Demokratiniai rinkimai piktavaliams veikėjams – informacinis darbymetis
Europos išorės veiksmų tarnyba dar 2024 m. pabrėžė, kad Rusijos informacinės atakos dažnai suaktyvėja kelis mėnesius prieš rinkimus ir tęsiasi dar kelis mėnesius po jų. Tai ypač aktualu todėl, kad rinkimų kampanijos suteikia palankią terpę jau egzistuojančiam visuomenės nepasitenkinimui, politiniams konfliktams ir nepasitikėjimui institucijomis sustiprėti.
Siekdama suprasti ryšį tarp propagandinio turinio teminio dažnumo ir auditorijos įsitraukimo į jį, tyriau prokremliškų naratyvų sklaidą Lietuvos alternatyvioje informacinėje erdvėje 2024 m. Seimo rinkimų kontekste. Tyrimas atskleidė itin svarbų dalyką – dažniausiai kartojamas propagandinis naratyvas nebūtinai yra tas, kuris sulaukia stipriausios auditorijos reakcijos.
Šiame tyrime buvo išanalizuoti 77 turinio vienetai penkiuose Lietuvos alternatyvios žiniasklaidos kanaluose – „YouTube“, „Facebook“ paskyrose bei interneto svetainėse – ir vertinta ne tik tai, kokie Kremliaus propagandiniai naratyvai juose atliepiami, bet ir kaip į juos (ne)reagavo auditorija. Taip pat tikrinau, ar Kremliaus žinutes atliepiantis turinys pasiekia tradicinę žiniasklaidą Lietuvoje.
Senas geras populistinis „elitas prieš liaudį“ naratyvas
Dažniausiai 2024 m. Seimo rinkimų laikotarpiu pasikartojęs naratyvas buvo „elitas prieš žmones“. Jis sudarė 44 proc. visų tirtų įrašų ir buvo aptiktas visose minėtose platformose.
Jo esmė gana paprasta ir nuspėjama – vienoje pusėje yra tariamai korumpuotas, nuo žmonių atitrūkęs politinis elitas, žiniasklaida ar ekspertai, o kitoje vaizduojami paprasti žmonės, kurių interesams valdžia neva neatstovauja. Tokio pobūdžio turinyje politikai buvo kaltinami veikiant ne Lietuvos žmonių, o išorės jėgų interesais, o konkretūs viešojoje erdvėje kilę skandalai naudojami kaip įrodymas, kad visa politinė sistema yra ydinga.
Auditorijos reakcijai geriausiai veikė ne abstrakti politinės sistemos kritika, o konkrečius asmenis, pavyzdžiui, Dalią Grybauskaitę ar Gabrielių Landsbergį, atakuojantis emocionalus turinys, susietas su tuo metu viešojoje erdvėje vykusiais konfliktais. Žvelgiant į daugiausia auditorijos įsitraukimo sulaukusius įrašus, pusė jų atliepė būtent šį naratyvą ir reagavo į tuo metu vykusias politines kontroversijas.
Tai svarbu ir artėjant naujiems rinkimams. Propagandai nebūtina sukurti naujos problemos – daug efektyviau yra atsispirti nuo jau egzistuojančio politinio konflikto, sustiprinti jo emocinę pusę ir pateikti jį kaip platesnį tariamai supuvusios sistemos įrodymą.\

Ar teminė kiekybė būtinai reiškia paveikumo kokybę?
Įdomiausias tyrimo rezultatas yra kiek subtilesnis. „Elitas prieš liaudį“ buvo dažniausiai atlieptas propagandinis naratyvas, o rinkimų legitimumą kvestionuojantis naratyvas sudarė vos 12 proc. viso analizuoto turinio ir buvo rečiausias iš trijų pagrindinių tirtų naratyvų. Jame buvo keliamos abejonės dėl balsų skaičiavimo, rinkimų procedūrų, tariamo „sisteminių partijų“ dominavimo ar net galimybės Lietuvoje surengti sąžiningus rinkimus.
Tačiau būtent ši kategorija sulaukė didžiausio auditorijos įsitraukimo. Net 4 iš 9 šio naratyvo įrašų pateko tarp didžiausio auditorijos įsitraukimo sulaukusio turinio, nors pats naratyvas buvo skleidžiamas gerokai rečiau nei „elitas prieš liaudį“. Neatsitiktinai didžioji dalis turinio apie rinkimų nelegitimumą buvo paskelbta būtent spalį – per pirmąjį ir antrąjį Seimo rinkimų turus.
Viena iš komunikacijos teorijų teigia, kad kuo dažniau tam tikra žinutė yra matoma, tuo labiau auditorijos akimis ji gali būti suvokiama kaip svarbi, nepriklausomai nuo to, ar žmogus su žinute sutinka, ar ne. Šiuo atveju rezultatai leidžia suabejoti gana patogia prielaida, kad pavojingiausia yra tai, ką matome dažniausiai.
Šiuo atveju propagandos naratyvas gali būti kartojamas kelias dešimtis kartų, tačiau nesukėlė stipriausios auditorijos reakcijos. Tuo metu viena tinkamu momentu paskelbta, emociškai jautri žinutė apie tariamai klastojamus rinkimus gali sulaukti daug daugiau komentarų, reakcijų ir pasidalijimų.

Svarbu ne tik ką sakai, bet ir kur tai sakai
Atliktas tyrimas parodė ir dar vieną svarbų skirtumą – naratyvo poveikis priklausė nuo jo pateikimo formato.
Stipriausią auditorijos įsitraukimą generavo „YouTube“ įkeltas turinys. Pusė visų analizuotų „YouTube“ vaizdo įrašų pateko tarp didžiausio įsitraukimo sulaukusio turinio ir nė vienas tarp mažiausio. Ypač ryškiai tai matėsi turinyje, kuriuo buvo siekiama silpninti pasitikėjimą demokratija ir valstybės institucijomis: visi didžiausio įsitraukimo sulaukę šios teminės kategorijos turinio vienetai buvo „YouTube“ vaizdo įrašai. Taigi matoma, kad svarbu suprasti ir kalbėti ne tik apie naratyvus, bet ir apie jų pritaikymą auditorijai.
Ilgas pokalbio formatas suteikia galimybę nuosekliai kurti pasakojimą apie neveikiančią valstybę, politinį elitą ar tariamai iš išorės valdomą Lietuvą. Trumpi ir emocionalūs socialinių tinklų įrašai geriau veikia tada, kai reaguojama į konkretų skandalą ar ką tik įvykusį įvykį. Taigi ta pati mintis gali būti pateikiama visiškai skirtingai, priklausomai nuo to, kam ji skirta ir kokia platforma tikslui pasiekti yra patogiausia.
Kai abejonė rinkimais išeina už alternatyvios informacinės erdvės ribų
Rinkimų legitimumo tema išsiskyrė dar vienu aspektu. Iš visų tyrime analizuotų propagandinių naratyvų būtent ji aiškiausiai pasiekė ir tradicinę Lietuvos žiniasklaidą.
LRT, „Delfi“ ir „15min“ rašė straipsnius apie socialiniuose tinkluose plintantį turinį tariamo rinkimų klastojimo, balsavimo neatitikimų ar rinkimų sistemos patikimumo temomis. Svarbu tai, kad tradicinė žiniasklaida šių teiginių neskelbė kaip faktų – priešingai, jie buvo nagrinėjami kritiškai, tikrinami ir paneigiami, siekiant atkreipti skaitytojų dėmesį į sklindančias melagienas.
Tačiau ir čia atsiranda dar vienas paradoksas. Net paneigiant melagingą informaciją pati tema tampa matomesnė. Būtent todėl rinkimų legitimumo kvestionavimas gali būti ypač patrauklus informacinėms operacijoms. Nebūtina įtikinti daugumos visuomenės, kad rinkimai tikrai suklastoti. Kartais pakanka vis priminti klausimą „o jeigu?“
Artėjant rinkimams verta stebėti ne tik melagienų kiekį
2024 m. Seimo rinkimų patirtis parodė, kad dažniausias naratyvas nebuvo tas, kuris sugeneravo didžiausią auditorijos reakciją. „Elitas prieš žmones“ dominavo kiekybiškai, tačiau rečiau pasitaikęs rinkimų legitimumo kvestionavimas buvo paveikesnis pagal auditorijos įsitraukimą. Tyrimas taip pat parodė, kad svarbus yra ne tik pats pasakojimas, bet ir jo formatas, emocinis aktualumas bei momentas, kuriuo jis paskelbiamas.
2027 m. savivaldos rinkimai nebūtinai taps reikšmingos išorinės dezinformacijos kampanijos taikiniu. Tačiau jau prasidėjusi politinė kampanija primena, kad verta klausti ne tik to, kokia melagiena skaitmeninėje erdvėje pasirodo dažniausiai. Daug svarbesni klausimai – kokia žinutė sulaukia didžiausios reakcijos, prie kokio realaus visuomenės konflikto ji prisikabina ir ar jos tikslas nėra įtikinti konkrečiu melu, o tiesiog pasėti abejonę.
Svarbu tai, kad tradicinė žiniasklaida melagingų teiginių neskelbė kaip faktų – priešingai, jie buvo nagrinėjami kritiškai, tikrinami ir paneigiami, siekiant atkreipti skaitytojų dėmesį į sklindančias melagienas.







