Projektai„...einu, kad pasodinčiau medį“
2017 kovo 22, Trečiadienis 08:56

„...einu, kad pasodinčiau medį“

„...einu, kad pasodinčiau medį“

Utenos rajone, Vyžuonų miestelyje, gyvena talentingas, maištingos sielos menininkas Algirdas Indrašius. Jo sodybos kiemas – nuostabių medžio skulptūrų, kompozicijų, stogastulpių muziejus, kuriame išstatyta daugiau nei 30 autorinių darbų, o namo viduje – mažoji grafika, tapyba, metalo plastika.

Atidarė parodą

Šie metai A. Indrašiui – jubiliejiniai. Lietuva įžengė į 100-uosius valstybingumo metus, o jis pats kovo 2 dieną peržengė 80-ąjį gyvenimo slenkstį. Todėl minčių ir kūrybinių sumanymų pilna galva. Suprantama, galynėtis su medžiu jau nebėra jaunystės jėgų, o ir prof. Vytautas Sirvydis prie širdies buvo prisilietęs tris kartus. Bet štai mažoji grafika, ekslibrisai, apjungti su tapyba, – liete liejasi. Tai kaip jų neparodysi plačiai visuomenei...
Paskatintas Utenos kultūros centro (UKC) ir Vasario 16-osios proga įteiktos Meno ir kultūros premijos, A. Indrašius UKC dailės galerijoje surengė kūrybos darbų parodą „...einu, kad pasodinčiau medį..." Kovo 3 dieną vyko parodos atidarymas, susitikimas su lankytojais, menininko pagerbimas. Jubiliejinės parodos kataloge ne tik galerijoje matomi darbai – dar nemaža dalis likusi namuose. Menininkas sako: „Žiūrėk, čia žmogus ką tik gimė, o ten jį jau laidoja. Taupyk laiką: su saule kelkis, įdienojus nudirbk savo darbus, o vakare padėkok Dievui už palaimintą dieną ir eik ilsėtis. Laikas nelaukia – įsidėmėk, kad minutė po minutės yra valanda, o valanda po valandos – amžinybė. Jei šią mažą gudrybę suprasi, tada nereikės graužtis dėl žemėje prarasto rojaus.“
Tarp Utenos miesto valdžios atstovų, giminių, bendraminčių ir draugų sveikinimų, paties parodos autoriaus pateiktų gyvenimo epizodų išgirdome, koks buvo tautinės minties gniuždymas menininko kūrybiniame gyvenime.

Pakirptų sparnų plazdėjimas

Algirdo tėvo, senelių ir visų Indrašių pradžių pradžia – Užpaliai, laisvųjų valstiečių kraštas. Gimė jis 1937 m. kovo 2 d. Traidžiūnų kaime. Tačiau tėvai netrukus apsigyveno Vyžuonų miestelyje. Čia amatininkų šeimai atsirasdavo daugiau užsakymų. Tėvas Jonas buvo kalvis profesionalas, motina Konstancija Šapokaitė – puiki siuvėja. Amatininkų talentas persidavė vaikams: duktė Bronė Grižienė tapo mokytoja, brolis Stasys dirbdamas vairuotoju mėgo drožinėti, o štai vyriausias Algirdas – talentingas menininkas, garsinantis ne tik Uteną, bet ir Lietuvą.
1953–1957 m. besimokydamas Švenčionėlių pedagoginėje mokykloje Algirdas pradėjo piešti. Dirbant su vaikais Švenčionėlių mokykloje-internate galutinai užvaldė menas. 1960 m. išvažiavo mokytis į Vilniaus dailės institutą. Čia 1963 m. surengė pirmą savo darbų parodą. Tuos laikus Algirdas prisimena su virpuliu: „Visuotinio atominio karo baimė. Paveiktas Kubos įvykių surengiau grafikos parodą „Vizijos“. Po jos patekau į saugumiečių akiratį, išgirdau priekaištus: „Ko laksto išsidraikiusiais plaukais ir iš išsekusiomis krūtinėmis tavo bobos, kai tarybų Lietuvoje pilna lašinių.“ Už darbų triptiką „Hirosima“ gavau perspėjimą, jeigu nesiliausiu savo kūriniais „kurstyti karą“, tai atsirasiu Sibire. Taip mano kūrybiniam polėkiui buvo užvožtas dangtis, o man pačiam pakirpti sparnai. Diplominį darbą ginti 1966 m. leido, bet jo į rankas negavau, išsiuntė dūlėti į Telšių taikomosios dailės technikumą, nors Vilniuje turėjau kooperatinį butą, buvau vedęs ir auginau neseniai gimusį sūnų Sauliuką. Buvau izoliuotas nuo draugų, tėvų ir kūrybos. 1969 m. pasiuntė mane į visasąjunginį plenerą „Leninui – 100“ Palangoje. Plenero vadovybė sužinojusi, kad kuriu naują ciklą „Vizijos“, išmetė iš kūrybinės bazės.“
Po šio įvykio A. Indrašius paliko Telšius ir apsigyveno Utenoje, arčiau namų. Įsidarbino Utenos trikotažo fabrike, vadovavo modeliavimo skyriui. Kiekvienas didesnis fabrikas anais laikais turėjo savo „apipavidalintojus“, tiksliau – politinės vaizdinės agitacijos darbuotojus. Tačiau menininkas ėmė kalinėti spalvoto metalo lakštus. Jo kalinėtuose raštuose žalčiai ir saulutės, mergelės tautiniais rūbais prie žirgo išleidžiant į karą brolelį. Ir pradėjo Utena puoštis nacionaliniais simboliais.

Sovietiniais metais gniuždė dvasiškai, nepriklausomybės metais kūrinius naikino

Nežiūrint persekiojimų ir draudimų, A. Indrašius sovietiniais kūrybos gniuždymo metais, 1970–1990 m., Utenoje atliko labai daug meninių darbų. Surengė akvarelės parodą Utenos trikotažo fabrike ir Vyžuonų vidurinėje mokykloje. Sukūrė ir įgyvendino fontanų dekoravimą kalinėtu variu Utenos trikotažo fabriko teritorijoje. Jo darbai puošė fabriko valgyklą, kavinę. Įspūdingą pano sukūrė „Utenos vandenys“ administraciniam pastatui ir „Gyvybės medį“ Utenos ligoninėje. Kiti smulkesni kūriniai paplito po kitas įstaigas, uteniškių butus ir vasarnamius. 1974, 1978 m. surengė metalo plastikos ir kitų darbų parodas Utenos kraštotyros muziejuje, 1976, 1980, 1982 m. dalyvavo bendrose uteniškių parodose. 1979 m. su dailininku Henriku Orakausku pastatė didingą žalčio Vyžo skulptūrą Vyžuonose, kuri sovietiniais metais tebuvo kolūkio rodyklė, o atgavus nepriklausomybę tapo miestelio simboliu, puikavosi daugelyje respublikinių leidinių. Deja, neprižiūrima ir nesutvirtinama po 35 metų 2014 m. liepos 15 d. nugriuvo ir nebeliko...
Gorbačiovo „perestroikos“ metais, dar iki sąjūdžio atsiradimo, į šviesą išlindę komjaunuoliai ėmė naikinti nacionalinio tautiškumo kūrinius. Utenoje buvo išdraskyti, pašalinti arba negrįžtamai sunaikinti beveik visi Algirdo darbai. Dingo „Lietuvaitė“ nuo trikotažo fabriko fasado, dekoratyvinis pano iš valgyklos ir kavinės, nuostabūs sieniniai kūriniai bendrovėje „Utenos vandenys“. Dar išliko pano Utenos ligoninėje ir dekoruoto fontano prie trikotažo fabriko liekanos. Mums žinomos ir tų, dabar socialdemokratais virtusių, meno kūrinių naikintojų pavardės su nešvaria sąžine.
Kai Vilniuje prie televizijos bokšto stovėjo rusų tankai, Vilniaus parodų rūmuose surengė parodą „Sausio 13-osios tragedijai atminti“. Plakate įrašė žodžius: „Visiems – žuvusiems ir gyviems, kas nugalėjo baimę ir neprarado vilties kovojant dėl Lietuvos nepriklausomybės.“
Kas suskaičiuos, kiek meno kūrinių sukurta, kiek darbų eksponuota Lietuvoje ir užsienyje. Visi atlikti su dideliu kruopštumu, su meile Lietuvai ir jos istoriniam paveldui.

Vienišo paukštelio nuostabi giesmė

1995 m. mirus motinai, sušlubavo darbštaus ir maištingo menininko širdis. Profesorius V. Sirvydis atliko sudėtingą operaciją ir patarė bent metus ramiai pagyventi. Paklausė A. Indrašius ir Vyžuonų miestelyje ant vaizdingos kalvelės įsigijo sodybą, suremontavo ją, prisodino vaismedžių. Tačiau poilsis ne jo audringai sielai, kurioje virpa Strazdelio, Vienažindžio, Masionio ir Radzevičiaus giesmės. Tapė, kalė metalą, piešė ekslibrisus. 1989 m. tarptautinėje ekslibrisų parodoje „Vilnius – Metropolis – Lithuania“ pelnė pirmą premiją. Dvejus metus iš eilės su kūryba dalyvavo konkurse ir personalinėje parodoje Lenkijoje, Katovicuose. Buvo įvertintas III laipsnio premija. 1997 m. surengė jubiliejinę savo kūrybos parodą.
Ėmė vėl ridinėti ąžuolus: kalti, drožti, skaptuoti. Pirmiausia iškilo meniškas kūrinys „Motinai atminti“, po to rikiavosi stogastulpiai, medžio kompozicijos ir kitos lauko skulptūros Lietuvos istoriniams įvykiams atminti. Pastatė „Tūkstantmečio kryžių“ ir du stogastulpius vyžuoniškiams rašytojams A. Masioniui ir B. Radzevičiui atminti. Pagaliau 2000 metais išdailintoje sodyboje įsteigė savo kūrybos darbų muziejų. Gyvena vienas, nėra kam atitraukti nuo audringų kūrybinių minčių. Tai ir liejasi nuostabi vienišo paukštelio giesmė visai Lietuvai. Jis ir stogastulpį pastatė su užrašu: „Vienišas paukšteli, ką gi tu mąstai šią tamsią rudens naktelę?“
Nauji darbai vis rikiavosi kieme. 2003 m. kun. E. Staleronka pašventino skulptūrą „Karaliui Mindaugui – 750“, 2004 m. pastatė skulptūrą „Mūsų žemė“, 2006 m. vyko stogastulpio „Vyžuonos – 600“ ir trijų dalių skulptūrinės kompozicijos „Paskutinis pagonės gimdymas“ atidengimo ceremonialas. 2009 m. sukurta dekoratyvinė kompozicija „Lietuvos valstybės vardo – 1000“, 2010 m. vyko skulptūros „Žalgiriui – 600“ atidengimo ceremonialas. 2013 m. puikiu darbu įamžino 1863 m. sukilimą.

Už meniškus darbus A. Indrašius yra pelnęs per 15 įvairių apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje. Be to, apdovanotas diplomais, prizais, padėkomis. Jam 2002 m. suteiktas Vyžuonų krašto garbės piliečio vardas, 2017 m. vasario 16 d. skirta rajono Meno ir kultūros premija, 2011 m. išleista jo kūrybos monografija. „Kai ilgesys išskris su paukščiais, aš Jums paliksiu čia į praeitį duris atvertas“, – sakė Algirdas.

Menininkas – savita, maištinga, nepaperkama asmenybė

A. Indrašiaus sodybos kieme stovinčios skulptūros ir stogastulpiai lankytojus pasitinka ne tik savitu originalumu, bet ir skaudžiais kreipiniais. Menininko siela yra jautri, todėl Lietuvos skausmas – ir kūrėjo skausmas. Kai kuriems dabartinės valdžios karaliukams jis atrodo perdėtas, ir dar tą skausmą išryškina paties autoriaus taikliai parinkti tekstai. Vienoje triptiko „Lietuvos valstybės vardo – 1000“ detalėje įrašas primena: „Tėvyne mano, teskrenda į Tavo širdį gėrio ir meilės paukščiai, o kelyje teaplenkia neganda.“ Stogastulpio moteris susirūpinusiu veidu klausia: „Motinėle Lietuva, kodėl išsibėgiojo Tavo vaikeliai?“ Stogastulpis 1863 metų sukilėliams apgailestauja dėl neiškovotos laisvės: „Neišsipildė laisvės siekiai, iškirto mus tarsi medžius engėjai.“
Nenorėtų tokių tekstų matyti valdžios galvos, kurios per 27 Lietuvos nepriklausomybės metus nesugebėjo gintarinės šalies žmonių gerovės iškelti į aukštesnį lygį.
Ryškiai prisimenu 2013 metų vasarą, kai A. Indrašiaus sodyboje buvo šventinami nauji autoriniai darbai. Suėjo, suvažiavo menininkai, profesoriai iš Vilniaus, pilnas kiemas svečių ir gerbėjų.
A. Indrašiaus sodyboje muziejų kas metai aplanko šimtai žmonių, mokinių, turistų, meno gerbėjų. Pabuvojo čia ir keletas aukštų valdžios vyrų. Tačiau jie – vienadieniai drugiai, lankėsi čia dėl savo įvaizdžio prieš rinkimus, žadėjo materialinę paramą ir išgaravo su tuščiais pažadais. Todėl Algirdas daugiau vertina meno kūrėjų, profesorių, mokinių apsilankymus. Ypač pasaulinio garso antropologės, žymios orangutangų tyrinėtojos Birutės Galdikas pasisvečiavimą. Algirdui ji paliko savo knygą „Rojaus atspindžiai“ su dedikacija „Jūsų menas atspindi gamtos dvasiškumą. Esu giliai sujaudinta šiuo lietuvišku grožiu.“
Algirdo sodyboje apsilankęs profesorius filosofas Arvydas Šliogeris rašė: „Pirmą kartą gyvenime pamačiau sodą, kur žmogaus rankų kūrinys nesiskiria nuo gamtos gimdinio. Tai Rojaus sodas, kadangi tik rojuje gimdyti ir kurti yra tas pats. Tuos medinaičius gali padaryti tik genialus pagonis, senosios Lietuvos žmogus, nepalytėtas krikščioniškojo ir technologinio kreacionizmo ir jo beprotybės. Žvelgdamas į to Vyžuonų pagonio-burtininko sodą pagalvojau, kad tik Vyžuonų žemiškas stebuklas galėjo padaryti tokius Lietuvos gyvavaizdžius, daiktavaizdžius ir šventadaikčius. Ir dar pagalvojau, ar nereikėtų A. Indrašiaus pavadinti paskutiniuoju LIETUVIU. Tad jei ilgitės tikrosios lietuvybės, važiuokite į Vyžuonas ir pasimelskite A. Indrašiaus rankomis sukurtoje Paskutinės pagonės šventykloje ir pamedituokite jo šventadaikčių paunksmėje“ (iš monografijos „Algirdas Indrašius, 2011 m., Utena, 57 psl.)

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Eugenijus Vanagickas: metalas lyg nešlifuotas brangakmenis, iš kurio galima sukurti grožį

    Smulkutis, regis, visai nepanašus į daugelio įsivaizduojamą plačiapetį žaliūką kalvį tautodailininkas Eugenijus Vanagickas nedaugžodžiauja ir negražbyliauja. Panašu, kad už patį liaudies menininką kalba gausūs jo darbai ir kūriniai, kuriuose itin dažni gamtos motyvai. Iš miesto į nedidelį kaimelį išsikraustęs kūrėjas džiaugiasi supančia gamta ir tuo, kad gali daryti tai, kas jam patinka. Interneto platybėse savo darbų nereklamuojantis ir ypatingo populiarumo nesiekiantis kūrėjas tvirtino dirbąs savo malonumui, tačiau laisvo laiko, kaip ir sveikatos, – kuo senyn, tuo mažyn...

  • Keramikė Jovita Paukštytė: „Niekada nesilaikiau standartų“

    Utenos vaikų ir jaunimo užimtumo centro (buvusi Utenos jaunimo mokykla) neformaliojo švietimo mokytoja Jovita Paukštytė jos vadovaujamą keramikos būrelį lankančius vaikus bei jaunuolius supažindina su moliui būdingomis savybėmis, skatina išmėginti įvairias lipdymo technikas, formas, faktūras, moko dekoruoti pačių rankomis sukurtus keramikos dirbinius. Dar vaikystėje su moliu susipažinusios keramikės išugdyti mokiniai nuolat skina laurus įvairiose parodose, konkursuose, tad nenuostabu, kad mokytoja didžiausiu savo ilgametės kūrybinės veiklos įvertinimu vadina vaikų jai dovanojamas šypsenas. „Utenos diena" su iš Ignalinos kilusia kūrėja kalbėjosi apie atsidavimą darbui bei kūrybai, meilę gyvūnams, pomėgį kurti namų interjerą, modeliuoti ir siūti drabužius.

  • Irena Latonienė: skudučiai – nepopuliarus, bet saugotinas lietuvių liaudies instrumentas

    Adolfo Šapokos gimnazijos muzikos mokytoja Irena Latonienė jau dvidešimt metų vadovauja šios gimnazijos skudutininkų ansambliui „Kadijo". Pamėgusi lietuvių liaudies instrumentus dar vaikystėje, dirba su jais nuo devyniolikos metų. Ir žada šio darbo neapleisti tol, kol bus jėgų. O jų kol kas entuziastinga, jaunatviška ir šiltai bendraujanti ansamblio vadovė nestokoja. Kaip sako pati – jaunatviškumą ir energingumą ji gauna iš savo auklėtinių, o jiems atiduoda savo patirtį.

  • Tautodailininkė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė sukasi lyg voverė rate...

    Kas nors kiek domisi kultūriniu Utenos gyvenimu, lankosi renginiuose, seka feisbuko naujienas, tas negali nepastebėti įvairiapusės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės veiklos: ji dalyvauja parodose, rengia ir leidžia knygas, rengia mokymus, seminarus, o pastaruoju metu – dar ir daug keliauja po pasaulį su savo darbais. Sukasi it kokia voverė rate, tik moters ratas kitoks – ne uždaras, o su daugybe takų takelių. Tokio tautodailininkės veiklumo (ir rezultatų) galima tik pavydėti!

  • Senovėje žmonės baltus drabužius vilkėjo net dirbdami lauko darbus

    Valstiečių – gausiausio ir istorinėms bei socialinėms negandoms atspariausio luomo – tradicinis išeiginis kostiumas yra vienas svarbiausių lietuvių tautos dvasinės ir materialinės kultūros simbolių. Jis savo reikšme ne tik prilygsta, bet ir neretai pranoksta pagrindinius valstybingumo simbolius – vėliavą, himną. Nacionalinis liaudies kostiumas visos tautos šimtmečiais buvo kuriamas tradicijų persmelktose bendruomenėse. XX a. fenomenas – tautinis kostiumas – buvo ir yra kuriamas tradicinio liaudies kostiumo pagrindu patriotiškai nusiteikusių šviesuolių, visuomenininkų, mokslininkų, etnografų siekiant sutelkti tautą, pabrėžti jos išskirtinumą, identitetą (tapatybę). Todėl kostiumo rekonstrukcijos pavyzdžiu buvo pasirinkti ne kasdieniai, o išeiginiai, puošnūs XIX a. vidurio vasariniai pasiturinčio valstiečio drabužiai, kurie atrodė vertingi tautinio kostiumo kūrėjo akimis.

  • Kalvystės amato pramokęs daugailiškis muzikos instrumentus prikelia antram gyvenimui

    Daugailiškis Rolandas Mecelica – liaudiškai tariant, visų galų meistras. Kalvystės amato pramokęs jis visas vasaras leidžia dirbdamas su metalu, o ilgus žiemos vakarus atiduoda maloniam pomėgiui – remontuoja, restauruoja, gamina muzikos instrumentus. Nereikia pamiršti, kad dar yra ir tiesioginis vyr. energetiko darbas UAB „Dauniškis ir ko". Tarsi to būtų maža, laiko daugailiškis suranda ir koncertams – kartu su kapela „Indraja" (vadovas Petras Leleika) yra pabuvojęs ne viename Lietuvos mieste bei kaime.

  • Dalia Magylienė – folklorininkė iš prigimties

    Užpalių miestelyje augusią folklorininkę, etnomuzikologę, Utenos kultūros centro (UKC) vaikų ir jaunimo folkloro studijos bei sutartinių giedotojų grupės „Sėdauta" vadovę Dalią Magylienę muzika lydi nuo pat mažų dienų. Dar besimokydama pradinėse klasėse ji prisijaukino tradicinį lietuvių liaudies muzikos instrumentą – kankles – ir tapo bemaž ketvirtį amžiaus gyvuojančio Užpalių kanklininkų ansamblio „Pasagėlė" dalimi, paauglystėje, savarankiškai išmokusi groti gitara, džiugindavo savo bendraamžius dainomis prie laužo. Beveik du dešimtmečius Vilniuje praleidusi ir vos prieš metus į gimtinę grįžusi pašnekovė atskleidė, kad vaikystėje užgimusi meilė folklorui ją lydėjo net tada, kai dirbo su muzika nieko bendro neturintį darbą.

  • Valentas Trainys – Peterburgo armoniką virkdantis siuvimo mašinų meistras

    Praėjusio amžiaus pradžioje Peterburgo armonika buvo vienas populiariausių muzikos instrumentų Šiaurės bei Rytų Lietuvoje, muzikantus žavėjęs savo puošnia išvaizda ir unikaliu skambesiu. Šiandien armonikų, kurios liaudyje vadinamos „peterburgskomis", niekas nebegamina, o jomis groja vos kelios dešimtys mūsų šalies „armonikierių". Vienas tokių – septyniasdešimties metų slenkstį perkopęs uteniškis Valentas Trainys. Pakvietęs į individualaus namo rūsyje jaukiai įrengtą kambarėlį, kuriame vietą rado koncertus, varžytuves, išvykas į svečias šalis primenančios nuotraukos, padėkos raštai bei kitos su ilgamete muzikine veikla susijusios smulkmenos, armonikos virtuozas dalijosi atsiminimais ir su šypsena veide kalbėjo apie tai, kas jam teikia didžiausią džiaugsmą.

  • Utenos mėgėjų teatro kuopa

    Daugeliui žmonių bus įdomu sužinoti, kaip Utenoje vystėsi, plėtėsi mėgėjų teatro sambūris iki 1940 metų, kokius sunkumus teko įveikti ir džiaugtis kūryba, pasiektais laimėjimais ir kt. Mėgėjų teatro kuopos veikla skiriama į du laikotarpius. Pirmasis mėgėjų teatro etapas, prasidėjęs 1908 metais, tęsėsi iki 1927-ųjų. Antrasis veiklos laikotarpis, paženklintas nauju teatro pavadinimu – Utenos šaulių teatras, truko iki 1940 metų. Teatras Utenos mieste buvo vienintelė meno įstaiga, išskyrus kiną. Teatro branduolį sudarė nuolatinis dvidešimties aktorių kolektyvas.

  • Tradicijos, verslas, estetika, komunikacija – amatininkų kasdienybė

    Namų pramonė kilusi iš senovės laikų. Įvairius daiktus, reikalingus kasdieniame gyvenime, žmogus buvo priverstas pats pasidaryti. Tačiau sunku įsivaizduoti, kaip jie atrodė seniausiais laikais, nes archeologija išlaikė daiktus, pagamintus tik iš patvarios medžiagos – akmens, molio. Apie XIV a. sparčiai padaugėjo amatininkų, gyvenusių iš savo verslo. Amatininkystė sustiprėjo XVIII–XIX a. Lietuvoje apie 1920–1930 m. amatai dar turėjo svarbią reikšmę, tačiau besivystanti pramonė sparčiai išstūmė amatininkų dirbtuves.

Reklama

Reklama

Ar pritariate, kad ateinančiais metais bus rekonstruota Aušros gatvė, kurioje bus nutiesti dviračių takai?

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2017 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:2194
Vakar apsilankė:9062
Šią savaitę apsilankė:28270
Šį mėnesį apsilankė:110435
Viso (nuo 2015-02-16):7014420
Šiuo metu naršo:
90
2017-12-14