„Senas malūnas“, „Žiemos simfonija“, „Gimtadienio puokštė“, „Vienišas vilkas“, „Senelio pypkė“, „Audėja“, „Mamos augintinės“ – tai tik mažytė dalis pavadinimų, kuriuos savo paveikslams suteikė tautodailininkė, 2011 metais gavusi liaudies meno kūrėjo statusą, Alvyra Žemaitienė. Savamokslė tapytoja, savo darbuose daugiausia vaizduojanti gamtą, gėles ir kaimo buities epizodus, yra išleidusi du jos kūrybą pristatančius albumus: „Vėrinys tėviškei“ (2016 m.) ir šiais metais pasirodžiusį „Spalvų giesmė tėviškei“. Apie tai, koks buvo jos kūrybinis kelias, ir pasikalbėjome su autore, gegužės 4 dieną atšventusia savo 85-metį.

Piešdavo naktimis

Paklausta, kada jos gyvenime atsirado piešimas, A. Žemaitienė prisiminė savo vaikystę Šikšnių kaime (Daugailių sen.), kirpėjo amatą turėjusį „gramatną“ tėvelį ir mamytę, kuri buvo beveik beraštė, tačiau, kaip ir dauguma to meto kaimo moterų, puiki audėja. A. Žemaitienė augo penkių vaikų šeimoje. „Aš jau maža būdama piešiau. Iš pradžių kopijavau nuo mokyklinio leidinio „Saulutė“. Tai ir buvo mano pradžia“, – pasakojo dailės nestudijavusi, tačiau visą gyvenimą kurianti moteris. Ji dažnai piešdavo jau sutemus, kai tėvai ir kiti namiškiai miegodavo, ir laikas prabėgdavo taip greit, kad net nepajusdavo, kaip ateidavo vidurnaktis. Gyvenimas kaime nebuvo lengvas, tėvai net buvo nutarę nebeleisti Alvyros į penktą klasę, tačiau, geros kaimynės įkalbėti, jie persigalvojo, ir taip būsima tapytoja baigė Sudeikių septynmetę mokyklą. Paskui laukė mokslai Dusetų Kazimiero Būgos vidurinėje mokykloje. Mokykliniais metais ją visada lydėjo piešimas – mergaitė apipavidalindavo tais laikais leidžiamus mokyklinius žurnalus, albumus, kurdavo įvairias šventines dekoracijas ir net, dar pati būdama mokinė, turėjo savo dailės būrelį, kur mokė kitus vaikus piešti.

Daugiaus skaitykite penktadienio (2026 05 08) laikraštyje ”Utenos diena“.

Daugiau skaitykite čia.