Ne vienam tikriausiai kilo nuostaba pamačius kaimo, apie kurį rašome šį kartą, pavadinimą: kodėl Šventupys?.. Juk jis nepriklauso Utenos rajonui… Tiesa paprasta – bene šešioliktą amžių menančio kaimo šaknys prasideda Utenos valsčiuje. Tik sovietmečiu, perskirstant Lietuvą apskritimis ir rajonais, Šventupys atiteko Anykščių rajonui, nors parapija taip ir liko Vyžuonų. Palei vieną Šventosios upės krantą išsidriekusiame kaime (kitapus – jau Žalioji) kažkada draugiškai sugyveno lietuviai, rusai ir čigonai, dabar ištuštėjusiose gatvėse retai bepamatysi pravažiuojantį automobilį, dar rečiau – praeinantį žmogų. Gyvybė sodžiuje pamažu gęsta ir nežinia, ar kada bus taip, kaip buvo anksčiau.

Savos bėdos, savi rūpesčiai

Nors kaimas gerokai ištuštėjęs, kai kuriuose namuose dar yra gyvybės – iš kamino rūksta dūmai, virtuvėse kunkuliuoja puodai. Troboje, stovinčioje šalia didžiulių tvartų bene pačiame kaimo viduryje, mus pasitiko senolė Mildona Juozelskienė, kuri liūdnai šyptelėjo, jog visame kaime kiekviename name belikę po vieną žmogų. Ji pati prisipažino esanti „atajūnė” iš Anykščių rajono, bet Šventupio kaime gyvenanti jau per penkiasdešimt metų. „Kai atitekėjau į Šventupį pas vyrą, kaimas buvo pilnesnis, – į prisiminimus nugrimzdo moteris. – Kiekviename name gyveno ne tik jaunos šeimos su vaikais, bet ir jų tėvai ar uošviai. Mano uošvis mirė devyniasdešimt vienerių, šešerius metus slaugiau jį, nes gulėjo ant patalo.”
Nors Šventupys, kaip jau rašėme, dabar priklauso Anykščių rajonui, Utena šventupiškiams gerokai arčiau. M. Juozelskienė sakė, jog tarpusavyje su kaimynėmis juokauja, kad joms, neturinčioms automobilių ir nevairuojančios, iki Anykščių – kaip iki Amerikos: pirmiausia reikia pasiekti Svėdasus. Naujoje Šventupio stotelėje nestoja tarpmiestiniai autobusai, todėl, pasak pašnekovės, tenka kulniuoti iki Žaliosios. „Jei važiuojam iš Utenos ir pasitaiko geras vairuotojas, tai perkam bilietą iki Žaliosios, o mus išleidžia Šventupyje”, – bėdojo močiutė.
Anot senolės, šventupiškiai dažniausiai lankosi Svėdasų bažnyčioje, bet laidojami – Vyžuonose. Kultūros centras, pašnekovės teigimu, buvo tik Varkujuose. Iki septintos klasės M. Juozelskienės vaikai mokėsi Žaliojoje, paskui lankė Svėdasų mokyklą. „Merkiai, Rimavičiai, Kažukauskai, Žvirbliai, Šermukšniai…” – Šventupio šeimynas vardijo pašnekovė ir suskaičiavo 11 tais laikais gyvenamų trobų.

Vaikystė – kupina rūpesčių ir džiaugsmo

Stasiui Merkiui, kurį per rugiapjūtę radome taisantį sugedusį kombainą, daug ką pasakojo mama Zofija Merkienė (Rimavičiūtė). „Labai sunkiai gyveno žmonės, – kalbėjo ūkininkas. – Įsivaizduokit, iš devyniolikos hektarų reikėjo septyniems žmonėms pragyventi. Juk viską dirbdavo rankomis. Nors žemės tuomet buvo kitokios – derlingesnės.”
Žinoma, žmonės ne tik dirbdavo, bet ir linksmindavosi. Anot pašnekovo, tarybiniais laikais kaime vykdavo gegužinės, festivaliai, švęsti Joninių visas Šventupys suvažiuodavo į Jononis.
„Mano vaikystė kaime buvo labai linksma, – pasakojo S. Merkys. – Žaliojoj buvo mokykla, eidavom visi vaikai į ją, mokytojai buvo labai geri. Atsimenu mokytojus Murmą, Murmienę. Šablevičienė buvo labai griežta, bet teisinga. Dar buvo toks Pocius. Po pamokų kaime netinginiaudavom – nuo trečios klasės pradėjau dirbti kolūkyje. Kai ėjau į trečią klasę, pats nusipirkau kostiumą, laikrodį. Laisvalaikiu eidavome žvejoti. Dar prieš kelerius metus būdavo pilna kuojočių, kilbukų. Dabar tuščia.”
Vyras pasakojo, kad kartą žiemą eidamas ledu į mokyklą įsmuko į vandenį. Vos išsikrapštė ir šlapias atėjo į mokyklą, bet mokytoja liepė eiti namo. „Niekas mūsų neprižiūrėjo, – sakė S. Merkys. – Vieni žiemą ant ledo su pačiūžomis čiuožinėdavom. Net į pirmą klasę niekas nevedė – patys nuėjom.”

Apie gyvenimą ir tikėjimą

Šventupyje ūkininkaujantis vyras sakė, kad baigęs mokyklą mokėsi tuomečiame Ukmergės technikume. Vėliau teko dirbti Rusijoje, Murmansko srityje. Anot vyro, anksčiau žmonės dirbdavo, o dabar – atvažiuoja į sodybas iš didmiesčių, tai net žolės patys negali nusipjauti, samdo darbininką. „Aš pats vienas melžiu penkias karves, gyvulių laikau, dirbu trisdešimt hektarų ir valgyti pasidarau, – tvirtino pašnekovas. – Anksčiau dvylika karvių laikiau, tai būdavo 3 val. ryto išvažiuoju melžti. Parvažiuoju – jau 9–10 val. Nepavargdavau. Ir dabar nepavargstu.” Pusiau juokais, pusiau rimtai Šventupio ūkininkas sakė, kad visi vyrai, kurie gyveno su moterimis, jau išmirė, liko tik vienišiai.
Paklaustas, Vyžuonų ar Svėdasų bažnyčią lanko, S. Merkys atkirto, kad „tokiems niekams laiko nešvaisto”. „Mano tėvas sunkiai dirbo kolūkyje – arė kaip arklys, – teigė pašnekovas. – Ir darbo veterano medalį yra gavęs.”
Išvardijo kaimynai M. Juozelskienė ir S. Merkys aplinkinių vietovių pavadinimus. Vienas netolimas raistas, anot jų, Klynabala vadinamas, kita vieta – Laumaraisčiu, Jononių mišką vadindavo po Butkum. „Atsimenu, kaip kalbėdavo, – pasakojo senolė. – Kur eini? Laumaraistin. Kokian miškan eisi? Klynabalan.” Kodėl šios vietos taip vadinamos, šventupiškiai negalėjo pasakyti, prisiminė tik tai, kad Laumaraistyje stovėjo dvi trobos, o Klynabaloje yra bala. Kaip juokavo S. Merkys, matyt, gilumo iki klyno.

Kaipgi be karo…

„Mano mama pasakojo apie viską: apie banditus, apie tai, kaip žydus šaudė, – pasakojimą tęsė ūkininkas. – Sakė, kad baisūs buvo laikai – ir dieną, ir naktį baisu, bet naktį užvis baisiausia.” Kaip S. Merkiui pasakojo mama, kartą, kai gimdytoja dar gyveno su tėvais, atėjo dieną miško broliai ir keršijo už tai, kad nėjo į mišką, toliau ūkininkavo. Brolis išsigandęs išbėgo iš namų, šoko per tvorą ir nušovė jį. „O tėvuką, gulintį ant pečiaus, šampalais (įnagis šautuvui valyti – aut. past.) taip sumušė, kad antroj dienoj mirė, – karčius žodžius liejo vyras. – Kai žydus šaudė, taigi šaudė ne vokiečiai, o mūsiškiai. Mama sakė: „Vakiečiai filmuoja, a mūsiškiai šutina.” Paskui visą žydų turtą kaimynai va čia dalijosi (mostelėjo ranka į kaimo vidurį).” Kartą naktį kaimynų trobą supleškino neva už tai, kad nėjo kariauti – iš pradžių nuo upės pusės šaudė į pastatą, kuris vėliau užsiliepsnojo. Kaip svarstė S. Merkys, žydus šaudę lietuviai ėjo išvien su vokiečiais, o kai valdžią perėmė rusai, jiems nebebuvo kur dėtis, teko slapstytis, kad nebūtų ištremti į Sibirą.
Tėvas, pasak pašnekovo, buvo kilęs iš Svėdasų seniūnijos Pauriškių kaimo. Jis irgi pasakojo, kad partizanai žiemą naktį ateidavo ir liepdavo kur nors vežti. Žmonės keldavosi ir veždavo.
S. Merkys prisiminė mamos žodžius, kad ji labai draugavo su žydais ir jai buvo itin liūdna, kai šiuos sušaudė. „Mama pasakojo, kad kartą vedė per kaimą žydę, – porino vyras. – Ji galvojo, kad ją išveš į darbus. Paskui mama girdėjo šaudant…”

Po trupinėlį, po kruopelę…

Iš Šventupio kilęs Gintaras Rimavičius sakė, kad jo vaikystėje kaimas buvo didelis, jame augo daug vaikų. Mokyklą lankydavo apie 150 iš aplinkinių kaimų susirinkusių mokinių. Anot vyro, buvo linksma. Šokiai, pašnekovo teigimu, vykdavo tik Varkujuose, ten rinkdavosi pasišokti ir šventupiškiai. Gaila, nepavyko pakalbinti ant patalo gulinčio G. Rimavičiaus tėvo, vieno seniausių kaimo gyventojų.
„Nieko nebėra kaime, – dejavo Apolionija Stepanonienė. – Visos šlubos, visos kreivos.” Moteris, gimusi ir augusi gretimame Vainiūnų kaime, su vyru, kilusiu iš Duokiškio (Rokiškio r.), pasistatė namą Šventupyje ir čia 1972 metais apsigyveno.
Anot moters, karo metais ir pokariu Šventupyje buvo labai neramu, čia buvo daug iššaudytų ir žuvusių žmonių, daugiausia rusų. „Rusus sušaudė, o supykę jų tautiečiai žudė partizanų šeimas, – pasakojo garbaus amžiaus šventupiškė. – Šventupyje prieš karą gyveno daug rusų tautybės žmonių, nemažai jų buvo ir Žaliosios kaime.” Anot pašnekovės, jų sodybos vietoje anksčiau taip pat gyveno rusai, kuriuos išžudė. „Partizanai nekentė jų, užtai ir iššaudė, – tikino senolė. – Rusai buvo sentikiai ir gyveno Šventupyje nuo seno. Iššaudė kone visą šeimą – liko tik duktė, iš kurios ir nupirkom žemę.”
A. Stepanonienė prisiminė, kad jiems atsikrausčius į Šventupį kaimas buvo didelis, kiekvienuose namuose gyveno daug vaikų. Patys Stepanoniai, anot pašnekovės, susilaukė dviejų sūnų, bet dabar teliko vienas. Mirusio sūnaus vaikus išauginusi močiutė sakė, jog anūkas dirba „furistu”, anūkė auklėja vaikus, augina du savo mažylius.

Šventupio likimai

Šventupiškis Algirdas Kažukauskas jau kurį laiką įsikūręs tėvų sodyboje. Pasak pašnekovo, tėvai Vincas ir Ona buvo išvežti į lagerį, nes buvo partizanais, todėl iš pradžių namas priklausė kolūkiui. Nepriklausomybės laikais žemė ir namas vėl buvo atiduoti tikriesiems savininkams. Pats A. Kažukauskas gimė Sibire, o tėvai grįžo į Lietuvą, kai jam buvo penkeri, apie 1962 metus. Iš pradžių šeima apsistojo Anykščiuose, paskui apsigyveno Jonavoje, ten tėvai ir praleido likusį gyvenimą, nors dar galėjo pasidžiaugti sugrąžinta tėviške.
Kaime sutikome kiek anksčiau kalbinto Rimanto Žvirblio seserį Dalią Žvirblytę. Ji pabrėžė, kad Šventupys visada priklausė Utenos valsčiui ir net šventupiškių šnekta smarkiai skiriasi nuo, tarkim, visai čia pat esančio Butėnų kaimo gyventojų. Kaip sakė moteris, Žvirblių tėtis buvo kilęs kažkur nuo Svėdasų, o mama – Černiūtė – šventupiškė. Anot pašnekovės, du mamos pusbroliai partizanavo ir žuvo. D. Žvirblytės teigimu, kažkur miške yra ir paminklas žuvusiems miško broliams.
Moteris sakė, kad pati visą gyvenimą blaškėsi po Lietuvą – po mokslų šešerius metus teko gyventi Žemaitijoje, paskui – Vilniuje, o dabar sugrįžo į gimtinę. Vietinių, kurie būtų gimę ir augę Šventupyje, anot pašnekovės, be jos ir Stasio Merkio, nebeliko – visi kiti atsikraustė iš kitur. „Išvada viena – kaimas nyksta ir nebėra kam papasakoti apie jį”, – apgailestavo D. Žvirblytė. Pašnekovė nurodė sentikių kapinių, kurios, anot jos, vis dar lankomos, vietą.
Kazimiera Varnienė (Pipiraitė), gyvenanti gretimame Vainiūnų kaime, kaip ir visi kalbinti pašnekovai sakė, kad šiose vietose gyveno daug rusų. Pasak moters, rusai su lietuviais sugyveno kaimyniškai. Dar pašnekovė prisiminė, kad visi sodiečiai, gal todėl, kad jų nebuvo daug, eidavo į vieną pirtį – iš pradžių vyrai, paskui moterys. Kai senolė atitekėjo į Vainiūnus, anot jos, čia buvo likusi tik viena troba – visi kiti kaimo gyventojai buvo išskirstyti į vienkiemius. K. Varnienė sakė, kad prisimena, kaip Šventupyje tuo metu viena po kitos kilo naujos trobos.

Autorės ir Visvaldo Kulakausko nuotr.