Projektai„Gimtojo krašto peizažai“: kas širdyje, tas ir ant popieriaus...
2017 gegužės 17, Trečiadienis 09:41

„Gimtojo krašto peizažai“: kas širdyje, tas ir ant popieriaus...

„Gimtojo krašto peizažai“: kas širdyje, tas ir ant popieriaus...
  • Birutė NENĖNIENĖ
  • 19 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Gegužės 5 dieną Utenos kultūros centro (UKC) dailės galerijoje atidaryta visą mėnesį iki birželio 7-os veiksianti uteniškės Reginos Steponavičiūtės-Skomskienės akvarelių paroda „Gimtojo krašto peizažai". Susitikti su jų autore ir pasidžiaugti pirmąja jos personaline paroda svarbiausioje miesto dailės ekspozicijų erdvėje panoro nemažai uteniškių.

Subrendo parodai

Kažkam akvarelė (tapymais šlapiais dažais) atrodo kaip lengvas pasivaikščiojimas arba tiesiog vaikų žaidimas su spalvomis, tačiau dailės profesionalų nuomonė apie šį tapybos metodą ar techniką yra kur kas rimtesnė: akvarelę jie vadina vienu iš sunkesnių ir didesnio profesionalumo bei meistriškumo reikalaujančių užsiėmimų. Reginai, tiek mokantis Utenos dailės mokykloje, tiek studijuojant tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas), kur 1997 metais įgijo dailės ir technologijų mokytojo kvalifikaciją, teko iš arti susipažinti su daugeliu meno rūšių ir žanrų teorija bei praktika, tačiau labiausiai jai tiko, patiko ir galiausiai prilipo akvarelė, kurių po vieną kitą ši kukli dailininkė su metais vis dažniau eksponuodavo tradicinėse kasmetėse uteniškių menininkų ir kitose bendrose ekspozicijose, kol subrendo pirmajai personalinei.

Piešia nuo mažumės

Dailininkės žodžiais, apie tokią parodą ji galvojo jau seniai, todėl, sulaukus UKC dailės galerijos koordinatorės Falmiros Sinicienės kvietimo, jai beliko sutikti ir pristatyti darbus. „Piešiu nuo mažumės", – prisipažino ji, neslėpdama, kad akvareles į jos kūrybą atvedė tuometė Utenos dailės mokyklos mokytoja Aušrinė Sipienė. O ką piešti – diktuoja širdis. Artimiausi ir brangiausi jos širdžiai – gimtojo krašto peizažai, kuriuos kasdien mato aplink save. Ir tai ne tik Utena su jos apylinkėmis, bet ir jos mamos gimtinė Šlepečiai Daugailių apylinkėse bei daugybė kitų vaizdų, kuriuos lieti akvarele jai labiausiai patinka ir geriausiai sekasi savo bute devintame aukšte Utenoje rudenį ar žiemą, kai žvilgsnis iš aukštai tarsi savaime sukuria tinkamą perspektyvą ir nuotaiką liejant įstrigusius vaizdus spalvotais potėpiais. 

Nuomonės iš šalies

„Spalvos jai yra daugiau nei dažai“, – apie parodos autorės akvareles kalbėjo ir galerijos koordinatorė F. Sinicienė, pabrėždama, kad šlapios akvarelės technika reikalauja ne tik gero pasirengimo, bet ir didelio kruopštumo, technikos, greičio bei talento. Jos žodžiais, Regina geba ne tik pamatyti tai, kas gražu ar vertinga, bet ir visa tai „švelniai ir atsargiai įamžinti“.
Utenos dailės patriarchas mokytojas Vytautas Petronis taip pat negailėjo šiltų žodžių buvusiai mokinei. Jo nuomone, „grožis autorei artimesnis nei pati tapyba“. R. Skomskienės darbus jis vadino „subtiliais ir nesikartojančiais“, kartu pabrėždamas, kad jų autorė „labai moka piešti vandenį“, o tai yra vienas iš sudėtingesnių tapybos dalykų.
Dailininkas Klemensas Kupriūnas, prisiminęs pastarojo laikotarpio uteniškių parodas, apibendrino, kad akvarelių gausa jos niekada neišsiskyrė, todėl vien dėl to Reginos darbai yra svarbūs, be to, jie yra saviti, išskirtiniai ir atpažįstami, artimi autorės dvasiai.
Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė, nepamiršusi pernai pasirodžiusios parodos autorės knygos „Moris“, linkėjo autorei ne tik piešti, bet ir rašyti bei išleisti dar ne vieną knygą. „Esi talentingas žmogus, gebantis ne tik kurti grožį, bet ir gražiai bendrauti su visais žmonėmis“, – apibendrino ilgametė visų rajono kultūrininkų globėja ir gerbėja.
Kultūros centro šeimininkė Asta Motuzienė dailininkei padėkojo už „mielus ir visiems suprantamus darbus“, išreikšdama viltį ir ateityje sulaukti jos darbų rengiamose ekspozicijose. Prie dar spalvingesnės ir įvairiapusiškesnės gimtojo krašto vaizdų panoramos bei nuotaikos atliekamomis dainomis, skambindami gitaromis, gražiai prisidėjo atlikėjai Rimantas Sinica ir Alvydas Kraujalis.
Nepamiršta ir šios dailės galerijos tradicija pakviesti visus renginio dalyvius bendrai nuotraukai. 

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Liną įsimylėjusiai auksarankei kūrėjai būtina saulė

    Jei imtumėmės trumpai peržvelgti Editos Kušleikienės kūrybos ratą, ko gero, tai nelabai pavyktų. Šios šiltos, kūrybiškos bei energingos moters pomėgių ir kūrinių gausybėje – išskirtinės sagės-mergytės, papuošalai, paveikslų tapyba, vilnos vėlimas, juostų pynimas, butelių dekoravimas, interjerinės lėlės, dekupažas, karpiniai, drabužių kūrimas, ir visa tai ji daro su didele meile, polėkiu, labai meniškai bei išradingai. Tačiau vieną savo kūrybos kertelę Edita laiko pasilikusi tik sau – tai rankdarbiai iš lino. Nors pati sakė, kad susidomėjusių daug ir tikrai galėtų grožį iš lino dalyti ir kitiems, kol kas ji nesiryžta to daryti. Bent kol kas... Apie šį lietuvių liaudies dainomis apdainuotą ir išgirtą pluoštą menininkė galėtų kalbėti valandų valandas, dalijamės šiuo pokalbiu su „Utenos dienos" skaitytojais.

  • Uteniškė dailininkė peizažą vadina savo dienoraščiu

    Dailininkės Reginos Skomskienės (Steponavičiūtės) teigimu, turint valandėlę laisvo laiko nėra nieko smagiau, nei pabėgti nuo kasdienybės – suradus akims malonų gimtojo krašto vaizdą, pasitiesti baltą popieriaus lapą, švelniais pieštuko kontūrais brūkštelėti pagrindines piešinio linijas, paskui teptuku jį aptaškyti vandeniu ir, paletėje maišant dažus, skaidriais sluoksniais tapyti peizažą. Tapybą akvarele menininkė apibūdina kaip žaismingą ir nenuspėjamą užsiėmimą. „Besiliedami dažai sukuria naujų atspalvių, netikėtų dėmių, formų ir linijų. O jei liejant akvarelę saulę užstoja debesys, pakyla vėjas ar ima lyti, supranti, kad ne tik nuo tavęs priklauso, ar peizažas bus vykęs", – sakė kūrėja, neseniai uteniškiams ir miesto svečiams pristačiusi autorinių darbų parodą „Gimtojo krašto peizažai".

  • Neįprastų pomėgių turintis uteniškis sako gyvenantis taip, kaip nori

    Utenos rajono tautodailininkų būrį neseniai papildė jaunas (29 m.) aplinkosaugininkas Domantas Žilėnas. Baltų kultūra ir religija besidomintis uteniškis bene vienintelis Utenos krašte kaladėlėmis veja vytines juostas, kurios Lietuvoje žinomos nuo IV amžiaus. Šio amato savarankiškai išmokęs vyras geba valdyti ir adatą – siuva archeologinius kostiumus, kuriais puošiasi per įvairias šventes. Tačiau šis pokalbis – ne tik apie tai.

  • Genovaitė Adiklienė: „Kūryba suteikia man galimybę keliauti“

    Panevėžyje gimusi ir augusi tautodailininkė Genovaitė Adiklienė jau bemaž pusę amžiaus gyvena Utenoje. Šiame mieste kartu su šviesaus atminimo sutuoktiniu Kazimieru, kuris kūrybiniu keliu, priešingai nei jo žmona, ėjo vos kelerius metus, užaugino sūnų ir dukrą, sulaukė penkių anūkų. Dar vaikystėje dailės konkursuose laurus skindavusi garsi mūsų krašto kūrėja, visą gyvenimą dirbusi pedagoge ikimokyklinio ugdymo įstaigose, šiandien ne tik tapo, bet ir lipdo iš molio švilpynes – tęsia vyro pradėtus darbus. Šventiniame „Utenos dienos" numeryje – pokalbis su neseniai 70-ies metų jubiliejų atšventusia energingąja menininke apie teatro užkulisiuose prabėgusią vaikystę, ilgametę pedagoginę veiklą bei neblėstančią aistrą kurti ir keliauti.

  • Danius Galiauskas: „Dailė – tylus menas“

    Kuklus, nemėgstantis girtis, jautrus ir talentingas... Toks įspūdis susidarė pabendravus su dailininku, Utenos dailės mokyklos mokytoju Daniumi Galiausku, kurį galima vadinti Mokytoju iš didžiosios raidės, nes jį myli vaikai, o mažesnieji vadina ne bet kaip – dailininku. Sakosi save realizuojantis bendraudamas su vaikais, todėl tapybą pasilikęs kaip laisvalaikio užsiėmimą ir šioje srityje didelių aukštumų nesiekiantis. Visgi dailininko paveikslai išgyventi, juose atsispindi brandumas, išbaigtumas ir meilė gamtai.

  • Alvyra Žemaitienė prisipažįsta: „Be meno gyventi negaliu“

    Per 2 000 paveikslų nutapiusi uteniškė dailininkė Alvyra Žemaitienė neketina sustoti. Pasitaikius laisvai minutei, sėda prie baltos drobės ir kuria. Pradėdama nuo dangaus platybių, skaidraus vandens gelmių, vieną po kito užaugina medį, primėto akmenų ar nueina į tolį vinguriuojančiu taku, palikdama vietos kiekvieno žiūrovo fantazijai prisiminti tai, ką pamiršo, surasti kažką savo, artimo... Dailės nestudijavusi A. Žemaitienė yra pastebėta – turi meno kūrėjo statusą, kuris suteikiamas profesionalųjį meną kuriantiems žmonėms, apdovanota Kultūros ir meno premija, išleido knygą „Vėrinys tėviškei". Dailininkė prisipažino: „Jaučiuosi įvertinta."

  • Nijolė Nagienė: „Pamažu lipu nuo scenos“

    Tautodailininkę Nijolę Nagienę tikrai pažįsta ne vienas uteniškis, mat daugiau kaip 40 metų ji dirbo vaistininke. Ilgiausiai – klientams duris jau užvėrusioje buvusioje rajono centrinėje vaistinėje, kuri veikė Aušros gatvėje. Pavasarį Veneciją primenančioje vietoje (netoli Rašės upelio) gyvenanti pašnekovė sakė, jog tapyti akvarele pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Pokalbiui įpusėjus paaiškėjo, kad tapyba – toli gražu ne vienintelis moters talentas. Ilgus metus ji kuria eilėraščius, yra išbandžiusi vytelių pynimo, keramikos ir kitus amatus. Bemaž dešimtį personalinių tapybos darbų parodų surengusi menininkė, kurios dažname paveiksle vaizduojama gamta, atskleidė, kad pamažu lipa nuo scenos – teptuką į rankas paima vis rečiau.

  • Albinas Šileika – vienoje vietoje nenustygstantis prieverpsčių virtuozas

    Albinas Šileika – tautodailininkas, visą save skiriantis darbui, šeimai ir kūrybai, be kurios, sako, neįsivaizduojantis savo gyvenimo. Kūrėjo darbai keliauja iš vienos parodos į kitą, kartais išsiskirsto ir demonstruojami net keliose vienu metu, o štai pats jis savo kūrybinę patirtį bei žinias noriai dalija kitiems.

  • Rankų darbo gaminiai – Birutės Valiukienės šeimos (giminės) bruožas

    Paklausta, kokios srities talentą gludina, tobulina ir jo vaisiais džiugina aplinkinius, uteniškė Birutė Valiukienė neslėpė: „Ko tik nesu dariusi..." Namų sienas puošiantys paveikslai išduoda, kad daugiausia laiko moteris skiria tapybai, o iš spintos traukiami drabužiai, papuošalai, stalus puošiantys nėriniai patvirtina, kad valandų nepagailėta ir kitoms veikloms. Apie save ir savo pomėgius menininkė papasakojo „Utenos dienos" skaitytojams.

  • Laura Leišienė – vagišius tramdanti kūrėja

    Trečiadienio laikraštyje „Utenos diena“ (Nr. 13) žurnalistė Jurgita Pavilonienė pristatė Molėtų rajone, Kanapelkos kaime, gyvenančią dailininkę mėgėją Stasę Leišienę. Šįsyk Jūsų dėmesiui – pasakojimas apie jos marčią Laurą (Lunytę) Leišienę, kurios rankoms paklūsta medis. Vieno iš Molėtuose veikiančių prekybos centrų saugumu besirūpinančios ir su ilgapirščiais nuolat kovojančios jaunos (26 metų) moters vizitinė kortelė – medinės medžioklės trofėjų lentelės. Ir nėra ko stebėtis – vaikystėje pašnekovė drauge su šviesaus atminimo tėčiu leisdavosi į nuotykių kupiną medžioklę, kur atlikdavo varovo vaidmenį.

Reklama

 

Reklama

Reklama

DPC_250x250

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2017 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:483
Vakar apsilankė:8602
Šią savaitę apsilankė:9085
Šį mėnesį apsilankė:246405
Viso (nuo 2015-02-16):5578464
Šiuo metu naršo:
90
2017-06-27