Teatro entuziastė Laimutė Gudaitė griauna nusistovėjusias tradicijas
ProjektaiTeatro entuziastė Laimutė Gudaitė griauna nusistovėjusias tradicijas
2016 birželio 20, Pirmadienis 11:35

Teatro entuziastė Laimutė Gudaitė griauna nusistovėjusias tradicijas

Teatro entuziastė Laimutė Gudaitė griauna nusistovėjusias tradicijas
  • Deimantė KAZOKAITĖ
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Praėjusių metų spalio mėnesį Utenoje pradėjo veikti L. Gudaitės teatro mokykla, kuriai vadovauja ilgametę patirtį turinti režisierė, teatrologė, teatro mokytoja Laimutė Gudaitė, daliai uteniškių pažįstama kaip dešimtmetį gyvavusio vaikų ir jaunimo teatro „Pepė" įkūrėja. „Utenos diena" į Uteną gyventi ir dirbti grįžusios teatro entuziastės klausė, kaip jai sekasi įgyvendinti savo sumanymus, su kokiomis kliūtimis susidūrė iškeitusi sostinę į gerokai mažesnį miestą.

Kaip ir kada Jūsų gyvenime atsirado teatras?

Augau Kėdainių rajono Šėtos miestelyje. Vaikystėje svajojau būti kriminaliste, labai domėjausi šia sritimi. Buvau aktyvi – lankiau sporto mokyklą. Studijuoti kriminalistikos negalėjau todėl, kad reikėjo atitarnauti tarybinėje armijoje, o tais laikais moterų niekas nepriėmė. Dažnai žiūrėdavau kriminalinius filmus, vaidinau mokykloje, tad gerai žinojau, ką veikia aktoriai. Deja, nė vienas mokytojas nesugebėjo man paaiškinti, kokį darbą dirba režisierius. Besimokydama aštuntoje klasėje rajoniniame laikraštyje perskaičiau, kad Lietuvoje yra trys kultūros mokyklos, o viena jų – Rokiškio kultūros mokykla – priima mokinius, norinčius mokytis režisūros. Pamaniau: įstosiu, sužinosiu, ką veikia režisierius, kartu baigsiu vidurinę mokyklą ir nuspręsiu – mokytis toliau ar ne. 1990 m. Klaipėdos universiteto Menų fakultete baigiau režisūrą, 2011 m. Humanitarinių mokslų fakultete įgijau menotyros magistro kvalifikacinį laipsnį.

Kodėl nusprendėte studijuoti režisūrą, o ne aktorystę?

Besimokydama Rokiškio kultūros mokykloje supratau, kad režisieriaus profesija yra labai įdomi. Jis turi išmanyti visas meno sritis, psichologijos, sociologijos, filosofijos ir kitus mokslus, mokėti analizuoti gyvenimiškas situacijas. Kiekvienas spektaklis ar renginys yra režisieriaus žinutė, kurią jis nori perduoti žiūrovams. Labai įdomu dirbti su aktoriais, nes jie visi yra skirtingi.

Ar tai reiškia, kad reikia būti geru psichologu?

Režisūra yra praktinė psichologija. Tai – labai sudėtinga ir sunki profesija, kuri man kažkuo primena kriminalistiką. Pasirinkęs tam tikrą kūrinį režisierius jį analizuoja, dirba su aktoriais. Bestatydamas spektaklį jis eina klaidžiais labirintais norėdamas rasti išėjimą, sprendžia labai daug rebusų. Yra ne vienas spektaklio statymo būdas, režisierius pats turi nuspręsti, kokį pasirinkti. Pjesė, romanas, apysaka ar novelė turi jaudinti menininką. Jeigu kūrinys nejaudins režisieriaus, jis nesugebės uždegti aktorių, o šie – perduoti energijos žiūrovams.

Kas jus atvedė į Uteną?

Kai ištekėjau ir sulaukiau šeimos pagausėjimo, reikėjo kažkur apsigyventi. Uteną su šeima pasirinkome todėl, kad AB „Utenos alus" suteikė mums bendrabutį. Vilniuje eilės gyvenamajam būstui gauti buvo labai didelės. „Utenos aluje" įkūriau vaikų ir jaunimo teatrą „Pepė", kuris gyvavo 10 metų, mokiau vaidinti suaugusiuosius. Su „Pepe" išvažinėjome visą Lietuvą, dalyvaudavome tarptautiniuose festivaliuose. Tai buvo gana aukšto lygio vaikų ir jaunimo teatras.
Palikusi Uteną grįžau gyventi ir dirbti į Vilnių, ten įkūriau privačią teatro mokyklą, kurios veikla taip pat truko 10 metų.

Su kokiais sunkumais susidūrėte sostinę iškeitusi į Uteną?

Utenoje mokau tris pradinukų ir tik vieną vyresnių klasių mokinių grupę. Esu įsitikinusi, kad vaikus reikia užsiauginti. L. Gudaitės teatro mokykloje jie mokomi valdyti savo kūną, balsą, pažinti save. Užsiėmimus pradėję lankyti vyresnėliai ėmė sakyti, kad teatras negali būti toks, kad jiems nereikia mokytis psichologijos ar atlikinėti fizinių pratimų. Tie, kurie anksčiau yra kur nors vaidinę, norėjo greito rezultato. Tiek jaunimas, tiek jų tėvai turi žinoti, kad teatrinis vaikų paruošimas apima tris kategorijas – teatro terapiją, mėgėjišką meną ir profesionalų meną. Per teatro terapijos užsiėmimus vaikai žaisdami kuria įvairias istorijas, vaidina situacijas, kuria pasakų ar filmų personažus. Spektaklių niekas su jais nestato. Mėgėjišku menu užsiima vaikai, kurie nori vaidinti spektaklyje, tačiau nėra tam pasiruošę, nemoka valdyti savo veiksmų. Aš, kaip režisierė, dirbu su jais pasitelkdama etiudus, vaidybines situacijas. Profesionaliai ruošiami vaikai mokosi scenos kalbos, judesio, vaidybos meno, režisūros pagrindų. Dauguma, išsigandę labai didelio krūvio, paprasčiausiai pabėga. Daug vaikų svaigsta apie menus ir aktorinį, bet kai pabaigia mokyklą ir netyčia įstoja į akademiją, būna šokiruoti, nes ten reikia arti mažiausiai 12 valandų per parą. Pamenu, kaip man pačiai tekdavo nakvoti auditorijose.
Man teko susidurti su viena aštuntoke, kuri sakė, kad ne taip ją mokau. Tėvams trūksta informacijos, jie turėtų žinoti, kur atveda savo vaikus, kad čia jie pirmiausia mokysis ir tik po to vaidins.

Kodėl vaikus reikia ruošti profesionaliai?

Profesionalus paruošimas suteiks naudos net jei vaikas ateityje ir nestos į menus. Jis įgaus praktinės psichologijos žinių apie žmones ir save patį, išmoks atpažinti, kai kažkas mėgins juo manipuliuoti ar bandys paveikti. Dvi stiprias „Žiburio" pradinės mokyklos grupes mokau pagal meno mokyklos programą. Neabejoju, kad iš jų kažkas išaugs.

Ar tiesa, kad kol kas su L. Gudaitės teatro mokyklą lankančiais vaikais spektaklių nestatote?

Prabėgo dar labai mažai laiko nuo dienos, kai buvo įkurta L. Gudaitės teatro mokykla. Čia nėra nė vienos mėgėjiškos grupės. Pirmiausia noriu vaikus apmokyti, paruošti.

Kada jau galėsite statyti spektaklį?

Manau, kad kitąmet jau būsime tam pasiruošę. Nors niekada negali žinoti, kaip viskas susiklostys. Juk yra sakoma: „Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi."

Tikriausiai vaikams nėra lengva suprasti, kad norėdami vaidinti spektaklyje turės tam ilgai ruoštis?

Grįždama į Uteną aš nusprendžiau pasiūlyti šį tą naujo. Mano teatras yra kitoks, netradicinis. Žinau, kad protingiau yra vaikus paruošti, o ne tuoj pat pulti statyti su jais spektaklį, kuris neabejotinai bus žemesnio lygio.

Ar Jums teko vaidinti teatre?

Vaidinau ir dirbau gilias tradicijas turinčiame Rokiškio liaudies teatre. Kai mokiausi Rokiškio kultūros mokykloje, režisierius Jonas Kavoliūnas mane pakvietė vaidinti spektaklyje „Kaktusas pražydo", vėliau režisieriaus Jono Korenkos spektaklyje „Eugenija Grande" kūriau pagrindinį – Eugenijos – vaidmenį. Studijuodama režisūrą turėjau aktorinio meistriškumo pamokų. Jos reikalingos tam, kad būsimi režisieriai suprastų, kaip bendrauti su aktoriais, ir galėtų juos mokyti.

Vaidinti pačiam, ko gero, yra lengviau, nei to mokyti kitus?

Taip. Aktorius tiesiog turi atlikti savo vaidmenį taip, kaip jo prašo režisierius. Man mano profesija ir šiandien įdomi, nes net eidama gatve ar vaikščiodama po prekybos centrą stebiu aplinką ir mokausi.

Ar tiesa, kad turite reikalų ir su Adolfo Šapokos gimnazijos mokiniais?
Adolfo Šapokos gimnazijos trečių–ketvirtų klasių mokiniams vedu teatro pamokas, kurios, deja, nėra labai mėgstamos. Tai – pasirenkamasis dalykas. Mokiniai įsivaizdavo, kad pasirinkę teatro pamokas galės nieko neveikti. Jie labai nustebo sužinoję, jog privalės atsiskaityti. Mokiniai supažindinami su aktorinio meistriškumo, režisūros pagrindais. Minėtoje gimnazijoje įkurta teatro studija, kurią lankantys gimnazistai dalyvauja teatralizuotuose konkursuose, koncertuose, mokosi improvizacijos.

Kaip vertinate teatro situaciją Lietuvoje? Ar nemanote, kad ši meno rūšis mūsų šalyje nėra populiari?

Teatras nepopuliarus tik Utenoje. Vilniuje, kada tik nueini, salės pilnos. Tiesą sakant, atvykusi į Uteną buvau šokiruota, kad čia gyvenantys žmonės nesidomi teatru. Net ir „Domino" teatras reikalingas, juk jo spektakliuose vyksta juoko terapija. Kai žmogus juokiasi arba verkia, jis apsivalo.

Kuo teatras naudingas jo subtilybių besimokantiems vaikams?

Net jei teatre vaidinęs vaikas ateityje ir nepasirinks menų, jis puikiai pažins save ir kitus žmones, gebės iš blogos būsenos pereiti į pozityvią. Ši patirtis jam pravers ieškant darbo, dirbant.

Ar Jūsų siūloma suaugusiųjų teatro terapija sudomino uteniškius?

Esu nustebusi, kad uteniškiai susidomėjo suaugusiųjų teatro terapija. Šiuo metu tuo užsiima septynių žmonių grupė. Čia vyksta unikalūs dalykai, reikia juos pamatyti...

Pasidalykite savo ateities planais...

Neketinu tapti žmogumi, kuris Utenoje kažką kardinaliai pakeistų. Noriu, kad žmonių požiūris į teatrą ir aktorinį keistųsi. Būtų puiku, jei Utenoje šalia Muzikos ir Dailės mokyklų atsirastų ir tikra, ne privati, Teatro mokykla. Tada iš esmės pasikeistų renginiai, daugiau žmonių lankytųsi teatro spektakliuose. Žinoma, nereikia sprogimo, pokyčiai turi vykti pamažu.

Laimutės Gudaitės asmeninio archyvo nuotr.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:1217
Vakar apsilankė:9784
Šią savaitę apsilankė:11002
Šį mėnesį apsilankė:166387
Viso (nuo 2015-02-16):11661082
Šiuo metu naršo:
96
2019-11-19
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!