Nuodėgulių kaimo istorija (III)

Nuodėguliai – nedidelis kaimelis, įsikūręs 12 km į šiaurės rytus nuo Utenos, abipus kelio, nuo seno jungusio Jotaučių ir Degsnio dvarus. Pagal Nepriklausomos Lietuvos administracinį paskirstymą priklausė Utenos apskrities Daugailių valsčiui (dabar Daugailių seniūnijai), Sudeikių parapijai. Rašant šią kaimo istoriją, remtasi vyresniosios kartos žmonių prisiminimais bei iš jų tėvų ar senelių girdėtais pasakojimais: Jadvygos Novodvorsaitės (gim. 1902 m.), Emilijos Šapokienės (gim. 1873 m.), Antano Šapokos (gim. 1898 m.), Teklės Šapokienės (gim. 1901 m.), Igno Tamošiūno (gim. 1900 m.), Bronės Tamošiūnaitės (gim. 1903 m.), Jono Žalalio (gim. 1918 m.), Genės Mitalienės (gim. 1927 m.), Angelės Kazokienės (gim. 1906 m.), Kazimiero Pakalnio (gim. 1925 m.), Veronikos Novodvorskienės (gim. 1905 m.), Stasio Karaliaus (gim. 1915 m.), Onos Leipuvienės (gim. 1933 m.), Kazio Šiožinio (gim. 1918 m.) ir Barboros Urvelytės (gim. 1908 m.).

Karų sūkuryje

Daug sunkių dienų teko išgyventi Nuodėgulių kaimo žmonėms. Tai ir ėmimas į rekrūtus, ir karai. Išliko tik atsiminimų pluošteliai – tarsi pabiros smiltys…
Karo laikais didelė nelaimė jauniems vyrams – ėmimas į rekrūtus. Tai dvidešimt penkerių metų karo tarnyba carinėje Rusijoje. Jaunuoliai stengėsi išvengti šios tarnybos, slėpdavosi, bet kazokai ir vietiniai išdavikai be jokio gailesčio juos medžiojo ir trėmė ten, iš kur tik maža dalis tegrįždavo į gimtinę – netekę sveikatos, pasenę. Kiti žvėriškų bausmių, laukinės tvarkos ir ilgus metus trunkančio tokio gyvenimo neišlaikydavo.
Iš Nuodėgulių kaimo į rekrūtus buvo paimtas, kiek girdėjo vyresniosios kartos žmonės, tik Valaika, Antano Kazoko senelis (Kazimieras Kazokas, Antano tėvas, buvęs Valaikų užkurys).
Pateko Valaika į rekrūtus jaunas būdamas. Išvargęs sunkius katorgos metus, į Nuodėgulius grįžo jau senas, be sveikatos. Ir čia jis nerado to ramaus uosto, kur tikėjosi užbaigti likusias savo gyvenimo dienas. Jo buvusios trobos jam nebeatidavė – ten gyveno kiti…

Svetimų valstybių kovose

Ne vieną Nuodėgulių kaimo vyrą likimas buvo nubloškęs į rusų ir japonų karą. Jame dalyvavo Juozas ir Antanas Mieliauskai, Andrius Šiožinys, Antanas Sipavičius ir gal dar vienas kitas. Kažkuris jų, grįždamas iš karo, atsinešė ir dainą:
Port-Artūras – aplink mūras,
Kriepastis didžiausia,
O japonai kaip pasiutę
Pradėjo jon laužtis…
Buvę kareiviai pasakodavo, jog rusų karo vadai sakydavo, kad japonus caro armijos kareiviai kepurėmis užsvaidys… Bet pasirodė, kad tai ne taip lengvai padaroma. Kareiviams vargo bei bado teko paragauti ir visokių ligų patirti. Paskui, grįžęs namo, Antanas Sipavičius sakydavo: „Čia, name, ainu gult pavalgįs, sotus, ale vis tiek da rūpi duonas pasimt, pa padušku paskišt…”

„Praeinamas kiemas”

Pirmasis pasaulinis karas (1914–1918 m.) dar konkrečiau palietė mūsų kraštą, nes stipriausi, pajėgiausi vyrai buvo mobilizuoti, o senesnieji, moterys ir vaikai turėjo patirti kaizerinės okupacijos sunkumų, pelnytis duonos, mokėti okupantams duoklę.
Į caro armiją buvo paimti Nuodėgulių vyrai Povilas Šiožinys, Antanas Sipavičius, Juozapas Garšva, Petras Šeduikis, Antanas Mieliauskas, Mykolas Jatautis. O Antanas Kazokas pasielgė savaip: išėjo ir pabėgo!
Artėjant vokiečiams rusų armija pasitraukė iš šio krašto staigiai, be mūšių, užplūdusios kaizerinės armijos kareiviai apsistojo pas žmones, arklius laikė klojimuose. Kareivių buvo pilnas kaimas. Vieni atvažiuodavo, kiti išvažiuodavo. Vykdavo karinės pratybos. Šeduikio kluonas didelis, lygus, todėl jis ir buvo panaudotas apmokymams. Vėliau kareivių kaime sumažėjo. Vokiečiai paliko gyventi tik Sudeikiuose ir Degsnio bei Jotaučių dvaruose. Keliu Jotaučiai–Degsnys, einančiu per Nuodėgulių kaimą, nuolat pirmyn ir atgal važinėjo kareivių vežimai su pašaru ir grūdais. Todėl kelias buvo labai išvažinėtas, išmaltas. Vokiečiai varė vietinius gyventojus jo taisyti. Reikėjo kirsti medžius ir kloti skersai kelią.

Slėptuvės gėrybėms

Kareiviai landžiojo į tvartus, tikrino, kiek kas turi karvių, kiaulių, vištų, arklių. Nustatė pyliavas. Reikėdavo pristatyti po 250 litrų pieno nuo karvės (per metus). Sudeikiuose, pas Surgailį, buvo pieno surinkimo punktas, ten ir reikėdavo nešti nustatytą normą. Buvo uždėta ir kiaušinių prievolė. Vokiečiai atiminėjo iš gyventojų arklius, kiaules. Nujausdami kratą, kaimiečiai arklius slėpė miške arba Vinkšnynėse. Vieną sykį Antanas Novodvorskis savojo nespėjo paslėpti. Jo arklys buvo geležiniais pančiais supančiotas. Kareiviai liepė išpančioti arklį, o jo šeimininkas neskubėjo to daryti, nesutiko. Vokiečiai tada Novodvorskį gerokai sumušė ir arklį vis tiek pasiėmė.
Ieškodavo atėjūnai ir kiaulių. Radę nusišaudavo ir išsiveždavo.
Pradėjus okupantams įkyriai visko ieškoti, dažnai krėsti sodybas, žmonės viską ėmė slėpti: mėsą ir grūdus, audeklus ir gyvulius, ypač arklius bei kiaules. Slėptuves įsitaisydavo kur tik įmanydami. Vieni atitverdavo kokį kampą klojime rąstais, šiaudų kūliais. Darė sieneles ir tvartuose, už kurių apgyvendindavo kiaulę arba arklį. Blogiausia tai, kad arklys, išgirdęs kareivių arklių kanopų bildesį ar žvengimą, neiškęsdavo neatsiliepęs, tokiu būdu išsiduodamas kareiviams. Lauke, kur nuošalesnėje vietoje, žmonės kasdavo „zemliankas” ir šitose dengtose duobėse laikydavo kiaules.

Anei girnų, anei žibalo

Bet vokiečiai taip pat nekvaili buvo – mokėjo ieškoti. Surado jie ir Stanislovo Novodvorskio slepiamą kiaulę. Motina verkdama prašė palikti. Kareiviai paklausė jos maldavimo. „Mes paliekam, – pasakė kareiviai galų gale, – bet kiti paims! Skerskit!”
Paskerdė kiaulę nakčia, bet svilinti bijojo, kad, pamatę liepsną, neateitų kiti kiaulienos mėgėjai. Palaukę ryto pamažu apsvilino kiaulę ir sutvarkė mėsą.
O kieno lašinių paltys ar kumpiai kabojo ant gryčios, pastogėje ar pirkaitėje, tokius kareiviai beregint apkraustė ir žmogui liko tik pasninkas.
Atėjūnai uždraudė ūkininkams turėti namuose girnų. Liepė visiems jas suvežti į vieną vietą ir subrukti. Nepaklusnius šiam įsakymui žadėjo bausti. Bet žmonės ir girnas kur nors užslėpdavo, nes reikėjo juk ir duonai, ir gyvuliui prasimalti miltų, o malūnų nebuvo.
Gyventi darėsi vis sunkiau. Nebuvo žibalo, teko pasišviesti troboje prisiskaldžius balanų. Išnyko druska, cukrus. Džiaugdavosi žmonės gavę nusipirkti sacharino. O vokiečiai nerafinuotu cukrumi šerdavo arklius. Rudojo cukraus žmonės išsimainydavo duodami kareiviams kiaušinių, sviesto, o gaudami cukraus „galvą” (didelį gabalą).

Seniūnas ir kiaušinienė

Aplinkinių kaimų žmonės privalėdavo eiti į Jotaučių dvarą atlikti įvairių žemės ūkio darbų. Varydavo į darbą patys vokiečiai, eidami iš gryčios į gryčią.
1919 metais kaimą užplūdo bolševikai, reikalavo pastočių. Jei negaus, žadėjo visas trobas sudeginti. Svarbus žmogus kaime buvo seniūnas. Rinkdavo ir nešdavo mokesčius Vilkmergėn, paskui Utenos valsčiun. Kaimo žmonės rinkdavo jį trejiems metams. Umbražius Garšva „tris trajienias” (devynerius metus) atbuvo seniūnu. Jis ir dabar derėjosi su bolševikais, rinko kiaušinius ir kepė kiaušinienę kareiviams, kad jie nenuniokotų kaimo. Bet užlėkė Lietuvos savanoriai ir kiaušinienė liko bolševikų nesuvalgyta.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas