Birželio 29 dieną, Tauragnų seniūnijoje, Vyžių kaime, buvo švenčiama garbinga sukaktis. Čia gimęs ir užaugęs gamtos mokslų daktaras, docentas, medžio drožėjas, Tauragnų krašto garbės pilietis iki šiol tebepuoselėjantis gimtąją Tauragnų krašto šnektą Romualdas Šimkūnas minėjo jubiliejinę 90 metų sukaktį.
Gausybė sveikintojų
Jubiliato pasveikinti atvyko Tauragnų seniūnijos seniūnas Alvydas Danauskas. Jis įteikė kraštiečiui rajono mero Marijaus Kaukėno padėkos raštą, dovaną – skėtį – ir gėlių puokštę, linkėjo sveikatos gimtuvininkui kiek tik širdis geidžia, dėkojo už paliktą ryškų pėdsaką ne tik Tauragnų krašte, bet ir Lietuvoje.
Garbios sukakties proga R. Šimkūną sveikino Tauragnų krašto bendruomenės pirmininkė Danguolė Trimonienė bei kiti bendruomenės atstovai, buvę kolegos iš Vilniaus universiteto, aktorius, Tauragnų krašto garbės pilietis Alvidas Jauniškis, brolis Mykolas, kiti giminės, artimieji, bičiuliai. Įprastą kasdienę tylą Vyžių kaime sudrumstė ir muzikiniais garsais bei dainomis šventę spalvino Utenos kultūros centro Tauragnų skyriaus kapela „Tauragna“ (vadovė Vilma Valienė).
Puoselėjo Tauragnų krašto šnektą
R. Šimkūnas gimė 1934 m. liepos 5 d. Baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją (dabar VDU Žemės ūkio akademija). Dirbo Vilniaus universiteto Mokslinio tyrimo sektoriaus moksliniu sekretoriumi, vėliau vyr. moksliniu bendradarbiu ir dėstytoju Gamtos fakultete.
Per gyvenimą R. Šimkūnas publikavo apie 50 mokslinių ir virš 500 populiarių straipsnių, išleido 12 knygų mokslo bei kraštotyros temomis. Iki šiol su meile „Indrajos“ skaitytojams rašo apie gimtąjį kaimą, jo darbščius ir dvasingus žmones, mokslo draugus, Aukštaitijos nacionalinio parko grožį. Neretai jis savo tekstuose gimtąja Tauragnų krašto šnekta dievina gimtinę, pasakoja apie savo krašto žmones, jų likimus.
Nuo 2008 m. R. Šimkūnas dalyvauja Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto (MČTAU), Literatūros fakulteto veikloje. 2015 m. rugpjūtį jis tapo MČTAU Literatūros fakulteto dekanu. 2019 m. R. Šimkūnas iš šių pareigų atsistatydino.
Už nuopelnus organizuojant Literatūros fakulteto veiklą, savanorišką, neatlygintiną, aktyvų ilgametį dalyvavimą universiteto veikloje dr. R. Šimkūnui suteiktas MČTAU Garbės dekano vardas.
Baigė ne vieną akademiją
Išskirtiniame interviu prieš jubiliejinę popietę R. Šimkūnas „Indrajos“ skaitytojams sutiko papasakoti apie savo gyvenimą, mokslo pasiekimus, pasidalinti nuoširdžia šiluma, kuri, atrodo, srūvėte srūva iš garbaus amžiaus vyro širdies ir žvilgsnio. Tauragnų krašto šviesuolis teigė gamtos sritį pasirinkęs todėl, kad prieš 90 metų gimęs ir 19 metų šituose kraštuose gyvenęs, kitaip tiesiog negalėjo.
„Aš aštuonis metus mokiausi pirmojoje gyvenimo akademijoje – savo tėvų šeimoje. Antroji akademija buvo Vyžių kaimo mokykla. Per tą laiką mane supo nedaug žmonių ir gamtos gausybė. Taip aš tapau gamtos vaiku. Kiekvieną dieną buvau supamas tokių įvykių, kurių nepergyvena miesto žmogus. Nors kaime tuomet buvo 120 gyventojų, dabar liko tik šeši, šitoje aplinkoje tarpdamas aš susipažinau su įvairiausiomis gamtos slaptybėmis. Nebijau paimti varlę, žaltį arba gluodeną į rankas“, – apie priežastis, nulėmusias gamtos mokslų krypties pasirinkimą, pasakojo R. Šimkūnas.
Tolesnėmis gyvenimo akademijomis vyras vadina Tauragnų septynmetę mokyklą, kur mokėsi keturis metus, Utenos mokyklą.
„Sukakus 20 metų mane išvežė į Leningradą tarnauti armijoje. Ten praleidau tris metus ir tris mėnesius, bet tai irgi buvo savotiška akademija. Leningrade eksternu išlaikiau 17 egzaminų ir parvažiavau mandras, baigęs Leningrado 101-ąją vidurinę mokyklą“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.
Grįžęs jaunuolis ieškojo, kur galėtų studijuoti. Jo brolis kaip tik buvo baigęs tuometinės Lietuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos fakulteto pirmą kursą, tad jaunesniam broliui patarė nesiblaškyti ir stoti ten pat. R. Šimkūnas brolio patarimu pasinaudojo ir įgijo mokslinio agronomo specialybę. Dar nebaigęs studijų R. Šimkūnas įsidarbino universiteto gyvulininkystės katedroje profesoriaus Petraičio laborantu.
„Paskui iš Kaišiadorių Lietuvos gyvulininkystės ir veterinarijos mokslinių tyrimų instituto atvyko direktorius Babenskas, ieškodamas jauno specialisto. Tai jam rekomendavo mane. Nors ši galimybė buvo toli nuo tėviškės, bet nuvažiavau. Bedirbdamas pradėjau Lietuvos mokslų akademijos Botanikos instituto aspirantūros studijas. Prabėgo du su puse metų ir aš rankose turėjau disertaciją. Pradėjau dirbti Botanikos institute. Bet atvažiavo iš Vilniaus universiteto mokslinių tyrimų sektoriaus skyriaus vadovas ir pakvietė dirbti į universitetą bei pasiūlė didesnį atlyginimą“, – prisiminimais savo profesinės karjeros laiptais keliavo nusipelnęs Tauragnų krašto žmogus.
Gyvenimą dalija į tris dalis
R. Šimkūnas Vilniaus universitete dirbo 24 metus. Baigęs karjerą universitete, įsidarbino Vilniaus universiteto botanikos sodo Vingio skyriaus vedėju. Paskui išėjo į pensiją ir jau beveik 30 metų džiaugiasi ramia dienų tėkme. Savo gyvenimą vyras dalija į tris dalis.
„Akademijų laikotarpis buvo iki 33 metų amžiaus, paskui – darbo kadencija, kuri truko beveik 30 metų, ir 30 metų pensija. Aš, būdamas paaugliu, vis galvojau, ar turėsiu šeimą. Bet 1931 m., kai man buvo 27-eri, akademijoje pamačiau mergaitę. Pagalvojau, kad ją reiks paimti į žmoną ir po trijų metų tai padariau. Tai buvo mano Birutė“, – gyvenimo džiaugsmais dalijosi vyras.
Dabar, turėdamas daugiau laisvo laiko, R. Šimkūnas užsiima drožyba. Jo medžio drožinių sąraše – 480 darbų.
Šventės metu sukaktuvininkas pasidžiaugė nueitu gyvenimo keliu, kad šiemet su žmona Birute švęs deimantinių vestuvių sukaktį, dėkojo susirinkusiems ir džiaugėsi, kad jų kiemo atšlaime vis dar netyla šurmulys. Visi svečiai klausydamiesi muzikos vaišinosi, šnekučiavosi ir džiaugėsi bendryste.
Vytauto Ridiko nuotr.
