Kazys Mackonis – muzikuojantis auksinių rankų savininkas

Beveik penkis dešimtmečius Utenoje gyvenantis liaudies muzikantas Kazys Mackonis augo Ignalinos krašte – tą išduoda savita tarmė. Akordeoną gerai įvaldęs pašnekovas, vestuvių muzikanto duoną valgyti pradėjęs dar vaikystėje, šiandien sakė jau nesuskaičiuojantis, keliuose šimtuose švenčių jam teko groti. Iškalbos nestokojantis uteniškis, be muzikinės klausos, turi ir auksines rankas, kurios antram gyvenimui prikėlė ne vieną liaudies muzikos instrumentą. Į aštuntą dešimtį įžengęs muzikantas, pokalbį paįvairinęs nuotaikingomis melodijomis, papasakojo, kuo gyvena šiandien, ir trumpam pravėrė seniai užtrenktas jaunystės duris.

Už bajaną – namas

„Jau būdamas dvylikos metų grojau akordeonu, kurį tėtis atsivežė iš Leningrado (dabar Sankt Peterburgas – aut. past.). Jis nuo pat mažų dienų muzikavo – po Pirmojo pasaulinio karo, ganydamas karves, ant kelmo rado labai „blatną“ peiliuką ir išmainė jį į vokišką lūpinę armonikėlę, – kalbėjo K. Mackonis. – Tėčio tėvas, mano senelis, pamatęs, kad sūnus gali groti, nupirko jam paprastą armoniką, vėliau, pardavęs tris karves, parvežė „peterburgską“.
Kalbinto liaudies muzikanto teigimu, jo tėvas anuomet itin brangiai kainavusią armoniką pardavė dvarininkams, o paties padirbtą bajaną iškeitė į vieno galo namą. K. Mackonis džiaugėsi, kad jam liko vienas iš tėvo, kuris buvo vardu Bernardas, rankomis sumeistrautų įspūdingos išvaizdos bajanų.

Brolis grojo geriau

Pašnekovas sakė, kad augo Ignalinos rajono Daugėliškio kaime. Paulavičių giminei priklausiusi jo mama buvo audėja, o tėvas nuolat grodavo, todėl žemė neretai likdavo neįdirbta. Trejais metais už K. Mackonį vyresnė sesuo gyvena Dūkšte (Ignalinos r.), šešeriais jaunesnis brolis – žuvo per eismo įvykį. „Brolis irgi buvo muzikantas – armonika grojo geriau nei aš. Atsimenu, kad namuose susėdę visi trys pamuzikuodavome, – tikino pašnekovas. – Kai aš išėjau į kariuomenę, tėčiui vestuvėse talkindavo brolis.“ Tarnaudamas Ukrainoje muzikantas mėgiamos veiklos neatsisakė – grojo bajanu, armonika.
Nuo pat ankstyvos paauglystės drauge su tėvu įvairiuose Lietuvos kampeliuose vykdavusiose vestuvėse grodavęs K. Mackonis šypsodamasis sakė, kad anais laikais penktadienį vakare prasidėdavusi šventė baigdavosi tik pirmadienį ryte. Jo teigimu, dabar svečiai pasveikina jaunavedžius, apdalija juos pinigais bei dovanomis ir kartu išgėrę puodelį kavos ar taurę putojančio vyno kiekvienas pasuka savais keliais.

Ir muštynės, ir vagystės

Septyniasdešimties metų slenkstį perkopęs akordeonininkas tikino, kad groti tris dienas iš eilės nebuvo lengva, tačiau patirtą nuovargį atpirkdavo nuo vestuvininkų dosnumo priklausydavęs atlygis, kuris kartą siekė net 2 700 rublių. „Mielagėnų pusėje vestuvės dažniausiai neapsieidavo be muštynių, žinoma, mes, muzikantai, į jas nesikišdavome. Tiesa, kartą gavau iš pagalio į koją. Būdavo visokių „šposų“ – ir vištas vieni kitų išvogdavo, ir vandens į alų pripildavo, – juokėsi K. Mackonis. – „Samagonas“ tada liejosi laisvai, juo net sienas sulaistydavo. Mus anuomet labai gerbė, visada įdėdavo lauktuvių.“ Pašnekovas dievagojosi, kad muzikantai velnio lašais nepiktnaudžiaudavo – išgerdavo tik po šimtą gramų, kad nejaustų nuovargio.
Daug metų muzikuojantis uteniškis sakė prisimenantis, kad per vieną suėjimą „bajavas“ jo kaimynas, kuris ir mėsą rūkydavo, ir gerą „samagoną“ varydavo, sumanė nugirdyti moteris pavaišindamas jas paties pagamintu saldaus skonio gėrimu, į kurio receptą, be stiprios naminės degtinės, įėjo skrudintų gilių kava, ąžuolo žievė. Silpnosios lyties atstovės, pasak pašnekovo, taip pralinksmėjo, kad net prie stalo neatsisėdo, tik rateliuose trypčiojo.

Užtirpo ranka

Kone visą Lietuvą išmaišęs liaudies muzikantas dėti taško savo karjeroje neskuba – jis vis dar koncertuoja vestuvėse, jubiliejuose, šiuo metu „ant bangos“ esančiuose giminės susitikimuose. Tiesa, pavasarį begrojant Kuktiškėse jam taip užtirpo dešinė ranka, kad kurį laiką akordeoną valdyti buvo sudėtinga.
K. Mackonis atskleidė, kad netrukus gros jau trečioje vieno garbaus amžiaus vyriškio šventėje. Šis uteniškį muzikantą kvietė groti žmonos jubiliejuje ir puotoje, kurią iškėlė loterijoje laimėjęs automobilį, o dabar nori, kad jo atliekama muzika paįvairintų 80-ojo jubiliejaus šventę. „Groju itališku akordeonu, kurį persidirbau nusipirkęs iš kaimyno. Nors nemažai sveriantį muzikos instrumentą pakelti gana sunku, juo groti – labai lengva, – aiškino pašnekovas. – Aš ne tik groju, bet ir dainuoju. Žinau daug lietuvių liaudies, populiariosios estrados dainų. Paskutiniu metu žmonės prašo, kad pagročiau „Juodą orchidėją“, „Žuvėdrą“, kurią dažnai transliuoja per „Pūką“. Jaunimui patinka dainos „Ramunę baltąją“, „Jaunystės vėjas“.

Muzikos instrumentų „gydytojas“

Jaunystės metais K. Mackonis dirbo Ignalinos mieste – buvo taksi ir autobuso vairuotoju, vairavimo instruktoriumi. Kai į amžinybę iškeliavo tėvas, muzikantas paliko darbą „transporte“ ir įsidarbino Taujūnų (Ignalinos r.) kolūkyje, kad galėtų būti arčiau mamos, kuri bijodavo viena nakvoti. Sukūręs šeimą pašnekovas 1970 m. atvyko gyventi į Uteną, čia, padedamas žmonos, pasistatė namą, kuriame gyvena ir šiandien.
Paklaustas, kada pradėjo remontuoti liaudies muzikos instrumentus, K. Mackonis sakė, kad šio ypatingo kruopštumo reikalaujančio amato iš savo tėvo išmoko dar vaikystėje. Muzikanto žmona tikino, kad jos sutuoktinis prie savo darbo stalo, virš kurio puikuojasi net šalies Prezidentės Dalios Grybauskaitės jaunystės nuotrauka, sėda vos prašvitus. „Sykį vienas muzikantas girtas davėsi aukštielninkas ir sulaužė akordeoną, atnešė man supylęs į maišelį, tai šiaip ne taip sulipdžiau, – sakė kalbintas uteniškis. – Aš savo instrumentą labai saugau, per šitiek metų nė karto nebuvau numetęs. Tenka taisyti ir tokius, kurie būna vaikų apiplėšyti, išlupinėti. Į mane kreipiasi ne tik vietiniai, bet ir kituose Lietuvos miestuose gyvenantys muzikantai. Dar nebuvo tokio instrumento, kurio nesugebėčiau prikelti antram gyvenimui.“
Be muzikavimo ir muzikos instrumentų remonto, K. Mackonis turi ir kitų pomėgių. Jam patinka žvejoti, grybauti. Pašnekovo žmona atskleidė, kad jos vyras yra „technikos žmogus“, kuris savo rankomis ne tik namą pasistatė, bet ir pasidirbo traktorių, priekabą.

Groja iš klausos

K. Mackonis parodė dailią Peterburgo armoniką, kurią puošia Utenos miesto herbas. Šį unikalaus skambesio muzikos instrumentą jis tikino pasidirbęs iš kaimynės kriaušės. Tiesa, „peterburgską“ armoniką geros nuotaikos nestokojantis pašnekovas išsitraukia retai, mat yra įpratęs groti akordeonu, o šių skirtingų instrumentų vienas profesionalus muzikantas jam patarė nemaišyti.
Pasak akordeonininko, jei anksčiau gerą Peterburgo armoniką buvo galima nupirkti už 300 litų, tai šiandien už ją gali tekti pakloti net 1 300 eurų.
„Kartais viskas taip išvargina, kad į akordeoną nenoriu nė pažiūrėti. Kai atsigaunu, man jo vėl reikia. Po mamos mirties negrojau pusę metų, tai buvo ilgiausia pertrauka, – atskleidė K. Mackonis. – Jei nori būti geras muzikantas, privalai nuolat groti. Aš prieš kiekvieną „balių“ repetuoju mažiausiai du vakarus. Dabar jaunimas visas išvažiavo, niekam liaudies instrumentų nereikia. Viena muzikos mokytoja sakė, kad atsiranda vienas kitas vaikas, norintis mokytis groti armonika, o akordeonas jų netraukia.“
Muzikantas teigė, kad groja iš klausos, nors su natomis yra susipažinęs. Kai mokėsi mokykloje, K. Mackonis buvo bene vienintelis muzikantas, savo muzika džiugindavęs bendraamžius.

Kazio Mackonio asmeninio archyv. ir autorės nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Aktualijos

Featured

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas

Krašto žinios