienės tėvas buvo pašauktas į Sovietinę armiją, vėliau pateko į vokiečių nelaisvę: „Kartą Vajeliuose (Saldutiškio sen.) pas brolį Antaną tėvas klojime nakvojo. Buvo neseniai grįžęs iš nelaisvės ir vis dar nešiojo sovietinę karinę uniformą. Vidurnaktį atėjo kažkokie žmonės ir paprašė jo parodyti kelią. Greičiausiai jie buvo partizanai. Brolienė buvo su mažu vaiku. Ji išsigando, pradėjo verkti, nes pamanė, kad jį nušaus. Bet parodęs kelią tėvas sugrįžo, tačiau nepažįstamieji patarė tos uniformos nebevilkėti.“ Moteris papasakojo, kad nors tėvas buvo medaliais apdovanotas karo veteranas, bet su ordinais niekur nesirodydavo. Pasak O. Steikūnienės, kare tėvas padavinėjo šovinius kulkosvaidininkui. „Jį į nelaisvę paėmė Kaliningrado srityje (į Rusijos sudėtį dabar vadinama Kaliningrado sritis pateko tik Vokietijai pralaimėjus Antrąjį pasaulinį karą – aut. past.). Patekęs į nelaisvę jis dirbo pas vokietį ūkininką, tvarte prižiūrėdavo gyvulius. Tėvelis pasakojo apie idealią vokišką tvarką – vokiečiai jį gerbė. Tačiau su kitais belaisviais kartais žiauriai elgdavosi, – tėvo pasakojimus prisiminė pašnekovė. – Tėvas sakė, kad karo metu su rusų armijos jaunuoliais vaikštinėdavo po prabangius ištuštėjusius rūmus. Jis negalėjo atsistebėti, kaip tie kariai, pavyzdžiui, norėdami nusiskusti barzdą, vandališkai elgdavosi – bumbt į gražiausią veidrodį, pasiima šukę ir skutasi… Būdama paaugleprimygusi tėvo klausinėdavau apie karą. Jis buvo sužeistas ir dėl to gydėsi ligoninėse. Nebenorėdamas vėl eiti į frontą paslapčiomis su kitais gydomais vyrais berdavo ant atvirų žaizdų druską, kad tik jos lėčiau gytų ir ligoninėje laikytų kuo ilgiau. Taip pat papasakojo, kaip jo draugas išsigelbėjo nuo žūties – užsimetė ant savęs žuvusio kario kūną ir vokiečiai praėjo jo nepastebėję, nes į negyvėlius nesitaikydavo, o visus sužeistus priešų karius nušaudavo. Tėvas baigė keturias klases, pasakojo, kad mokslai jam sekėsi gerai. Toliau mokytis jis neturėjo galimybių. Karas ir pokaris palietė ne tik P. Trinkūną, bet ir jo šeimą. Vieno iš savo dėdžių net vardo nebežinau. Pokario metu eidamas iš Tauragnų į Vajelius jis buvo nušautas. Nebuvo aišku nei kas, nei už ką jam gyvybę atėmė.“

Autorės nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas