Tautodailininkė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė sukasi lyg voverė rate…

Kas nors kiek domisi kultūriniu Utenos gyvenimu, lankosi renginiuose, seka feisbuko naujienas, tas negali nepastebėti įvairiapusės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės veiklos: ji dalyvauja parodose, rengia ir leidžia knygas, rengia mokymus, seminarus, o pastaruoju metu – dar ir daug keliauja po pasaulį su savo darbais. Sukasi it kokia voverė rate, tik moters ratas kitoks – ne uždaras, o su daugybe takų takelių. Tokio tautodailininkės veiklumo (ir rezultatų) galima tik pavydėti!

Nauja knyga ir kalendorius

Paprastai knygų autoriai skrupulingai skaičiuoja visus savo leidinius, dailininkai – parodas, tačiau Odeta (gal kad filologė, baigusi lietuvių kalbos ir literatūros studijas tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas. – aut. past.) tokia aritmetika neužsiima ir konkretaus atsakymo nepateikia: pokalbio metu tik traukia iš pilnutėlių knygų lentynų savo „viščiukus“, kiekvieną palydėdama išsamiais paaiškinimais, kam to reikėjo, kaip gimė sumanymas ir pan., čia pat apžvelgdama bendras leidinyje minimos veiklos kryptis ir tendencijas nuo senų laikų iki šių dienų, visai nesvarbu, kas tai būtų: kiaušinių marginimas, karpiniai, užuolaidėlės ar kalėdinės puošmenos – tikra vaikščiojanti ir besišypsanti liaudies meno enciklopedija.
Natūralu, kad pirmos ant tautodailininkės stalo gula net dvi naujienos: ką tik dienos šviesą išvydę „Karpiniai Kalėdoms“ ir 2017-ųjų metų kalendorius „Odetos angelai“ (išleido UAB „V3 studija, Kaunas), kurių pasirodymas baigiantis metams jau savaime yra dovana tiems, kam niežti rankos imtis netradicinės ir originalios namų bei aplinkos puošybos: nuo popierinių ažūrinių snaigių, girliandų, popierinių eglučių iki atvirukų, užuolaidėlių, angelų ir net prakartėlių! Viskas – su išsamiais paaiškinimais, ko ir kaip imtis, ir nuotraukomis – kokio rezultato tikėtis. Tai ir yra svarbiausias tautodailininkės noras – dalytis sukaupta patirtimi ir praktiškais patarimais.

„Genetinis“ namų kodas

Nors liaudies išmintis skelbia, kad šiaučius (batsiuvys) bus basas, o kriaučius (siuvėjas) – nuogas, tačiau devynių amatų meistrei Odetai šis posakis netinka – jos gyvenamąją vietą iš tolo išduoda įvairiais karpiniais puošti langai, o viduje yra ir daugiau mielų bei skoningų buities bei interjero detalių. Viena ryškiausių – karpytas genealoginis Bražėnų šeimos medis ant koridoriaus sienos, kurį į jo auginimo procesą įsitraukusi gausi šeimyna puoselėja ne tik vešlindama į viršų besistiebiančias šakas, bet ir nepamiršta kamieną subrandinusių senų šaknų – ne tik tėvų, bet ir senelių su proseneliais.
Žaliuojančios šio medžio gyvašakės skirtos visoms keturioms Bražėnų atžaloms – dviem dukroms ir dviem sūnums, iš kurių vienas jau sukūręs savo šeimą, o penktą, centrinę, šaką, skirtą prieš daugiau kaip dešimtmetį mirusiam sūnui Gabrieliui, – puošia saulutė, kokiomis lietuviai nuo seno įamžina anapilin iškeliavusius artimuosius…
Tai, beje, tik vienas mirusio sūnaus įamžinimo ženklų. Skaudžius išgyvenimus po keliais užraktais sauganti Odeta neslėpė džiaugsmo, kad iš vaikų onkohematologijos skyriaus, kuriame kartu su sergančiais mažyliais nuolat gyvena jų mamos, neturinčios teisės pasiduoti nevilčiai, vis dar lankantys prisiminimai pagimdė mintį, kad ji ne tik gali, bet ir privalo kažkaip nušviesti jų visų gyvenimą už pilkų ligoninės sienų, padovanodama savo knygų. Kaip tarė, taip ir padarė! Rezultatas buvo net geresnis, nei tikėjosi – tuoj po jos vizito palatose užvirė darbas, į kurį įsitraukus ligoniukų veidus nušvietė šypsenos. „Mamos net sudarydavo eilę, kas po ko naudosis mano knygomis“, – „Utenos dienai“ pasakojo tautodailininkė.

Pirmenybę teikia praktikai

Pati taip ir nepateikusi tikslaus išleistų knygų skaičiaus (o jų galėtų būti 6 – aut. past.), Odeta tvirtino „pirmenybę teikianti praktiniams užsiėmimams, o ne teorijai“, todėl niekada neatsisakanti dalyvauti projektuose, kur galima ir konkrečiais darbais, ne vien žodžiais, pasidalyti sava patirtimi. Tokių progų ir galimybių netrūksta, o pastaruoju metu tautodailininkė, 2005-aisiais pelniusi meno kūrėjos statusą, sulaukia vis daugiau kvietimų dalyvauti tarptautiniuose projektuose, mugėse ne tik įvairiose Europos šalyse, bet ir už Atlanto.
Praėjusių metų pabaigoje ji dalyvavo kalėdinėje mugėje Madride (Ispanija). Savaitė, praleista šioje tarptautinėje kultūrų mugėje, menininkės žodžiais, pranoko visus lūkesčius. Ji džiaugėsi, kad atstovaudamos Lietuvai su riešinių meistre iš Palangos jos pristatė tradicinius mūsų tautodailės savo rankų darbo pavyzdžius, sulaukusius nuoširdaus dėmesio, ir neslėpė nuostabos, kad kitų šalių paviljonuose pasitaikydavo ir masinės pramoninės produkcijos pavyzdžių, „kaip kokiuose suvenyrų kioskeliuose“.
Dalyvavimas tarptautinėje tautodailės parodoje Ukrainoje iš pradžių jai net kėlė nerimo, ar balti karpiniai gali konkuruoti su ryškiais įvairiaspalviais kitų tautų eksponatais, tačiau viskas buvo atvirkščiai – lankytojus sniego baltumo karpiniai traukė ir žavėjo. O šių metų rugsėjo mėnesio pabaigoje O. Tumėnaitės-Bražėnienės namuose lankėsi Ukrainos televizijos žurnalistai, kurie domėjosi tradiciniais lietuviškais karpiniais: užuolaidėlėmis, lentynėlių papuošimais. Filmavo užuolaidėlės kirpimo procesą ir visus interjere panaudotus karpinius bei kitus meistrės kūrinius: karpinius paveikslus, lino ir medžio raižinius.
2016 m. spalio 28 d. Lietuvos ambasadoje Hagoje (Nyderlandų Karalystė) vyko O. Tumėnaitės-Bražėnienės knygos „Popierinės užuolaidėlės“ pristatymas ir užuolaidėlių karpymo mokymai. Susidomėjimas lietuvės darbais – neatsitiktinis: karpinių tradicijos šioje Europos šalyje siekia XVIII a. Vėliau uteniškė skaitė paskaitą „Lietuviškų karpinių istorija ir dabartis“.
Svarbiausiu renginių Hagoje akcentu tapo karpinių miniatiūrų parodos „Lietuva–Nyderlandai: tulpės, klumpės ir malūnai“ pristatymas. Sveikinimo žodį renginyje tarė Darius Semaška, Lietuvos ambasadorius Nyderlandų Karalystėje. Parodos autorė džiaugėsi, kad sulaukusi ambasados kvietimo atrado tris abiem šalims bendrus motyvus: tulpes, klumpes ir malūnus.

Skrydis per Atlantą

O šią vasarą Odeta, lydima dukros Adelės, kuri ne tik mokosi iš motinos jos puikiai įvaldytų amatų, bet ir yra jos vertėja, Amerikos lietuvių kvietimu leidosi į kol kas tolimiausią kelionę už Atlanto. Jos dalyvavo mokytojų lituanistų „Dainavos“ stovyklos renginiuose – dalijosi kiaušinių marginimo ir užuolaidėlių karpymo paslaptimis, bendravo su įvairaus amžiaus vietos lietuviais, tarp kurių buvo net nebekalbančių lietuviškai kažkelintos emigrantų kartos palikuonių. Šią patirtį tautodailininkė vadino išskirtine ir jaudinančia.
Moteris neslėpė, kad leidimasis į šią kelionę buvo ir savotiška avantiūra. Išskridusios vos su keliais doleriais, jos labai rizikavo taip ir nepamatyti daugiau tikros Amerikos, išskyrus organizatorių numatytą vietą, tačiau didžiulis susidomėjimas viešnių darbais, kuriuos jie mielai pirko, sukūrė tikrą stebuklą, įgalinusį Odetą su Adele savaitę pagyventi Niujorke, savarankiškai klajoti jo gatvėmis, lankytis muziejuose ir prie patinkančio meno kūrinio stovėti, kiek širdis geidžia.

Medžio raižiniai

Rugsėjo 30 dieną Utenos tradicinių amatų centre „Svirnas“ vyko medžio raižinių mokymai, kuriuose dalyvavo Utenos „Saulės“ gimnazijos gimnazistės su mokytoja Daiva Jasaitiene. Jiems vadovavo tradicinių amatų meistrė O. Tumėnaitė-Bražėnienė. Gimnazistės ne tik sužinojo apie tradicinius lietuvių medžio raižinius, bet ir pačios suspėjo išraižyti ir atspausti po nedidelį medžio raižinį. Užsiėmimus filmavo Rytų Aukštaitijos televizija.
Spalio 4 d. Leliūnuose, Vytauto Valiušio keramikos muziejuje, vyko regioninės konkursinės „Aukso vainiko“ parodos atidarymas ir laureatų nominavimas. Parodoje dalyvavo tautodailininkai iš penkių savivaldybių: Ignalinos, Molėtų, Utenos, Visagino ir Zarasų. O. Tumėnaitė-Bražėnienė parodoje pristatė karpinius ir medžio raižinius. Už medžio raižinius moteriai skirta antra vieta vaizduojamojo meno srityje.
Nors raižybos nuopelnai jau įvertinti, tautodailininkė prisipažino, kad per visus kitus darbus raižybai skiria per mažai laiko ir dėmesio – norėtųsi daugiau. Ji tiki, kad taip ir bus: turi minčių, idėjų, tinkamo raižybai medžio. Darbas turėtų pajudėti, kai Bražėnų šeimos bute atsiras Odetos darbo kambarys, kuriame ji galės plačiai išsidėlioti įrankius ir palinkti virš medžio. O kol kas jos darbo stalas stovi miegamajame.

Vengia bet kokios įtakos

Pokalbio metu net keletą kartų skirtingame kontekste iš meistrės lūpų išgirsti žodžiai suponuoja išvadą, kad labiausiai ji vertina kiekvieno kūrėjo originalumą, savitumą ir nemėgsta aklo mėgdžiojimo, sekimo ir akivaizdžios įtakos, kurią net netiesiogiai gali daryti kitų menininkų kūryba. Taip ji sakė besielgianti nuo pat savo kūrybinio kelio pradžios, kai, dar būdama studente, ėmėsi savarankiškos kūrybos. Tuomet tekdavo lankytis daugelyje parodų, stebėti įvairių menininkų darbus, kai kuriais iš jų – žavėtis, tačiau po to visada būdavo ir dabar yra svarbu „išsivalyti galvą, kad ji liktų švari, panaikinti visus vaizdinius ir likti pačiai su savimi“. Ir visai nesvarbu, kiek laiko tam prireiks.
Dar vienas jos kūrybinės veiklos principų – nieko nedaryti dėl šlovės ar pinigų, kuriuos ji laiko antraeiliais dalykais. Apibendrindama savo ilgametę kūrybinę patirtį tautodailininkė pabrėžė, kad „daug svarbiau kartu su darbais keliauti po pasaulį, nei dalyvauti kad ir labai svarbiose parodose neakivaizdžiai“. Daug pasaulio šalių pastaruoju metu aplankiusi Odeta prisipažino, kad keliauti būtų dar lengviau, paprasčiau ir naudingiau jai pačiai, kaip menininkei, jei galėtų laisvai susikalbėti angliškai – todėl dabar vėl grįžo prie šios kalbos pamokų ir tikisi gerų rezultatų, nes „pagaliau turi gerą mokytoją“.

Svarbiausios knygos jau neturi

Ieškodama knygų pilnose, bet labai tvarkingose savo bibliotekos knygų lentynose Odeta juokavo, kad vienos ją itin nustebinusios ir pradžiuginusios knygos ji jau neturi – kelias turėtas padovanojo, tačiau viliasi, kad iš rengėjų ir leidėjų dar pavyks gauti bent vieną egzempliorių sau. Toji knyga – Lietuvos nacionalinio muziejaus parengtas albumas „Liaudies meistrė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė. Karpiniai, raižiniai, margučiai“, pirmoji iš planuojamos leisti serijos „Tradicijos ir dabartis“. Įvadinį straipsnį apie uteniškės kūrybą parašė Violeta Dubnikienė.

Sulaukė netikėtos viešnios iš Japonijos

Spalio mėnesio pradžioje O. Tumėnaitės-Bražėnienės namuose viešėjo žurnalistė Sanna iš Japonijos, kuri rengia straipsnius apie tautodailininkės kūrybą, daugiausia apie tradicinius taikomojo pobūdžio karpinius ir namų interjerą, kuriame panaudoti karpiniai. Žurnalistė iš Tekančios Saulės šalies apie ją sudominusios lietuvės kūrybą sužinojo internete, o susisiekusi ir pabendravusi su uteniške ryžosi apsilankyti uteniškės namuose. Sanna nufotografavo popierinės užuolaidėlės kirpimo procesą, kurį pristatys Japonijos skaitytojams, nes ir jų šalyje karpinių menas turi gilias ir turtingas tradicijas.

Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės asmeninio archyvo nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas