Penktadienį Utenos vaikų lopšelio–darželio „Želmenėlis” kieme buvo ypač linksma: į reikšmingą rudens pabaigos šventę kartu su auklėtojomis sugužėjo šios įstaigos ugdytiniai, atstraksėjo ir labai laukiama viešnia – ožkelė, kuri iš pradžių baikščiai žvelgė į susirinkusiųjų minią, neįprastą šurmulį, bet vėliau, rodos, apsiprato ir nebekreipė dėmesio į vaikų pastangas ją kuo žaismingiau papuošti.
Utenos vaikų lopšelio–darželio „Želmenėlis” bendruomenė gali didžiuotis nuo mažų dienų vaikams įskiepijanti pagarbą tradicijoms, neleidžianti užmiršti senųjų protėvių papročių ir tradiciškai sukviečianti sudalyvauti kasmet rengiamoje Baltojo oželio šventėje. Tiesa, šįkart į svečius atvesta ir rūpestingai šeimininko Alvydo Laurinavičiaus prižiūrima ožkelė nebuvo balta. Kol visi vaikai susirinko į kiemelį, ožkelė šiek tiek nerimavo: išsigandusi nuolat mekeno ir glaustėsi prie savo šeimininko, gyvenančio Stanėnų kaime (Utenos seniūnija), kuris šiai vaikų šventei ne pirmus metus atvežantis savo augintinį ožiuką ar ožkytę. „Būta gi šeško! Įsimetu į automobilį, jeigu ir atsitinka bėda, kilimėlį nupurtai, ir viskas”, – juokėsi savo augintinę glostydamas A. Laurinavičius, besidžiaugdamas, kad vaikams suteikiantis tiek daug džiaugsmo.
Šv. Martyno dienos kasmet paminėti nepamirštanti šios ugdymo įstaigos bendruomenė ne tik sudainavo po vieną kitą dainelės posmą, bet ir ožkelę padabino ant kaklo užkabinę vainiką, o gyvulį vedė aplink medį. Tokia tradicija atkeliavusi iš piemenų laikų ir būtent šią dieną prašoma daugiau sniego. „Piemenukai per šv. Martyno dieną vesdavo oželį aplink beržus prašydami žiemos. Tai savotiška ganiavos pabaigos diena. Šeimininkė visąlaik pavaišindavo piemenėlius, jiems duodavo sūrį tam, kad nebekankintų ožio. Baltas oželis simbolizuodavo sniego baltumą. Ši šventė – piemenų palikimas. O vienu metu gaspadoriai net drausdavo kankinti šiuos gyvulėlius”, – su šios šventės reikšme supažindino muzikos pedagogė Elena Kiškienė, prisiminusi, kad pirmaisiais metais vaikai šį gyvulėlį maišydavo su… šunimi.
Ši simbolinė šventė – rudens ir žiemos sandūra – tai senoji lietuvių tradicija, kuri yra beveik užmiršta. „Mes šią tradiciją atgaivinome prieš daugelį metų. Važiuodavome į Beržatilčio kaimą, kur pas ūkininkus Juodvalkius natūralioje kaimiškoje aplinkoje švęsdavome Oželio dieną. Džiugu, kad ši tradicija vaikams labai reikalinga”, – šypsojosi pedagogė. Šventės dalyviai ožkelei dovanų – obuolių, kopūstų ar morkų – atnešė, o šeimininkės kiekvienam ir po karštą virtą bulvę su luobele įteikė.
Kad ši diena ypatinga, teigia ir Gamtos mokslų daktaras etnologas Libertas Klimka, kuris tikino, kad šv. Jurgis tvartus atidaro, o šv. Martynas uždaro. Tai diena, kurią iškepama žąsis, o iš jos krūtinkaulio spėjama, kokia gi žiemužė laukia. Senoliai sakydavo: „Jei per Martyną žąsis ant vandens, per Kalėdas bus ant ledo. Ir atvirkščiai”.
Šiltas Martyno dienos oras žada šaltą žiemos pradžią. Tai paskutinė rudens šventė, po kurios pradedamas žiemos laukimas.
Autorės nuotr.
