Kazys Mackonis – muzikuojantis auksinių rankų savininkas
ProjektaiKazys Mackonis – muzikuojantis auksinių rankų savininkas
2016 rugpjūčio 17, Trečiadienis 09:02

Kazys Mackonis – muzikuojantis auksinių rankų savininkas

Kazys Mackonis – muzikuojantis auksinių rankų savininkas
  • Deimantė KAZOKAITĖ
  • 6 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Beveik penkis dešimtmečius Utenoje gyvenantis liaudies muzikantas Kazys Mackonis augo Ignalinos krašte – tą išduoda savita tarmė. Akordeoną gerai įvaldęs pašnekovas, vestuvių muzikanto duoną valgyti pradėjęs dar vaikystėje, šiandien sakė jau nesuskaičiuojantis, keliuose šimtuose švenčių jam teko groti. Iškalbos nestokojantis uteniškis, be muzikinės klausos, turi ir auksines rankas, kurios antram gyvenimui prikėlė ne vieną liaudies muzikos instrumentą. Į aštuntą dešimtį įžengęs muzikantas, pokalbį paįvairinęs nuotaikingomis melodijomis, papasakojo, kuo gyvena šiandien, ir trumpam pravėrė seniai užtrenktas jaunystės duris.

Už bajaną – namas

„Jau būdamas dvylikos metų grojau akordeonu, kurį tėtis atsivežė iš Leningrado (dabar Sankt Peterburgas – aut. past.). Jis nuo pat mažų dienų muzikavo – po Pirmojo pasaulinio karo, ganydamas karves, ant kelmo rado labai „blatną" peiliuką ir išmainė jį į vokišką lūpinę armonikėlę, – kalbėjo K. Mackonis. – Tėčio tėvas, mano senelis, pamatęs, kad sūnus gali groti, nupirko jam paprastą armoniką, vėliau, pardavęs tris karves, parvežė „peterburgską".
Kalbinto liaudies muzikanto teigimu, jo tėvas anuomet itin brangiai kainavusią armoniką pardavė dvarininkams, o paties padirbtą bajaną iškeitė į vieno galo namą. K. Mackonis džiaugėsi, kad jam liko vienas iš tėvo, kuris buvo vardu Bernardas, rankomis sumeistrautų įspūdingos išvaizdos bajanų.

Brolis grojo geriau

Pašnekovas sakė, kad augo Ignalinos rajono Daugėliškio kaime. Paulavičių giminei priklausiusi jo mama buvo audėja, o tėvas nuolat grodavo, todėl žemė neretai likdavo neįdirbta. Trejais metais už K. Mackonį vyresnė sesuo gyvena Dūkšte (Ignalinos r.), šešeriais jaunesnis brolis – žuvo per eismo įvykį. „Brolis irgi buvo muzikantas – armonika grojo geriau nei aš. Atsimenu, kad namuose susėdę visi trys pamuzikuodavome, – tikino pašnekovas. – Kai aš išėjau į kariuomenę, tėčiui vestuvėse talkindavo brolis." Tarnaudamas Ukrainoje muzikantas mėgiamos veiklos neatsisakė – grojo bajanu, armonika.
Nuo pat ankstyvos paauglystės drauge su tėvu įvairiuose Lietuvos kampeliuose vykdavusiose vestuvėse grodavęs K. Mackonis šypsodamasis sakė, kad anais laikais penktadienį vakare prasidėdavusi šventė baigdavosi tik pirmadienį ryte. Jo teigimu, dabar svečiai pasveikina jaunavedžius, apdalija juos pinigais bei dovanomis ir kartu išgėrę puodelį kavos ar taurę putojančio vyno kiekvienas pasuka savais keliais.

Ir muštynės, ir vagystės

Septyniasdešimties metų slenkstį perkopęs akordeonininkas tikino, kad groti tris dienas iš eilės nebuvo lengva, tačiau patirtą nuovargį atpirkdavo nuo vestuvininkų dosnumo priklausydavęs atlygis, kuris kartą siekė net 2 700 rublių. „Mielagėnų pusėje vestuvės dažniausiai neapsieidavo be muštynių, žinoma, mes, muzikantai, į jas nesikišdavome. Tiesa, kartą gavau iš pagalio į koją. Būdavo visokių „šposų" – ir vištas vieni kitų išvogdavo, ir vandens į alų pripildavo, – juokėsi K. Mackonis. – „Samagonas" tada liejosi laisvai, juo net sienas sulaistydavo. Mus anuomet labai gerbė, visada įdėdavo lauktuvių." Pašnekovas dievagojosi, kad muzikantai velnio lašais nepiktnaudžiaudavo – išgerdavo tik po šimtą gramų, kad nejaustų nuovargio.
Daug metų muzikuojantis uteniškis sakė prisimenantis, kad per vieną suėjimą „bajavas" jo kaimynas, kuris ir mėsą rūkydavo, ir gerą „samagoną" varydavo, sumanė nugirdyti moteris pavaišindamas jas paties pagamintu saldaus skonio gėrimu, į kurio receptą, be stiprios naminės degtinės, įėjo skrudintų gilių kava, ąžuolo žievė. Silpnosios lyties atstovės, pasak pašnekovo, taip pralinksmėjo, kad net prie stalo neatsisėdo, tik rateliuose trypčiojo.

Užtirpo ranka

Kone visą Lietuvą išmaišęs liaudies muzikantas dėti taško savo karjeroje neskuba – jis vis dar koncertuoja vestuvėse, jubiliejuose, šiuo metu „ant bangos" esančiuose giminės susitikimuose. Tiesa, pavasarį begrojant Kuktiškėse jam taip užtirpo dešinė ranka, kad kurį laiką akordeoną valdyti buvo sudėtinga.
K. Mackonis atskleidė, kad netrukus gros jau trečioje vieno garbaus amžiaus vyriškio šventėje. Šis uteniškį muzikantą kvietė groti žmonos jubiliejuje ir puotoje, kurią iškėlė loterijoje laimėjęs automobilį, o dabar nori, kad jo atliekama muzika paįvairintų 80-ojo jubiliejaus šventę. „Groju itališku akordeonu, kurį persidirbau nusipirkęs iš kaimyno. Nors nemažai sveriantį muzikos instrumentą pakelti gana sunku, juo groti – labai lengva, – aiškino pašnekovas. – Aš ne tik groju, bet ir dainuoju. Žinau daug lietuvių liaudies, populiariosios estrados dainų. Paskutiniu metu žmonės prašo, kad pagročiau „Juodą orchidėją", „Žuvėdrą", kurią dažnai transliuoja per „Pūką". Jaunimui patinka dainos „Ramunę baltąją", „Jaunystės vėjas".

Muzikos instrumentų „gydytojas"

Jaunystės metais K. Mackonis dirbo Ignalinos mieste – buvo taksi ir autobuso vairuotoju, vairavimo instruktoriumi. Kai į amžinybę iškeliavo tėvas, muzikantas paliko darbą „transporte" ir įsidarbino Taujūnų (Ignalinos r.) kolūkyje, kad galėtų būti arčiau mamos, kuri bijodavo viena nakvoti. Sukūręs šeimą pašnekovas 1970 m. atvyko gyventi į Uteną, čia, padedamas žmonos, pasistatė namą, kuriame gyvena ir šiandien.
Paklaustas, kada pradėjo remontuoti liaudies muzikos instrumentus, K. Mackonis sakė, kad šio ypatingo kruopštumo reikalaujančio amato iš savo tėvo išmoko dar vaikystėje. Muzikanto žmona tikino, kad jos sutuoktinis prie savo darbo stalo, virš kurio puikuojasi net šalies Prezidentės Dalios Grybauskaitės jaunystės nuotrauka, sėda vos prašvitus. „Sykį vienas muzikantas girtas davėsi aukštielninkas ir sulaužė akordeoną, atnešė man supylęs į maišelį, tai šiaip ne taip sulipdžiau, – sakė kalbintas uteniškis. – Aš savo instrumentą labai saugau, per šitiek metų nė karto nebuvau numetęs. Tenka taisyti ir tokius, kurie būna vaikų apiplėšyti, išlupinėti. Į mane kreipiasi ne tik vietiniai, bet ir kituose Lietuvos miestuose gyvenantys muzikantai. Dar nebuvo tokio instrumento, kurio nesugebėčiau prikelti antram gyvenimui."
Be muzikavimo ir muzikos instrumentų remonto, K. Mackonis turi ir kitų pomėgių. Jam patinka žvejoti, grybauti. Pašnekovo žmona atskleidė, kad jos vyras yra „technikos žmogus", kuris savo rankomis ne tik namą pasistatė, bet ir pasidirbo traktorių, priekabą.

Groja iš klausos

K. Mackonis parodė dailią Peterburgo armoniką, kurią puošia Utenos miesto herbas. Šį unikalaus skambesio muzikos instrumentą jis tikino pasidirbęs iš kaimynės kriaušės. Tiesa, „peterburgską" armoniką geros nuotaikos nestokojantis pašnekovas išsitraukia retai, mat yra įpratęs groti akordeonu, o šių skirtingų instrumentų vienas profesionalus muzikantas jam patarė nemaišyti.
Pasak akordeonininko, jei anksčiau gerą Peterburgo armoniką buvo galima nupirkti už 300 litų, tai šiandien už ją gali tekti pakloti net 1 300 eurų.
„Kartais viskas taip išvargina, kad į akordeoną nenoriu nė pažiūrėti. Kai atsigaunu, man jo vėl reikia. Po mamos mirties negrojau pusę metų, tai buvo ilgiausia pertrauka, – atskleidė K. Mackonis. – Jei nori būti geras muzikantas, privalai nuolat groti. Aš prieš kiekvieną „balių" repetuoju mažiausiai du vakarus. Dabar jaunimas visas išvažiavo, niekam liaudies instrumentų nereikia. Viena muzikos mokytoja sakė, kad atsiranda vienas kitas vaikas, norintis mokytis groti armonika, o akordeonas jų netraukia."
Muzikantas teigė, kad groja iš klausos, nors su natomis yra susipažinęs. Kai mokėsi mokykloje, K. Mackonis buvo bene vienintelis muzikantas, savo muzika džiugindavęs bendraamžius.

Kazio Mackonio asmeninio archyv. ir autorės nuotr.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Sėlės kaime sėliai galbūt niekada ir negyveno (II)

    Penki kilometrai už Tauragnų, važiuojant Kirdeikių link, yra galimai sėliškos kilmės vardu pavadintas kaimas – Sėlė. Ankstesniu pavadinimu vietinių tebevadinamo kaimo gyventojai atsimena anuometę Sėlą buvus ne tik didelę, bet ir linksmą, pilną jaunimo. Čia nuolat būdavo rengiami šokiai, lenktyniaujama Tauragno ledu. Mokytoja Jadvyga Bivainienė visoje apylinkėje buvo žinoma dėl rengiamų klojimo teatro vaidinimų.

  • Lietuvoje pradėtas įgyvendinti projektas „Naujos kartos interneto prieigos infrastruktūros plėtra“

    Europos ekonomikos pažangos strategijoje „Europa 2020“ ir pavyzdinėje iniciatyvoje „Europos skaitmeninė darbotvarkė“ įtvirtintas tikslas 2020 m. visiems europiečiams turėti galimybę naudotis didesnės kaip 30 Mb/s spartos interneto ryšiu. Siekdama šio tikslo viešoji įstaiga „Plačiajuostis internetas“ 2018 m. pabaigoje pradėjo įgyvendinti projektą „Naujos kartos interneto prieigos infrastruktūros plėtra“. Projektu siekiama sudaryti prielaidas gyventojams prisijungti prie naujos kartos prieigos tinklo teritorijose, kurių šiuo metu nedengia naujos kartos prieigos infrastruktūra ir minėtos infrastruktūros plėtra privačiomis investicijomis nėra numatyta.

  • „Erasmus+“ programos projektas mokykloje-vaikų darželyje „Varpelis“

    Utenos mokyklos-vaikų darželio „Varpelis" bendruomenė kartu su dar penkiomis Europos Sąjungos šalimis pastaruosius dvejus metus dalyvauja „Erasmus+" programos tarpmokyklinių strateginių partnerysčių projekte „Už žaliuojantį pasaulį: leiskime vaikams veikti", kurio tikslas – nuo mažens vystyti socialinį bei verslumo ugdymą, skatinti vaikus atsakingai veikti, supažindinti su aplinkos apsaugos bei sociokultūrinėmis problemomis, ugdyti įvairias vertybes ir verslumui reikalingas savybes, tokias kaip pasitikėjimas savimi, atkaklumas, iniciatyvumas, kūrybiškumas, atsakingumas, savarankiškumas ir komandinė dvasia.

  • Gražvydė Janina Daujotienė: „Savo profesiją myliu ne tik žodžiais, bet ir visa širdimi“

    Apie menininkę Gražvydę Janiną Daujotienę, odinių dirbinių kūrėją, buvo rašyta ir dar bus rašoma ne kartą, todėl tikriausiai daugelis jau puikiai žino, kad moters senelis buvo batsiuvys bei odininkas. Taigi ji greičiausiai būtent iš jo paveldėjo pomėgį dirbti su oda. Šį kartą į menininkę norėjosi pažvelgti naujai, kitaip. Itin jautrios sielos pašnekovė pastebimai jaudinosi viso pokalbio metu, bet vis tiek spinduliavo meile bei atsidavimu savo profesijai ir kūrybai, kurios paslaptis bei žinias dabar stengiasi perduoti Utenos regioninio profesinio mokymo centro mokiniams. Kūryba nelieka pamiršta, ji visada kažkur šalia – tai ruošimasis parodoms, mielos dovanėlės gamyba artimam žmogui ar tiesiog prisilietimas prie odos po darbo.

  • Liną įsimylėjusiai auksarankei kūrėjai būtina saulė

    Jei imtumėmės trumpai peržvelgti Editos Kušleikienės kūrybos ratą, ko gero, tai nelabai pavyktų. Šios šiltos, kūrybiškos bei energingos moters pomėgių ir kūrinių gausybėje – išskirtinės sagės-mergytės, papuošalai, paveikslų tapyba, vilnos vėlimas, juostų pynimas, butelių dekoravimas, interjerinės lėlės, dekupažas, karpiniai, drabužių kūrimas, ir visa tai ji daro su didele meile, polėkiu, labai meniškai bei išradingai. Tačiau vieną savo kūrybos kertelę Edita laiko pasilikusi tik sau – tai rankdarbiai iš lino. Nors pati sakė, kad susidomėjusių daug ir tikrai galėtų grožį iš lino dalyti ir kitiems, kol kas ji nesiryžta to daryti. Bent kol kas... Apie šį lietuvių liaudies dainomis apdainuotą ir išgirtą pluoštą menininkė galėtų kalbėti valandų valandas, dalijamės šiuo pokalbiu su „Utenos dienos" skaitytojais.

  • Uteniškė dailininkė peizažą vadina savo dienoraščiu

    Dailininkės Reginos Skomskienės (Steponavičiūtės) teigimu, turint valandėlę laisvo laiko nėra nieko smagiau, nei pabėgti nuo kasdienybės – suradus akims malonų gimtojo krašto vaizdą, pasitiesti baltą popieriaus lapą, švelniais pieštuko kontūrais brūkštelėti pagrindines piešinio linijas, paskui teptuku jį aptaškyti vandeniu ir, paletėje maišant dažus, skaidriais sluoksniais tapyti peizažą. Tapybą akvarele menininkė apibūdina kaip žaismingą ir nenuspėjamą užsiėmimą. „Besiliedami dažai sukuria naujų atspalvių, netikėtų dėmių, formų ir linijų. O jei liejant akvarelę saulę užstoja debesys, pakyla vėjas ar ima lyti, supranti, kad ne tik nuo tavęs priklauso, ar peizažas bus vykęs", – sakė kūrėja, neseniai uteniškiams ir miesto svečiams pristačiusi autorinių darbų parodą „Gimtojo krašto peizažai".

  • Neįprastų pomėgių turintis uteniškis sako gyvenantis taip, kaip nori

    Utenos rajono tautodailininkų būrį neseniai papildė jaunas (29 m.) aplinkosaugininkas Domantas Žilėnas. Baltų kultūra ir religija besidomintis uteniškis bene vienintelis Utenos krašte kaladėlėmis veja vytines juostas, kurios Lietuvoje žinomos nuo IV amžiaus. Šio amato savarankiškai išmokęs vyras geba valdyti ir adatą – siuva archeologinius kostiumus, kuriais puošiasi per įvairias šventes. Tačiau šis pokalbis – ne tik apie tai.

  • „Gimtojo krašto peizažai“: kas širdyje, tas ir ant popieriaus...

    Gegužės 5 dieną Utenos kultūros centro (UKC) dailės galerijoje atidaryta visą mėnesį iki birželio 7-os veiksianti uteniškės Reginos Steponavičiūtės-Skomskienės akvarelių paroda „Gimtojo krašto peizažai". Susitikti su jų autore ir pasidžiaugti pirmąja jos personaline paroda svarbiausioje miesto dailės ekspozicijų erdvėje panoro nemažai uteniškių.

  • Genovaitė Adiklienė: „Kūryba suteikia man galimybę keliauti“

    Panevėžyje gimusi ir augusi tautodailininkė Genovaitė Adiklienė jau bemaž pusę amžiaus gyvena Utenoje. Šiame mieste kartu su šviesaus atminimo sutuoktiniu Kazimieru, kuris kūrybiniu keliu, priešingai nei jo žmona, ėjo vos kelerius metus, užaugino sūnų ir dukrą, sulaukė penkių anūkų. Dar vaikystėje dailės konkursuose laurus skindavusi garsi mūsų krašto kūrėja, visą gyvenimą dirbusi pedagoge ikimokyklinio ugdymo įstaigose, šiandien ne tik tapo, bet ir lipdo iš molio švilpynes – tęsia vyro pradėtus darbus. Šventiniame „Utenos dienos" numeryje – pokalbis su neseniai 70-ies metų jubiliejų atšventusia energingąja menininke apie teatro užkulisiuose prabėgusią vaikystę, ilgametę pedagoginę veiklą bei neblėstančią aistrą kurti ir keliauti.

  • Danius Galiauskas: „Dailė – tylus menas“

    Kuklus, nemėgstantis girtis, jautrus ir talentingas... Toks įspūdis susidarė pabendravus su dailininku, Utenos dailės mokyklos mokytoju Daniumi Galiausku, kurį galima vadinti Mokytoju iš didžiosios raidės, nes jį myli vaikai, o mažesnieji vadina ne bet kaip – dailininku. Sakosi save realizuojantis bendraudamas su vaikais, todėl tapybą pasilikęs kaip laisvalaikio užsiėmimą ir šioje srityje didelių aukštumų nesiekiantis. Visgi dailininko paveikslai išgyventi, juose atsispindi brandumas, išbaigtumas ir meilė gamtai.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:440
Vakar apsilankė:8903
Šią savaitę apsilankė:27200
Šį mėnesį apsilankė:175608
Viso (nuo 2015-02-16):12527042
Šiuo metu naršo:
103
2020-02-20
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!