ProjektaiNijolė Nagienė: „Pamažu lipu nuo scenos“
2017 kovo 08, Trečiadienis 10:14

Nijolė Nagienė: „Pamažu lipu nuo scenos“

Nijolė Nagienė: „Pamažu lipu nuo scenos“
  • Deimantė KAZOKAITĖ
  • 8 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Tautodailininkę Nijolę Nagienę tikrai pažįsta ne vienas uteniškis, mat daugiau kaip 40 metų ji dirbo vaistininke. Ilgiausiai – klientams duris jau užvėrusioje buvusioje rajono centrinėje vaistinėje, kuri veikė Aušros gatvėje. Pavasarį Veneciją primenančioje vietoje (netoli Rašės upelio) gyvenanti pašnekovė sakė, jog tapyti akvarele pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Pokalbiui įpusėjus paaiškėjo, kad tapyba – toli gražu ne vienintelis moters talentas. Ilgus metus ji kuria eilėraščius, yra išbandžiusi vytelių pynimo, keramikos ir kitus amatus. Bemaž dešimtį personalinių tapybos darbų parodų surengusi menininkė, kurios dažname paveiksle vaizduojama gamta, atskleidė, kad pamažu lipa nuo scenos – teptuką į rankas paima vis rečiau.

Vaikystė – paežerėje

„Esu kilusi iš Tauragnų seniūnijoje esančio Klykių kaimo. Smetonos laikais mano šeimai priklausė dalis Klykių ežero. Vėliau, kai kolūkio pirmininkas pasistatė namus, mus nuo jo atskyrė, – prisiminė N. Nagienė. – Vaikystėje mane supo malonūs vaizdai – miškas, kelias, didžiulis ežeras. Tuomet paežerė buvo labai tvarkinga. Kaimo žmonės ežere netoli mūsų namų išsiskalbdavo drabužius, linines „marškas" ir ištiesdavo pievoje džiūti. Dabar, kai visur taip apšiukšlinta, iš tų rūbų tikriausiai nieko neliktų..."
1940 metais gimusi kūrėja baigė anuometę Tauragnų vidurinę (dabar – Utenos Krašuonos progimnazijos Tauragnų Eugenijos Šimkūnaitės skyrius), prieš tai mokėsi Vilkablauzdės (Tauragnų sen.) pradinėje mokykloje. Paklausta, kodėl nusprendė savo ateitį sieti su farmacija, pašnekovė sakė, kad vaikystėje būdavo dažna Tauragnų vaistinės viešnia. Ten ją viliodavo ramybė, vaistų kvapas.
Gamino vaistus
Baigusi Kauno Prano Mažylio medicinos mokyklą moteris grįžo į Uteną, nes gavo paskyrimą dirbti Kęstučio gatvėje (netoli Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios) įsikūrusioje vaistinėje. 43 metus vaistininkės darbui paskyrusi N. Nagienė ilgiausiai dirbo buvusioje centrinėje rajono vaistinėje, kuri veikė Aušros gatvėje.
„Savo darbu niekada nesiskundžiau – klientai mane gerbdavo, būdavo smagu su jais bendrauti. Mes ne tik prekiaudavome vaistais, bet ir juos gamindavome. Norint gaminti vaistus, reikia gerai išmanyti šį procesą. Bet kaip juk nesumakaluosi... – tikino ilgametė farmacininkė. – Dabar Utenoje vaistinę rasi ant kiekvieno kampo, tačiau nė vienoje iš jų nėra gaminami vaistai. Sovietiniais metais medikamentai buvo deficitinė prekė, žmonės jų laukdavo didžiulėse eilėse. Šiandien gali užsisakyti nors ir iš Amerikos...“

Didžiausias įvertinimas

Tapyba pašnekovės gyvenime atsirado prieš bemaž dešimtį metų, kai ji išėjo į pensiją. Moteris šypsodamasi sakė, kad užsiimti kūrybine veikla ją paskatino vaikai, Kalėdų proga padovanoję popieriaus, dažų ir teptukų. „Jie rado mano piešinius, kuriuos nupiešiau besimokydama mokykloje, ir juokais pasiūlė sugrįžti prie vaikystės pomėgio, – pasakojo N. Nagienė. – Iš pradžių piešdavau ant nedidelio formato popieriaus, paskui darbai didėjo. Kai susidarė nemažas kiekis, pradėjau dalyvauti parodose.“

Tautodailininkės N. Nagienės biografijoje – beveik dešimt personalinių tapybos darbų parodų, kurios veikė anksčiau vadinamuose Tauragnų bei Kuktiškių kultūros namuose, Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos Smėlio filiale, Utenos kraštotyros muziejuje, Utenos kolegijos Medicinos fakultete, Utenos pirminės sveikatos priežiūros centre ir kitose erdvėse. Kasmet Utenos rajono tautodailininkų darbų parodose dalyvaujančios uteniškės kūriniai buvo eksponuoti Vilniuje, Molėtuose, Ukmergėje, sugulė Lietuvos nacionalinio kultūros centro išleistoje knygoje „Pasaulis namuose“. Didžiausiu savo kūrybos įvertinimu N. Nagienė sakė laikanti 2012 metais „Aukso vainiko“ regioniniame ture iškovotą pirmą vietą ir pelnytą geriausio Utenos apskrities meistro vardą (vaizduojamosios dailės srityje).

Susilaužė ranką

„Utenos dienos“ kalbinta menininkė savo tapybos darbuose vaizduoja visus metų laikus, tačiau teptuku mosuoja tik žiemą. Vasarą nebent kokį eskizą pasidaro, nes itin daug laiko atima šalia namų esantis didžiulis daržas. „Gaila, kad neturiu fotoaparato. Jei turėčiau, galėčiau nusifotografuoti patikusį vaizdą, o grįžusi į namus teptuku perkelčiau jį ant popieriaus. Dažniausiai piešiu tai, kas lieka atmintyje, – kalbėjo tautodailininkė. – Šiuo metu turiu apie 50 įrėmintų paveikslų, keliuose iš jų vaizduojama mano tėviškė, Rašės apylinkės. Renkuosi rėmus be jokių „cingelių", kad neužgožtų piešinių. Mėginau piešti ir tušu, ir guašu, tačiau pasilikau prie akvarelės. Ši tapybos technika nėra labai populiari. Po truputį einu nuo scenos, nebenoriu verstis per galvą – ir mano, ir vyro nebe ta sveikata...“

N. Nagienė pasidžiaugė, kad jau gali megzti artimiesiems kojines, mat po to, kai pernai per Vėlines eidama nuo kapinių parkrito ir susilaužė ranką, ši kurį laiką buvo lyg atjungta – moteris neišlaikė net bulvės.

Rašo naktimis

Utenos rajono neįgaliųjų draugijai priklausanti tautodailininkė čia lankė įvairius užsiėmimus – mokėsi pinti iš vytelių, lipdyti molį, kurti papuošalus ir t. t. Kūrėjos namuose atsirado vietos ne tik paveikslams, bet ir dailiai nupintiems, numegztiems ar nulipdytiems darbams. Tik įpusėjus pokalbiui paaiškėjo, kad N. Nagienė turi dar vieną talentą – rašo eiles. Kurti eilėraščius ji tikino pradėjusi tada, kai Lietuva atgavo laisvę. Paprastai plunksną į rankas paimdavo artėjant kokiai nors progai – Velykoms, Kalėdoms, 

artimųjų gimtadieniams ar vardadieniams. Yra parašiusi keletą pasakų ir tarmiškų eilėraščių, kuriuos skaitydavo keturiems savo anūkams. Pašnekovė pasidžiaugė, kad kitąmet 30-metį švęsianti anūkė Monika prieš trejus metus jai padovanojo proanūkį. Pastaruoju metu kūrybinga uteniškė rašo naktimis, kai kankina nemiga.

Dukra – mokytoja

N. Nagienė drauge su vyru užaugino sūnų ir dukrą. Šiandien abiem – per 50 metų. Pašnekovė atskleidė, kad jos dukra Zita Kasauskienė, tuometiniame Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (dabar – Kauno meno mokykla) baigusi drabužių modeliavimą, Utenos vaikų ir jaunimo užimtumo centre (buvusi Utenos jaunimo mokykla) dirba neformaliojo švietimo mokytoja. Dizaino studijoje, kurioje šeimininkauja Z. Kasauskienė, vaikai mokosi siūti siuvimo mašina, skaityti ir braižyti brėžinius, kurti įvairius rankdarbius.

Mėgsta skaityti

Tautodailininkė N. Nagienė sakė dažnai užsukanti į biblioteką, nes jai visą gyvenimą labai patiko skaityti. „Taip ir akis pagadinau, – šypsojosi pašnekovė. – Mėgstu kelionių, autobiografines, psichologines knygas. Esu skaičiusi daug Valerijaus Sinelnikovo, Mirzakarimo Norbekovo kūrinių. Žaviuosi Martyno Starkaus kelionių pasakojimais. Man daug keliauti neteko – sovietiniais metais lankiausi Uzbekistane, Ukrainoje, Rusijoje.“
Meniškos sielos uteniškė juokavo, kad gyvena Venecijoje, mat pavasarį, patvinus netoli jos namų tyvuliuojančiam Rašės upeliui, vanduo užtvindo rūsį, kartais – ir visą kiemą. Vienais metais, kai dar dirbo, moteriai į vaistinę teko bristi basomis kojomis. 

Paveikslėlių galerija

  • Click to enlarge image IMGP7414.JPG
  • Click to enlarge image IMGP7416.JPG
  • Click to enlarge image IMGP7418.JPG
  • Click to enlarge image IMGP7420.JPG
  • Click to enlarge image IMGP7424.JPG
  • Click to enlarge image keramika 2.JPG
  • Click to enlarge image krepselis.JPG
  • Click to enlarge image nijole.JPG
  •  

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • „Erasmus+“ programos projektas mokykloje-vaikų darželyje „Varpelis“

    Utenos mokyklos-vaikų darželio „Varpelis" bendruomenė kartu su dar penkiomis Europos Sąjungos šalimis pastaruosius dvejus metus dalyvauja „Erasmus+" programos tarpmokyklinių strateginių partnerysčių projekte „Už žaliuojantį pasaulį: leiskime vaikams veikti", kurio tikslas – nuo mažens vystyti socialinį bei verslumo ugdymą, skatinti vaikus atsakingai veikti, supažindinti su aplinkos apsaugos bei sociokultūrinėmis problemomis, ugdyti įvairias vertybes ir verslumui reikalingas savybes, tokias kaip pasitikėjimas savimi, atkaklumas, iniciatyvumas, kūrybiškumas, atsakingumas, savarankiškumas ir komandinė dvasia.

  • Gražvydė Janina Daujotienė: „Savo profesiją myliu ne tik žodžiais, bet ir visa širdimi“

    Apie menininkę Gražvydę Janiną Daujotienę, odinių dirbinių kūrėją, buvo rašyta ir dar bus rašoma ne kartą, todėl tikriausiai daugelis jau puikiai žino, kad moters senelis buvo batsiuvys bei odininkas. Taigi ji greičiausiai būtent iš jo paveldėjo pomėgį dirbti su oda. Šį kartą į menininkę norėjosi pažvelgti naujai, kitaip. Itin jautrios sielos pašnekovė pastebimai jaudinosi viso pokalbio metu, bet vis tiek spinduliavo meile bei atsidavimu savo profesijai ir kūrybai, kurios paslaptis bei žinias dabar stengiasi perduoti Utenos regioninio profesinio mokymo centro mokiniams. Kūryba nelieka pamiršta, ji visada kažkur šalia – tai ruošimasis parodoms, mielos dovanėlės gamyba artimam žmogui ar tiesiog prisilietimas prie odos po darbo.

  • Liną įsimylėjusiai auksarankei kūrėjai būtina saulė

    Jei imtumėmės trumpai peržvelgti Editos Kušleikienės kūrybos ratą, ko gero, tai nelabai pavyktų. Šios šiltos, kūrybiškos bei energingos moters pomėgių ir kūrinių gausybėje – išskirtinės sagės-mergytės, papuošalai, paveikslų tapyba, vilnos vėlimas, juostų pynimas, butelių dekoravimas, interjerinės lėlės, dekupažas, karpiniai, drabužių kūrimas, ir visa tai ji daro su didele meile, polėkiu, labai meniškai bei išradingai. Tačiau vieną savo kūrybos kertelę Edita laiko pasilikusi tik sau – tai rankdarbiai iš lino. Nors pati sakė, kad susidomėjusių daug ir tikrai galėtų grožį iš lino dalyti ir kitiems, kol kas ji nesiryžta to daryti. Bent kol kas... Apie šį lietuvių liaudies dainomis apdainuotą ir išgirtą pluoštą menininkė galėtų kalbėti valandų valandas, dalijamės šiuo pokalbiu su „Utenos dienos" skaitytojais.

  • Uteniškė dailininkė peizažą vadina savo dienoraščiu

    Dailininkės Reginos Skomskienės (Steponavičiūtės) teigimu, turint valandėlę laisvo laiko nėra nieko smagiau, nei pabėgti nuo kasdienybės – suradus akims malonų gimtojo krašto vaizdą, pasitiesti baltą popieriaus lapą, švelniais pieštuko kontūrais brūkštelėti pagrindines piešinio linijas, paskui teptuku jį aptaškyti vandeniu ir, paletėje maišant dažus, skaidriais sluoksniais tapyti peizažą. Tapybą akvarele menininkė apibūdina kaip žaismingą ir nenuspėjamą užsiėmimą. „Besiliedami dažai sukuria naujų atspalvių, netikėtų dėmių, formų ir linijų. O jei liejant akvarelę saulę užstoja debesys, pakyla vėjas ar ima lyti, supranti, kad ne tik nuo tavęs priklauso, ar peizažas bus vykęs", – sakė kūrėja, neseniai uteniškiams ir miesto svečiams pristačiusi autorinių darbų parodą „Gimtojo krašto peizažai".

  • Neįprastų pomėgių turintis uteniškis sako gyvenantis taip, kaip nori

    Utenos rajono tautodailininkų būrį neseniai papildė jaunas (29 m.) aplinkosaugininkas Domantas Žilėnas. Baltų kultūra ir religija besidomintis uteniškis bene vienintelis Utenos krašte kaladėlėmis veja vytines juostas, kurios Lietuvoje žinomos nuo IV amžiaus. Šio amato savarankiškai išmokęs vyras geba valdyti ir adatą – siuva archeologinius kostiumus, kuriais puošiasi per įvairias šventes. Tačiau šis pokalbis – ne tik apie tai.

  • „Gimtojo krašto peizažai“: kas širdyje, tas ir ant popieriaus...

    Gegužės 5 dieną Utenos kultūros centro (UKC) dailės galerijoje atidaryta visą mėnesį iki birželio 7-os veiksianti uteniškės Reginos Steponavičiūtės-Skomskienės akvarelių paroda „Gimtojo krašto peizažai". Susitikti su jų autore ir pasidžiaugti pirmąja jos personaline paroda svarbiausioje miesto dailės ekspozicijų erdvėje panoro nemažai uteniškių.

  • Genovaitė Adiklienė: „Kūryba suteikia man galimybę keliauti“

    Panevėžyje gimusi ir augusi tautodailininkė Genovaitė Adiklienė jau bemaž pusę amžiaus gyvena Utenoje. Šiame mieste kartu su šviesaus atminimo sutuoktiniu Kazimieru, kuris kūrybiniu keliu, priešingai nei jo žmona, ėjo vos kelerius metus, užaugino sūnų ir dukrą, sulaukė penkių anūkų. Dar vaikystėje dailės konkursuose laurus skindavusi garsi mūsų krašto kūrėja, visą gyvenimą dirbusi pedagoge ikimokyklinio ugdymo įstaigose, šiandien ne tik tapo, bet ir lipdo iš molio švilpynes – tęsia vyro pradėtus darbus. Šventiniame „Utenos dienos" numeryje – pokalbis su neseniai 70-ies metų jubiliejų atšventusia energingąja menininke apie teatro užkulisiuose prabėgusią vaikystę, ilgametę pedagoginę veiklą bei neblėstančią aistrą kurti ir keliauti.

  • Danius Galiauskas: „Dailė – tylus menas“

    Kuklus, nemėgstantis girtis, jautrus ir talentingas... Toks įspūdis susidarė pabendravus su dailininku, Utenos dailės mokyklos mokytoju Daniumi Galiausku, kurį galima vadinti Mokytoju iš didžiosios raidės, nes jį myli vaikai, o mažesnieji vadina ne bet kaip – dailininku. Sakosi save realizuojantis bendraudamas su vaikais, todėl tapybą pasilikęs kaip laisvalaikio užsiėmimą ir šioje srityje didelių aukštumų nesiekiantis. Visgi dailininko paveikslai išgyventi, juose atsispindi brandumas, išbaigtumas ir meilė gamtai.

  • Alvyra Žemaitienė prisipažįsta: „Be meno gyventi negaliu“

    Per 2 000 paveikslų nutapiusi uteniškė dailininkė Alvyra Žemaitienė neketina sustoti. Pasitaikius laisvai minutei, sėda prie baltos drobės ir kuria. Pradėdama nuo dangaus platybių, skaidraus vandens gelmių, vieną po kito užaugina medį, primėto akmenų ar nueina į tolį vinguriuojančiu taku, palikdama vietos kiekvieno žiūrovo fantazijai prisiminti tai, ką pamiršo, surasti kažką savo, artimo... Dailės nestudijavusi A. Žemaitienė yra pastebėta – turi meno kūrėjo statusą, kuris suteikiamas profesionalųjį meną kuriantiems žmonėms, apdovanota Kultūros ir meno premija, išleido knygą „Vėrinys tėviškei". Dailininkė prisipažino: „Jaučiuosi įvertinta."

  • Albinas Šileika – vienoje vietoje nenustygstantis prieverpsčių virtuozas

    Albinas Šileika – tautodailininkas, visą save skiriantis darbui, šeimai ir kūrybai, be kurios, sako, neįsivaizduojantis savo gyvenimo. Kūrėjo darbai keliauja iš vienos parodos į kitą, kartais išsiskirsto ir demonstruojami net keliose vienu metu, o štai pats jis savo kūrybinę patirtį bei žinias noriai dalija kitiems.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2017 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:5168
Vakar apsilankė:6820
Šią savaitę apsilankė:41268
Šį mėnesį apsilankė:166491
Viso (nuo 2015-02-16):6578443
Šiuo metu naršo:
136
2017-10-20