Užžėlę takai užmarštin gramzdina senąjį kaimą

Šiandien sunku patikėti, kad ramioje miško apsuptyje įsitaisiusiame, medžių tankmėje pasislėpusiame Daugailių seniūnijos kaime Pikčiūnuose kadaise virė gyvenimas. Po nepriklausomybės atgavimo kasmet vis mažėjant gyventojų, sparčiai užžėlė takai ir kiemai, sukiužo negyvenami pastatai, o pikčiūniškiai su ilgesiu mena senus laikus, kai Pikčiūnuose gyveno kone devyniasdešimt žmonių. Čia gimė agronomas, JAV visuomenės veikėjas Antanas Musteikis, pulkininkas savanoris Jonas Musteikis, apdovanotas Vyčio kryžiumi. Daugelis pikčiūniškių atgulė dabar jau neveikiančiose senose kapinaitėse, įtrauktose į Valstybės saugomų paminklų sąrašą, beveik nebeliko ir senųjų autentiškų sodybų.

Kadaise veikė mokykla
Vienas iš paskutiniųjų Pikčiūnų gyventojų, kaip pats sakė, ištikimai saugantis senas sodybas ir lopantis savo namą, kuriame užaugo, Vytautas Kunčius prisiminė, kad kadaise kaime buvo dvidešimt sodybų. Dabar tik trys sodybos turi nuolat jose gyvenančius šeimininkus.
V. Kunčius gyvena savo senelių Butrimų įkurtoje sodyboje. Seneliui anksti mirus, pašnekovo mama ištekėjo už jaunuolio iš netoliese esančių Juknėnų ir atėjo užkurom gyventi į Pikčiūnus. Senoviniame dviejų galų name gyveno dvi šeimos: viename gale V. Kunčiaus motinos sesuo, kitame – Kunčių šeima. Iš vaikystės, prabėgusios Pikčiūnuose, vyras mena smagiai leistą laiką su pusseserėmis kieme supiltoje smėlio krūvoje, pirmąją mokyklą, veikusią Musteikių sodyboje, ir ten baigtas tris klases. „Tą Musteikių šeimą buvo išvežę į Sibirą, jų namo viename gale apsigyveno toks kolūkio pirmininkas Vanagas, o kitame gale buvo mokykla, – pasakojo jis. – Tačiau po kelerių metų šeima grįžo iš tremties, tuomet jiems grąžino namus, iš kurių turėjo išsikelti ir tas Vanagas, ir mokykla.“
Saugo šimtametes sodybas
V. Kunčius prisiminė, kad dar kolūkių laikais kaimas dūzgė kaip bičių avilys. „Čia buvo trečia kolūkio brigada, brigadininku buvo Bikelis, dažnai pikčiūniškius sukviesdavęs į savo namus ir susodindavęs prie vieno stalo, – su nostalgija kalbėjo jis. – Visi dirbdavo arkliais laukus, netoliese buvo mano tėvoko dirbtuvės. Kadaise.“ V. Kunčius neatsimena, kada tiksliai prasidėjo sodybų tuštėjimo metas Pikčiūnuose: tai vyko tarsi savaime, seniesiems gyventojams mirštant, o jauniems paliekant gimtąjį kaimą. „Turbūt Pikčiūnai tuštėti pradėjo sugriuvus kolūkinei santvarkai, – svarstė jis. – Darbo kaime visuomet yra, tačiau nelikus tokio darbo, už kurį mokamas atlyginimas, jaunesni žmonės išvažiavo.“
Darbo dabar jau pensininkui V. Kunčiui ir šiuo metu netrūksta, tik spėk suktis. Jis pasakojo neseniai baigęs tepti egles, kad jų žvėrys neniokotų, be to, saugo ne tik savo po šešerių metų šimtmetį minėsiančią sodybą, bet ir kaimynystėje dar stovinčius trobesius. Tiesa, daugelio kadaise stovėjusių pastatų jau nelikę arba likę tik pamatai – senos sodybos likusios be šeimininkų paskui juos keliauja į nebūtį. Jos metai po metų susilygina su kalvotu Pikčiūnų žemės paviršiumi, apsupdamos kapinaitėse atgulusius senuosius šeimininkus. Šalia kapinaičių gyvenantis V. Kunčius sakė nesibaiminantis nei senolių dvasių, nei gyvųjų – į Pikčiūnus neužklysta joks prašalaitis. Net laikytą šunį sako atidavęs – kad lodamas ant kiekvieno žvirblio ramybės nedrumstų.

Drožiniai primena kaimo šviesuolį
Dar vienos Pikčiūnų sodybos šeimininkė, gyvenanti mieste, tačiau dažnai joje besilankanti, – Pulgerija Mitalienė prisiminė, kad sena jos šeimos sodyba buvo pastatyta 1870 metais. Jos tėvas Antanas Bikelis, vedęs pikčiūniškę mamą ir apsigyvenęs uošvijoje, ne tik Pikčiūnuose, bet ir aplinkiniuose kaimuose pagarsėjo kaip labai šviesus, apsiskaitęs, kūrybingas ir draugiškas žmogus. Savamokslio drožėjo kryžiai stovi ne viename kaime, o ir namų ūkio padargus jis pats pasigamindavo. Nors baigė aštuonias klases, jis buvo labai apsišvietęs žmogus, kone aktyviausias Juknėnų bibliotekos lankytojas, dirbęs brigadininku, vėliau – sandėlininku, sugebėjęs suburti ir sudominti žmones.
A. Bikelio drožiniai iki šiol puošia Pikčiūnus. Ties jo sodyba, prie Švento Jono upelio, stovi 1972 m. padarytas koplytstulpis, 1976 m. įrašytas į dailės paminklų sąrašą, o drožėjo duktė prisimena, kaip buvo atvažiavę žmonės prašydami parduoti A. Bikelio 1970 metais padarytą koplytėlę. Koplytėlė pasitinka į Pikčiūnus atvykstančius, ji yra šalia kelio, netoli A. Bikelio sodybos, pritvirtinta prie liepos kamieno. Dengta dvišaliu skardiniu stogeliu, įstiklinta, su mediniu kryželiu viršuje ornamentuota koplytėlė su viduje esančia medine Nukryžiuotojo skulptūra 1976 m. taip pat įrašyta į dailės paminklų sąrašą. „Matyt, koks kolekcininkas apie ją išgirdo ir panoro įsigyti, – svarstė P. Mitalienė. – Maždaug prieš metus dėl koplytėlės patyriau nemažai streso. Vieną vakarą pamačiau, kad jos nebėra. Puoliau skambinti Daugailių seniūnei Giedrei Eimutienei, ji suabejojo, ar berasim koplytėlę, nes jos dingimą pastebėjau ne iškart.“ Tačiau iš ryto seniūnė nuramino moterį, kad koplytėlė išvežta restauruoti, o ją vėl grąžinus liepai P. Mitalienė džiaugėsi, kad koplytėlė po restauracijos nepakito ir atrodo taip, lyg pats A. Bikelis ją būtų atnaujinęs. Išskirtiniai drožiniai ne tik dukrai, bet ir visiems užklystantiems į nykstantį kaimą primena šviesuolį drožėją.

Mena kraupias istorijas
P. Mitalienė pasakojo, kad pirmoji Pikčiūnų kaimo nykimo banga nusirito sovietų valdžiai pradėjus melioraciją. Tuomet ir Bikeliams buvo liepta išsikelti iš savo namų, tačiau šiems geranoriškai neišsikėlus, taip ir liko gyventi Pikčiūnuose. „Nežinau, kodėl mūsų kaimas pavadintas Pikčiūnais – žmonės čia visuomet gyveno nepikti, – stebėjosi moteris. – Atvirkščiai, žmonės buvo labai draugiški, mielai bendraudavo, o mūsų namuose visuomet rinkdavosi žmonės. Man mažai būnant ypač patikdavo senųjų gyventojų susiėjimai. Močiutės ir diedukai rinkdavosi pas mano močiutę, pasakodavo visokias istorijas.“
Istorijų P. Mitalienei teko išgirsti ir smagių, ir labai nemalonių. Karo metais namuose buvo nušauta penkiolikametė jos teta, mamos sesuo, Pulgerija. „Tais karo metais per kaimą eidavo visi – ir skrebai, ir banditai. Dabar jau nežinau, kurie iš jų atėjo į mūsų namus ir užlipo ant krosnies. Tuo metu užėjo kiti, jų priešininkai. Tie nuo krosnies šovė į užėjusius, tačiau pataikė ir užmušė mano tetą, – kraupią istoriją pasakojo P. Mitalienė. – O kai tarybų valdžia ištrėmė Musteikius, kviesdavo mano mamą į apklausas, o močiutę tardydavo po automatu. Baisu tais laikais Pikčiūnuose buvo.“

Tikisi grįžti
P. Mitalienė, užaugusi su septyneriais metais vyresne seserimi, vaikystę Pikčiūnuose prisiminė su džiugesiu: kaip smagiai suposi klojime pasidarytomis iš geldos supynėmis, kaip gausiame kaimo vaikų būryje žaisdavo, kaip važinėdavo rogutėmis. Net apie rankomis rautus linus kolūkio laukuose ji kalbėjo nostalgiškai ir prisiminė daugelį kadaise kaime gyvenusių, bet jau mirusių, išvažiavusių į miestą ar didesnius miestelius pikčiuniškių. P. Mitalienė tvirtino dažnai besilankanti senajame kaime, nes po tėvų mirties troboje viską paliko kaip buvę. Ji sakė pailsinti Pikčiūnuose, atgaunanti ramybę. „Visuomet galvoju apie grįžimą į kaimą. Jei išėjus į pensiją man sveikata leis, tai galvoju būtinai apsigyventi kaime, – dalijosi planais moteris. – Būtų labai gaila, jei Pikčiūnai išnyktų ir būtų visų pamiršti.“

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas