Kalvystės amato pramokęs daugailiškis muzikos instrumentus prikelia antram gyvenimui

Daugailiškis Rolandas Mecelica – liaudiškai tariant, visų galų meistras. Kalvystės amato pramokęs jis visas vasaras leidžia dirbdamas su metalu, o ilgus žiemos vakarus atiduoda maloniam pomėgiui – remontuoja, restauruoja, gamina muzikos instrumentus. Nereikia pamiršti, kad dar yra ir tiesioginis vyr. energetiko darbas UAB „Dauniškis ir ko“. Tarsi to būtų maža, laiko daugailiškis suranda ir koncertams – kartu su kapela „Indraja“ (vadovas Petras Leleika) yra pabuvojęs ne viename Lietuvos mieste bei kaime.

Nagingas vyras

„Utenos dienos“ žurnalistus pas R. Mecelicą sutiko ir jo žmona Dalia bei ką tik priglaustas kažkieno miestelyje išmestas šuniukas. „Pas mus visi augintiniai paimti iš gatvės“, – teigė namų šeimininkai. Vaišinga moteris gyrė vyrą kaip puikų žmogų, negalintį atsakyti nė vienam prašančiam pagalbos, ir rodydama namus tvirtino, kad nėra kampo, kur jos žmogus nebūtų rankos pridėjęs. „Dabar jis gamina pečių. Senasis pavasarį prakiuro“, – džiaugėsi nagingu vyru Dalia.
Pats R. Mecelica pasakojo, kad kalvystės amatas jam lyg prilipęs. „Mamos tėtis buvo kalvis. Kitas senelis – valsčiaus seniūnas. Limpa man metalas idealiai“, – neslėpė pašnekovas ir pridūrė, kad praėjusios vasaros per darbus kaip ir nematė.

Vasara – metalui

R. Mecelica gimė ir augo Garnių kaime. Baigęs mokyklą Daugailiuose, mokslus tęsė Antalieptėje (Zarasų r.). Baigęs mokyklą, pašnekovas ėmėsi uždarbiauti. „Parūpo pinigai, pradėjau dirbti. Iš pradžių trikotaže, vėliau elektros tinkluose… Dabartinėje darbovietėje esu jau 20 metų“, – sakė R. Mecelica.
Namuose R. Mecelica turi įsirengęs nediduką garažą, kuriame laisvu laiku, t. y. po darbo, gali pildyti užsakovų norus. „Dažniausiai žmonėms reikia tvorų, vartų, pečių… Bet iš metalo galiu pagaminti bet ką, kas tik yra virinama, tekinama, frezuojama…“ – neslėpė daugailiškis. Jo teigimu, kiekviena vasara yra parduota – pagalbos dažnai kreipiasi ne tik Utenos, bet ir kitų rajonų ūkininkai, turintys ir po 500 ha žemės, ir mažiau. „Ne visi išgali įsigyti naują techniką, o sena, kaip žinia, genda, todėl grįžęs po darbo kieme kartais randu net tris ar keturis žmogelius“, – pasakojo R. Mecelica, tikindamas, kad kai kurie iš jų jau nebeskambina, žino, kad nepavyks to padaryti, todėl važiuoja tiesiai.
Daugailiškis darbui su metalu vasarą skiria visą laiką – vakarais garaže darbuojasi iki vidurnakčio. Ir nors tai nėra pelningas pomėgis, R. Mecelicai patinka jo veikla.

Žiema – muzikai

Pasibaigus vasaros darbams, nukasus bulves, prasideda kitas metas – ilgus vakarus R. Mecelica leidžia renovuodamas, remontuodamas ir net gamindamas muzikos instrumentus.
„Muzika mano gyvenime vyrauja nuo vaikystės. Nuo pirmos klasės šokau tautinius šokius. Susipažinęs su Petru Leleika, atradau ir muziką“, – pasakojo meistras. Jis prisiminė, kaip įsigijo pirmą armoniką: „Nusipirkau ją Kaune. Nežinojau, kuri „knopkė“ ką daro. Iš pradžių taip drožiau, kad galvas visiems išūžiau“. Prieš penkerius metus pabandęs groti R. Mecelica taip įniko į šią veiklą, kad iki šiol negaili tam savo laiko. Vėliau pašnekovas susidomėjo būgnais. Kaip pats pasakojo, užsidarydavo rūsyje ir pasileisdavo būgnuoti. „Nuo tokios muzikos tai ne tik saviems, bet ir kaimynams gali galvas iškvaršinti“, – juokėsi meistras.
Daugailiškis pasakojo, kad remontuoti muzikos instrumentus jį išmokė geras draugas iš Rokiškio. „Nuo… iki… – viską galiu padaryti. Pats gaminu ir detales. Galiu perdaryti, galiu naują sulipdyti“, – atviravo R. Mecelica. Anot pašnekovo, jis jau dabar laukia, kada galės skirti laiko mėgstamam užsiėmimui. „Prisirinkau senų armonikų „Krasnyj partizan“. Jos – pokario laikų, visai susenusios, likusios tik „knopkės“. Reikia atnaujinti korpusą, pagaminti naujas dumples. Lietuvoje nelabai kas gamina dumples“, – tikino pašnekovas.
Paklaustas, ar apskritai sunku pagaminti muzikos instrumentą, R. Mecelica juokėsi: „Kai žinai, perpranti sistemą, viskas yra labai paprasta. Bet papasakoti būtų sudėtinga.“

Koncertinė veikla

Be to, kad renovuoja muzikos instrumentus, R. Mecelica laiko randa ir koncertams. Kartu su Utenos kultūros centro Daugailių skyriaus kaimo kapela „Indraja“ važinėja po Lietuvą ir linksmina publiką liaudies dainomis bei muzika. „Klausos idealios neturiu. Bet tai, kas duota, atėjo iš mamos pusės. Mama griežė akordeonu, jos seserys ir broliai buvo grojantys“, – sakė pašnekovas. Jis prisipažino, kad koncerto su kolektyvu nėra praleidęs nė vieno. Ir nors tai savanoriška veikla, už kurią dažniausiai atlyginama nedidelėmis lauktuvėmis, ne viskas, anot daugailiškio, turi būti matuojama pinigais. Vis dėlto R. Mecelica prisipažino, kad yra pasitaikę koncertų ir už pinigus, bet tai pasitaiko labai retai.
„Kam kas skirta… Aš groju savam malonumui. Renginių būtų kiekvieną savaitgalį… Ne visada galime ir mes“, – sakė pašnekovas. Koncertinėje veikloje jis įžvelgė ir kitokios naudos – plečiasi pažinčių, draugų ratas.

Įnoringi užsakovai

O ko labiausiai nori užsakovai? „Būna visokių. Vieniems svarbu, kad muzikos instrumentas gerai skambėtų, kitiems rūpi išvaizda – nori pasipuikuoti prieš draugus“, – pasakojo R. Mecelica. Jis teigė, kad prašančių padėti yra ir vasarą, ir žiemą, bet tokie darbai turi savo laiką.
Derinti instrumentus daugailiškiui tenka ir iš klausos, ir naudojatis tam skirtomis priemonėmis. Tačiau ir čia netrūksta daugybės subtilybių, kurių išmanymas padeda išpildyti klientų norus.
Gebėdamas atlikti tokius darbus, R. Mecelica atsiduria tarp retos profesijos žmonių. Šiandien nė vienoje mokykloje nėra mokoma remontuoti muzikos instrumentus. Tai – profesija iš pašaukimo, nuo liaudies. Tačiau pragyventi iš jos, anot pašnekovo, vargu ar galima. „Jeigu palygintum, kiek reikia laiko restauruoti bebaigiančiam sunykti instrumentui ir pinigus, tai suprastum, kad tai darbas už nieką. Pigiai parduoti negali, o brangiai niekas nenori“, – tvirtino instrumentų meistras. Bet jis pabrėžė, kad yra žmonių, kurie myli instrumentą, saugo jį, supranta jo vertę – tokiems tada ir kaina nesvarbi.
R. Mecelicos namų lentynoje – ne tik rankų prisilietimo laukiantys sulūžę instrumentai, bet ir jau restauruoti, išpuoselėti akordeonai, armonikos, dėklai. Yra ir tokių, kurie jau visam įsikūrę ir turi savo kampą meistro kabinete. Tarp gausybės darbo įrankių, detalių, medžiagų ilgus žiemos vakarus leidžiantis daugailiškis kelia naujam gyvenimui pamirštus ir jau nemielus instrumentus – jis juose pamato ir išgirsta melodiją.

Jurgitos Pavilonienės nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Aktualijos

Featured

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas

Krašto žinios