Pomėgį megzti prieš trejus metus verslu pavertusi jauna uteniškė Dalia Michailovienė – viena iš kūrybinių industrijų centro „Taurapilis” rezidentų. Išleidusi dukras į mokyklą moteris kiekvieną rytą skuba į pirmame neseniai atnaujinto pastato aukšte įsikūrusią tekstilės studiją, kurioje kol kas šeimininkauja viena. Nedidelėje patalpoje yra viskas, ko reikia norint įgyvendinti klientų, kurių šiandien tikrai netrūksta, pageidavimus. Čia gimsta stilingi megztiniai, suknelės, šalikai, paltai. Kūrybinga mezgėja „Utenos dienai” papasakojo, kodėl pasuko nuosavo verslo keliu, atskleidė, kas jai teikia didžiausią laimę.

Ar seniai mezgate?

Mezgu nuo ankstyvos paauglystės. Šio amato išmokau savarankiškai. Besimokydama mokykloje lankiau dizaino būrelį, mėginau siūti, siuvinėti kryželiu, tačiau niekas manęs nesudomino taip, kaip mezgimas. Be vargo galėdavau nusimegzti sau kojines ar megztinį.

Kada Jūsų pomėgis peraugo į verslą?

Baigiau maisto pramonės darbuotojo mokslus. Septynerius metus dirbau „Utenos mėsoje” meistre, meistre-technologe. Šaltis pakenkė mano rankoms, todėl teko iškęsti operaciją. Privalėjau rinktis – darbas ar sveikata. Metus „stovėjau” darbo biržoje, tačiau per tą laiką nesulaukiau jokių pasiūlymų. Savarankiškos darbo paieškos taip pat buvo nesėkmingos. Utena yra Utena… Reikėjo kažko imtis, tad nusprendžiau įsigyti nepigiai kainavusią mezgimo mašiną ir pradėti megzti pagal individualius užsakymus. Jei ne vyro, kuris dirba Norvegijoje, finansinė parama, tikrai nebūčiau nieko pradėjusi.

Ar sunku buvo išmokti naudotis mezgimo mašina?

Visko išmokau pati – gilinausi į naudojimosi instrukciją, skaičiau knygas. Labai daug naudingos informacijos radau internete, svetainėje „YouTube”. Kol išmokau normaliai dirbti su mezgimo mašina, praėjo metai. Utenoje mažai kas turi geras mezgimo mašinas, dauguma vis dar naudojasi senomis „nevomis”, kurios, mano manymu, savo jau atgyveno.

Kaip viskas klostėsi pirmaisiais Jūsų veiklos metais?

Iš pradžių dirbdavau namuose, netgi buvau tam paaukojusi vieną kambarį. Pirmaisiais metais viskas klostėsi sudėtingai, buvo labai sunku susirasti klientų. Publikavau skelbimus laikraščiuose, bet tai žmonių nepriviliojo. Atrodė, kad jiems niekas neįdomu. Dabar jokių skelbimų nebededu, žinia apie mano veiklą sklinda iš lūpų į lūpas. Pastebiu, kad dauguma žmonių bijo pirmo apsilankymo, tačiau tie, kurie ateina vieną kartą, dažniausiai sugrįžta. Džiaugiuosi, kad yra draugų, kurie mane visada palaiko ir skatina žengti pirmyn. Šiuo metu darbo turiu mažiausiai trims savaitėms į priekį. Tam, kad visi norintieji galėtų pamatyti mano mezginius, sukūriau feisbuko puslapį „Mezgimo manija”.

Kada įsikūrėte kūrybinių industrijų centro „Taurapilis” tekstilės studijoje?

Nuomotis patalpas „Taurapilyje” pradėjau šių metų pradžioje. Tam, kad nebereikėtų siūti mezginio dalių rankomis, paramos siuvimo mašinai įsigyti nusprendžiau kreiptis į Utenos rajono savivaldybę. Ten mane informavo, kad kūrybinių industrijų centre įrengta tekstilės studija stovi tuščia. Atėjusi čia radau visą būtiniausią įrangą – kompiuterinę mezgimo mašiną, manekenus, pakabas ir t. t.

Kam ir ką mezgate?

Neišskiriu vieno segmento – priimu visus, kurie ateina. Dažniausios mano klientės – moterys, vyrus galėčiau suskaičiuoti ant rankų pirštų. Mezgu, galima sakyti, absoliučiai viską: nuo vaikiškų kepurių, šalikų-movų, paltukų, kombinezonų iki moteriškų megztinių, suknelių, skraisčių. Kartais sulaukiu pageidavimų numegzti ką nors virbalais, tačiau šiuo metu tam visai neturiu laiko, todėl tokių klientų prašau ateiti vasarą. Esu mezgusi vaikiškas sukneles krikštynoms, Pirmajai komunijai, tačiau kurti vestuvinės suknelės man dar neteko.

Kokius siūlus naudojate? Kur juos perkate?

Pačius įvairiausius – nuo moherio iki alpakos pusvilnės ar merino vilnos. Bene brangiausia yra kašmyro vilna. Jos kilogramas kainuoja apie 200 eurų. Moherio kilogramo kaina gali svyruoti nuo 30 iki 80 eurų. Dauguma klientų renkasi pigiau kainuojančius siūlus, tačiau tai nereiškia, kad tokie drabužiai prasčiau nešiojasi. Internetu siūlų neužsisakinėju, prieš įsigydama noriu matyti, kokia jų tikroji spalva. Siūlus perku Vilniuje, Anykščiuose, Panevėžyje, Marijampolėje.

Kaip klientams patariate prižiūrėti megztus drabužius?

Žinoma, megztus drabužius reikėtų skalbti tik rankomis. Tiesa, būna, kad ir pati skubėdama įmetu vaikų megztukus į skalbimo mašiną ir išimu susitraukusius (šypsojosi). Gerai, kad turiu kam tokius drabužius atiduoti.

Jūsų šeimos nariai mėgsta vilkėti megztus drabužius?

Taip. „Apmezgu” ir vyrą, ir brolį, ir dukras, kurių vienai aštuoneri, kitai – dešimt metų.

Ar prekiaujate savo mezginiais internete?

Kol kas nematau prasmės imtis internetinės prekybos. Internete ir taip visko pilna… Vasarą, kai turiu daugiau laisvo laiko, primezgu skirtingų modelių drabužių, kad į studiją užsukę klientai turėtų iš ko rinktis.

Kur semiatės idėjų?
Į Lietuvą mados ateina daug vėliau, todėl nuvykusi pas vyrą į Norvegiją stengiuosi apeiti kuo daugiau drabužių parduotuvių. Norvegai mėgsta dėvėti megztus drabužius, tačiau šie kainuoja labai brangiai. Kai buvau nuskridusi į Norvegiją ilgesniam laikui, norėjau įsigyti vietinėje parduotuvėje siūlų ir virbalų, kad laukdama iš darbo grįžtančio vyro galėčiau kažką panarplioti, bet išvydusi kainas nuo pirkinių susilaikiau. Idėjų semiuosi ir užsienio internetiniuose puslapiuose. Šiuo metu „ant bangos” megztiniai, kurių nugara ilgesnė nei priekis, ilgos užmetamos liemenės.

Ar teko išgirsti priekaištų, kad Jūsų parduodama produkcija – per brangi?

Priešingai – visi nusistebi, kad drabužius parduodu palyginti pigiai. Jeigu savo gaminiais prekiaučiau internete, žinoma, kad kaina būtų gerokai didesnė, nes reikėtų mokėti už puslapio administravimą, etikečių gamybą, įpakavimą, siuntimą ir pan. Dabar žmonės prekę gauna iš pirmų rankų. Kaina priklauso nuo mezginio sudėtingumo, sunaudojamų siūlų rūšies ir kiekio. Pavyzdžiui, vyriškas megztinis kainuoja apie 20, moteriška suknelė – 30 eurų. Mano parduodamus drabužius puošia odiniai „Mezgimo manijos” logotipai, kuriuos gamina viena Utenoje veikianti įmonė.

Ar Jums patinka nerti vąšeliu?

Nerti moku, bet nemėgstu. O štai megzti man patinka net pačius sudėtingiausius modelius. Kuo sunkiau, tuo įdomiau. Nemėgstu monotonijos, todėl tikrai nenorėčiau nuolat megzti to paties modelio gaminių.

Kelintą valandą praveriate tekstilės studijos duris?

Esu pati sau šeimininkė, galiu čia ateiti kada noriu. 8 val. ryto beveik visada jau būnu darbe. Kartais, kai reikia užbaigti mezginį ar jį pataisyti, dirbu ir namuose. Klientai, kurie neturi galimybių atvykti į studiją, atvažiuoja pas mane į namus.

Ar būna minučių, kai į mezgimo mašiną ar virbalus nenorite net žiūrėti?

Dažniausiai taip atsitinka tada, kai turiu daugiausia darbo, pavyzdžiui, prieš Kalėdas. Žmonės nori per šventes gražiai pasipuošti, dovanoti megztus gaminius savo artimiesiems. Žinoma, visi tikisi užsakymą atsiimti kuo greičiau, todėl tenka paplušėti. Paprastai savo mezginio klientai laukia tris savaites, mėnesį.

Kuo Jus žavi darbas, kurį dirbate?

Man patinka kūrybinė laisvė. Džiaugiuosi, kad pomėgis sutampa su darbu.

Kaip pailsite nuo mezgimo?

Važiuoju į kaimą, su vaikais nueiname į kiną. Kartais labai sunku pasakyti sau „stop”. Sekmadieniais stengiuosi į studiją neiti, reikia pasilikti bent vieną dieną namų ruošos darbams atlikti. Vasarą ieškau progos nuvažiuoti prie jūros ar aplankyti vyrą, tačiau ne visada pavyksta.

Kaip manote, ar kiekvienas žmogus gali išmokti megzti?

Esu įsitikinusi, kad bet kokiam darbui žmogus turi turėti potraukį. Priešingu atveju rezultatas tikrai nedžiugins. Dauguma žmonių išmoksta megzti, bet ši veikla jiems greitai nusibosta. Kartais klientai man atneša pradėtą mezginį, kurio patys neįstengia pabaigti.

Pasidalykite ateities planais…

Kol kas esu patenkinta tuo, ką turiu šiandien. Artimiausiu metu norėčiau įsigyti siūlų vyniotuvą.

Dalios Michailovienės asmeninio archyvo nuotr.

Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Deimantė KAZOKAITĖ
deimante@utenosdiena.lt