Spausdinti šį puslapį
2015 lapkričio 30, Pirmadienis 10:49

Leliūnų dvaro Butleriai

Leliūnų dvaro Butleriai
  • Antanas GASPERAITIS

Parašęs savo penkiatomę autobiografinių knygų „Už ką?" seriją, jos autorius Vladas Butleris (1887 m. Civilske–1945 m. Čekijoje) pamini, kad jų giminė kilusi iš Irlandijos (Airijos) bajorų. Jo protėvis Valteris 17 amž. pirmoje pusėje įsikūręs Lietuvoje, Kauno gubernijos ribose, į kurias tuomet įėjo ir Ukmergės (Vilkmergės pavadinimu) apskričiai priklausiusi Utena su savo valsčiais.

Vladas Butleris

Minėtoje „Už ką?" knygoje Vladas Butleris rašė: „Mano tėvas (Tadas – aut. past.) gimė mūsų šeimos dvare Repšionyse 1822 m. spalio 29 d. Jis įgijo aukštąjį mokslą ir turėjo susisiekimo inžinieriaus diplomą. Būdamas liberališkų pažiūrų, daug dirbo valstiečiams išvaduoti ir, kai baudžiava jau buvo panaikinta, buvo valstiečių išrinktas Vilkmergės (Ukmergės) apskrities Taikos tarėju. Neilgai trukus, 1863 m., Muravjovas, slopindamas tų metų sukilimą, mano tėvą išsiuntė į Sibirą, o esančius Kauno gubernijoj jo dvarus: Desiukiškių, Leliūnų su miesteliu ir apylinkėmis, Jotiškių ir Periškių, sekvestravo ir 1865 m. gruodžio 10 d. vyriausybės įsakymu pardavė juos iš varžytynių."
Vlado tėvas Tadas (1822–1910 m.) buvo vedęs bajorę Kazimierą Šmigelskaitę iš Vilnijos, kur buvo jos tėvų Juchnavos dvaras. Vladas gimė 1867 m. jau tremtyje, Civilske (Kazanės gubernija), kur motinai susirgus džiova jis buvo ketveriems metams priimtas globotiniu bevaikėje šeimoje. Užaugusį 1914 m. jį paėmė į armiją, bet fronte kaip karininkas neteko sveikatos, grįžo į Lietuvą, vedė Mariją Kiaušaitę iš Anykščių ir savo jėgas paaukojo tėviškės labui, kovodamas prieš Vilniaus užgrobimą. Nemokėdamas lietuvių literatūrinės kalbos, ėmėsi rašyti minėtus atsiminimus rusiškai, džiaugėsi, kad jie buvo išversti į lietuvių kalbą.

Leliūnų dvaras

Atsiminimus V. Butleris pradeda įvykiu, kai į Leliūnų miestelį sugura sekvestruoti dvaro posėdininko svita. Grasinančiai šis pareiškia: „... galiu jus iškraustyti ir per visą tą laiką nė vieno jūsų sodybon neįsileisti". Jis kaltino Tadą Butlerį maištu. O Leliūnuose jau buvo besitrinąs seniai visus bauginąs policininkas Bilima-Pasternakovas. Tai jis piktybiškai gviešis atimti gražiai sutvarkytą leliūniškio Antano Dumbrio sodybą. Bilima rodinėjo bylą, kurioje A. Dumbrys kaltinamas kaip Tado Butlerio raštvedys, dirbąs jo pono valdomame Desiukiškio dvare, kur neva esą slepiami sukilėlių ginklai, kur vyksta sukilėlių maitinimas, jų gydymas.
V. Butleris, remdamasis Valstybės archyvu, skelbia Muravjovo raštą apie skundiko Bilimo paskyrimą sekti Leliūnų miestelyje „niekšų buveinę".
Tuo metu buvo išgalvojami Butlerių ryšiai su lenkų revoliuciniu komitetu Paryžiuje. Kaltino ir kunigus, tarp jų ir Leliūnų kleboną Oleką. Tadas Butleris po to, 1863 07 05, parašo laišką Kauno gubernatoriui admirolui Krigeriui, jog tas Pasternakovas, kvosdamas gyventojus, juos kankina, kumščiuoja, pliekia „pliekčiais", versdamas prisipažinti valstiečius Jagminą, Šveinių, žydą Bliumą. O tas Pasternakovas, kurio gubernatorius nė nepažinojo, vis rašė ir rašė jam visokius skundus, pilnus nesąmonių. Šiuos skundus net patys cariniai sekliai ėmė vadinti „bepročio užrašais", kol šį skundiką išvijo. Tuo metu Kauno gubernatoriumi buvo paskirtas koriku vadinamo M. Muravjovo sūnus generalmajoras Nikolajus. Po tų skundų greit buvo suimtas A. Dumbrys bei Tadas Butleris ir abu pasiųsti į kalėjimus. Tai buvo atlikta šio jaunojo Muravjovo įsakymu.

Kitos Butlerių valdos

V. Butleris nekeisdamas leliūniškių pavardžių atsiminimų knygoje mini, kaip klebonas Juozas Oleka išaugina pas save našlaičiu likusį būsimą Tomo Butlerio raštininką Antaną Dumbrį. Minimas ir Tomo tėvas Vincentas Butleris, savo, kaip dvarininko, plotuose buvusias penkias bažnyčias. Be Tado, jis turėjo kitą sūnų Joną, kuris buvo atiduotas mokytis į Vilniaus bajoriškąjį institutą. Tėvas Vincentas paprašė jį palaidoti Traupio miestelio kapinėse, nes jo Repšėnų dvaras priklausė Traupio parapijai. Tieji Repšėnai (Anykščių r.) atiteko minėtam sūnui Jonui.
Tadas Butleris valdė net tris dvarus: Desiukiškio (rašoma Desekiškio) su 62 baudžiauninkais, Jociškio (Jotiškių) su 19-a baudžiauninkų ir Leliūnų su 33 baudžiauninkais, kuriuos mini 1853 m. Kauno gubernijos dvarų savininkų sąrašuose.
Jonas, be Repšėnų, valdė dar Plaštokų dvarą su 86 baudžiauninkais.
Vėliau, po 1863 m. sukilimo, 1889 m. Desiukiškis (rašoma Dzekiukiškis), tada buvęs Alantos valsčiuje, tuomet, jau po sukilimo, priklausė Prušinskiui Donatui, Mykolo, valdžiusiam ten 478 dešimtines žemės su mišku.
Leliūnų valsčiuje Butleriams priklausęs Labeikių (dar vadinamas Pagojės) dvaras įrašytas su 292 dešimtinėmis žemės. Pagojė, dabartinis vienkiemis, tokiu pavadinimu išlikęs prie pat Leliūnų, prie vieškelio į Pakalnius. 1889 m. žemvaldžių sąrašuose dvaras Labeikių pavadinimu priklausė Butlerių palikuonims Teodorui, Ernestui, Eustafijui ir Levui.
Labeikius dažnai mini ir Vladas Butleris, sakydamas, kad ten gyvenęs jo tėvas Tadas. Ar tai nebus buvęs tik Leliūnų dvaro palivarkas. Kaip išsikalbėjome su B. Juodzevičiumi, medinis apleistas pastatas ten buvęs dar po šio karo.
Tadas Butleris turėjęs keturias seseris. Memuarų „Už ką?" autorius Vladas mini, kaip sirgęs Tado tėvas, kaip į Leliūnus lydėję laidoti tetą Uršulę. Tadas buvęs revoliucijos priešas, nepripažinęs klasinių skirtumų. Jis sakęs, jog visi lygūs, visi vienodai sutverti. Jis sakėsi pasiryžęs vaduoti bedalę liaudį.
Savo baudžiauninkėlį Antaną Dumbrį Tadas mokytis išvežė net į Sankt Peterburgą. Iškilmingai buvę keliamos sesers Liudos vestuvės ir jos vestuvinės palydos į Vilnių. Atėjus purvinam rudeniui, dvarininkė, Vlado senelė, taip pat išsikraustė į Vilnių, o Tadas dvejiems metams diplomuoto kelių inžinieriaus laipsniui gauti išvykęs į Paryžių. Repšėnuose pasilikęs tik Tado tėvas. Iš jo dukrų tik viena likusi netekėjusi vienuolė. Vladas rašė: „Tėvas visa tai lygiai padalino tarp dviejų savo sūnų Tado ir Jono. Pirmajam jis paskyrė Leliūnų dvarą su miesteliu ir su visais aplinkiniais dvariukais Jotiškių, Desiukiškių ir Periškių, o pastarajam – gimtąjį lizdą, didelį Repšionių dvarą, Plaštakius, Antaplaštakius ir daug kitų aplinkui išmėtytų folvarkų. Kapitalai buvo padalinti lygiomis."
Tai buvę 1852 metais. Po brolio Jono vestuvių Tadas pasiėmęs su savimi agronomiją baigusį Antuką Daubarą ir persikėlęs į Leliūnus. Be to, Tadas buvęs užimtas ir gyvenamojo namo statyba, ir kūdrų kasimu, sodų veisimu Desiukiškėse. Vėliau Tadas rūpinosi plento tiesimu į Ukmergę pro pat Desiukiškes bei savo tėvo lankymu. Tais metais tėvas staiga Repšionyse pasimiręs, o jis pats išsirūpino tarnybą susisiekimo srityje Vilniaus apygardoje.
1854 m. Desiukiškių dvaras buvo beveik galutinai sutvarkytas ir iš Leliūnų Tadas persikraustė tenai. 1855 m. jo raštvedys ir sodininkas A. Dumbrys vedė Oną Kiaušaitę, kuriems 1858 m. gimė sūnus Algirdas.
Po 1861 m. vasario 19 d. valstiečių iš baudžiavos panaikinimo manifesto Rusijoje Tadas buvo išrinktas Taikos tarėju, o Dumbrį paskyrė savo sekretoriumi, atleidęs nuo baudžiavos, paskirdamas jam žemės sklypą prie Leliūnų.

Butlerių ištrėmimas

Kaip minėta, po 1863 m. sukilimo ir kitais metais po M. Muravjovo, žmonių praminto Koriku, įsakymo Tadas su A. Dumbriu buvo suimti, atšuoliavus į Leliūnus Pasternakovui ir keliems kazokams su „nagaikomis" ant arklių. Greit Dumbrys buvo surištas virvėmis, nuo kurių šis traukiamas net vaitojęs. Bilimas-Pasternakovas buvęs žiaurus lenkas iš Anykščių apylinkės. Tuo metu ir Leliūnų kleboną pasodino į kalėjimą. Mat Muravjovas katalikų kunigų labai nekentė ir po sukilimo daug sušaudė bei ištrėmė.
Iš Kauno gubernijos kalėjimų, per Vilnių, Minską Smolensko kelio etapu surakintus grandinėmis pėsčius su pavėžėjimais juos su šeimomis išvarė į Sibirą. Taip pat ir Dumbrių šeimą visą su dviem mažyčiais vaikais.
Dulkinais vieškeliais Dumbrienė su vaikais sekusi vyrą Antaną į katorgą. Vėliau atsivėrę sniegynai. 1864 m. prieš pat Kalėdas jie pasiekė Sibirą. Ten jie radę daug geresnius žmones, kaip muravjovų užgrobtoje tėvynėje. Tik aplinkui tysojusi baisi taiga, nepraeinami plotai miškų ir kalnynų. Iš viso turto tėvas lietuvis Dumbrys kelionėje tesidžiaugė dešimčia caro rublių... Štai kas liko iš jo gražaus, tvarkingo gyvenimo ir ūkio.
Jaunuoliu tapęs Dumbrių sūnus Algirdas buvo paimtas į carinę armiją, o paskui, dėdės Petro rūpesčiu, sugrįžęs į Lietuvą. Vėliau iš čia jis parašė tėvui į Sibirą laišką, kuriame tarp kitko sakė: „ne, ne ten, Sibiras, o čia. Ten nors klimatas šiurkštesnis, bet žmonės kitokie, išgyvena mūsų ištrėmimą. O čia žmonės sužiedėję, savimylos, valdžios žmonės girtuokliai ir stačiai žvėrys." Savo tėviškėje, išdraskytoje ir be artimųjų, jis pasijuto vienišas. Net mintys nusižudyti augę. Laiškai tėvams į Sibirą tikri, datuoti. Paskutinis, pilnas kartėlio, 1879 metų žiemos. „Aš jums rašiau apie tas teisybes, kurias čia tenka pergyventi niekuo nekaltiems žmonėms, kęsti nuo Muravjovo laikų, prisigėrusių žvėriškumo ir apsvaigusių alkoholiu atėjūnų, naikinančių mūsų kraštą ir tautą. Tai ne tie gerieji, vaišingieji rusai, kuriuos sutikome tolimame ir šaltame Sibire. Ne, rusų tauta nuoširdi ir teisinga. Ten, ištrėmime, nė karto negirdėjau žodžių „riaušininkas", „maištininkas" ar „slapukas", o čia tėviškėje tas žodis plinta iš lūpų atvežtųjų rusintųjų ir patikėtųjų asmenų. Ten Rusijoj žmonės rusai, o čia išgamos, karjeristai, medžiotojai pigaus ir lengvo uždarbio tų nelaimingųjų, užuitųjų ir bedalių žmonelių sąskaiton."
Tai V. Butlerio „Už ką" II tomo, pavadinto „Gyvenimo erškėčiais", ištrauka.
Ši knyga dviejų dalių: „Tolimajame Sibire" ir „Gimtinėje". Ji baigiama A. Dumbrio „išsprūdimu" iš carinės armijos ir slapta įsigijusio jau mirusio podporučiko Mikalkevičiaus bilietą. Jo pavarde dabar jis ėmė žmoniškai gyventi, anksčiau nepakeldamas armijoje siaubingų carinių bobrikų, ivanovų daužymų. Užmuštų, galvojęs, jis tą spardantį, daužantį, spjaudantį Bobriką, bet jam tada buvę gaila tėvų, kuriems būtų buvęs mirtinas smūgis. Tačiau ir čia, Leliūnuose, jo tėvų jauki sodybėlė jau buvo atimta.

Kas valdė dvarą anksčiau?

Yra žinoma, kad anksčiau Leliūnų dvaras prieš Butlerius priklausęs Pomarnackiams. Rašoma, kad Leliūnai buvęs mažas miestelis prie Varšuvos-Peterburgo plento tarp Laužadiškio ir Staškūniškio kelio stočių. Miestelyje su dvaru 1884 m. buvę 3 432 gyventojai, maža medinė Šv. Juozapo katalikų bažnyčia. Minėtais metais dvarą valdęs Arcimovičius.
Dar anksčiau, 1776 m. Leliūnų dvaro inventoriuje rašoma, kad jau tada dvaras priklausęs Juozapui Pomarnackiui. Namas ten buvęs dvariškas, jau su dūmtraukiu. Dvare buvusi koplyčia, klojimas, 3 daržinės, „bravoras", kaip visuose dvaruose, svirnas. Visos baudžiauninkų šeimos buvo gavusios po pusę valako žemės, bet už tai turėjo atidirbti dvare „gvoltus", be to, baudžiauninkai turėję dvare kulti javus, skalbti drabužius, kirpti avis, sodinti, ravėti daržove, eiti sargybas, nešti dvarui vištas, gaidžius, kiaušinius, grybus, uogas...
Sugrįžtant prie Butlerių, paminėtinos žinios apie juos iš 19-o amžiaus pabaigos. Labeikiai tada priklausę Alantos valsčiui. Kauno gubernijos žemvaldžių sąrašuose 1889 m. prie šio dvaro savininkų įrašyti net 4 Butleriai dvarininkai, katalikai: Fiodoras, Ernestas, Estafijus ir Levas, Fiodoro sūnūs, valdę 262 dešimtines naudojamos žemės, 30 nenaudojamos, 81 deš. miško.
Įdomu sužinoti, ką tuo metu valdė Tomo brolis Jonas, Vincento sūnus. Rašoma, kad jam priklausė du dvarai. Repšėnuose (rusų k. rašoma Rapšony), esančiuose Kavarsko valsčiuje, kur buvo naudojamos žemės net 640 deš., nenaudojamos 243, miško 524 dešimtinės. Dar jam priklausęs dvaras, vadinamas Plaštokais, buvęs Vilkmergės apskrityje, kiek mažesnis: 334 naudojamos, 66 nenaudojamos žemės ir 52 deš. miško.
Tuose Kauno gubernijos žemvaldžių 1889 m. sąrašuose prie Butlerių nėra įrašyto Leliūnų dvaro, tačiau minimas Labeikių dvaras, priklausęs Butlerių giminiečiams, nes tada šio dvaro nevadino Leliūnų, o Labeikių dvaru.
Labeikiai Tadui Butleriui priklausė anksčiau, kai čia jam būnant vyko 1863 m. sukilimas, kai jis tais metais sukilėliams, K. Lukošiūno būriui, davė 3 arklius, 2 balnus, kai šiose apylinkėse veikė Povilo Červinskio, Dominyko Opanskio būriai, kai už sukilėlių rėmimą buvo į katorgą ištremti Miškiniškių, Vaitkūnų kaimų gyventojai.
Dabartinis Leliūnų dvaro gyvenamasis pastatas, esantis pačiuose Leliūnuose, yra XIX a. pabaigos statybos, tokių pat raudonų plytų kaip kiti dvarų pastatai Utenoje, Jotaučiuose. Šis Leliūnuose tebestovįs, bus statytas nebe prie Butlerių. Po 1918 m. Leliūnų dvaras buvo išdalytas savanoriams, kumečiams. Dvaro centrą tada valdė Sazinauskai.

Autoriaus asmeninio archyvo nuotr.

Paveikslėlių galerija

Susiję įrašai (pagal žymę)

traffix.lt