ProjektaiNoliškio dvaras – vertę praradęs objektas turi savo istoriją
2015 rugsėjo 17, Ketvirtadienis 08:57

Noliškio dvaras – vertę praradęs objektas turi savo istoriją

Noliškio dvaras – vertę praradęs objektas turi savo istoriją
  • 9 foto

Noliškis – kaimas Utenos rajone. Klausimas: apie kurį Noliškį eina kalba? Utenos rajone Noliškiai yra du: vienas –Leliūnų seniūnijoje, 4 km nuo Pakalnių, antras – Daugailių seniūnijoje, netoli Spitrėnų. Šį kartą – apie pastarąjį, kuriame anuomet stovėjo, augo, tačiau vėliau sunyko dvaras, ir šiandien tik likę griuvėsiai mena čia buvus vieną seniausių Utenos krašto dvarų.

Utenos krašto enciklopedijoje apie šią vietą pateikiama labai nedaug žinių. Dvarvietė yra 50 m į šiaurę nuo kelio Juknėnai–Radeikiai, 250 m į pietryčius nuo Noliškio piliakalnio. Apie 100x100 m dydžio plote išlikusios dvi nedidelės kalvelės su akmeninių pamatų liekanomis. Čia randama koklių fragmentų, puodų šukių, plytgalių, rasta moneta. 2000 m. Kultūros paveldo centras (vad. E. Ivanauskas) dvarvietėje ištyrė 30 kv. m plotą, aptiko 3 XVII a. pastatų vietas, to laikotarpio radinių: keramikos, koklių fragmentų, monetų. Radiniai saugomi Utenos kraštotyros muziejuje.
Noliškis – labai sena vietovė, kurią LDK laikais valdė Giedraičiai, vėliau – grafai Strutinskai ir kt. Noliškio centras priklausė Žuliui. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą jo savininkas buvo Kazimieras Žulys, gerai sutvarkęs dvaro ūkį, vedė Eleną Gineitytę, baigusią Voronežo lietuvišką gimnaziją, o vėliau ir aukštuosius agronomijos mokslus Belgijoje. Judviejų pastangomis Noliškio dvaras labai sumodernėjo. Jame buvo įsteigta puiki pieninė. Jos gaminiai pasiekdavo Kauną, kur K. Žulys laikė kelias pieno produktų parduotuves. 1941 m. Žulius ištrėmė į Sibirą, kur K. Žulys ir mirė, o jo žmona Elena mirė Lietuvoje, tik sugrįžusi iš tremties. Netekę savininkų, dvaro pastatai nyko. 1991 m. iš Radeikių kolūkio uteniškis Kęstutis Miliauskas nupirko buv. dvaro ūkinius pastatus.
1991 m. Noliškio dvaro sodybos fragmentai buvo įrašyti į architektūros paminklų sąrašą.
O Kultūros paveldo departamento Kultūros vertybių registre nurodoma, kad nelikus vertingųjų savybių 2014 m. kovo 3 dieną nekilnojamajai kultūros vertybei apsauga panaikinta. Tado Žemaičio pažymoje, skirtoje II nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, buvo rašoma:

Buvusio dvaro sodybos fragmentai šiuo metu yra blogos būklės, likę tik rūmų pamatai, ūkinio pastato bei tvarto liekanos, svirno stogas kiauras, dalis sienų rąstų bei stogo skydo apkalimo lentų supuvusios, kiemo fasade dalis cokolio išgriuvusi, pastatas nenaudojamas.

Bene daugiausia žinių apie Noliškio dvarą pateikia Antanas Gasperaitis, aprašęs šį objektą knygoje „Rykščių raudos Utenos dvaruos".
Noliškis – vienas seniausių mūsų krašto dvarų. XIX a. iš Mingelevičių jį įsigijo paprasti, ne bajoriškos kilmės Utenos krašto ūkininkai.
Pirmiausia iš valstiečių kilę, kitur pardavę žemę ūkininkai Žilėnai nusipirko Ampolio palivarką. Apie 70 ha žemės ir 40 ha miško iš jų nupirko Katinų šeima. Ši vietovė dar buvo vadinama Ampolio viensėdžiu. Rašoma, kad 1889 m. 136 dešimtines žemės Stanislovas Mingelevičius (Markovičius) su dvaro centru pardavė Stanislovui Žuliui (72 dešimtines) ir jo giminaičiui Justinui Žilėnui (68 deš.). Pirmasis buvo kilęs iš Pačkėnų kaimo, antrasis iš Vidžiūnų (Kuktiškių parapija).
1886 m., 1897 m. Utenos parapijos surašymo knygose prie Noliškio įrašyti Stanislovas Žulys su žmona Grasilda ir vaikais Kazimieru, Teofile, Tekle, taip pat kita šeima – Justinas Žilėnas su žmona Marcele ir vaikais Juozapu, Liudviku ir Kazimieru. Pirmieji du, vėliau perleidę Noliškį Žuliams, nusipirko iš dvarininko Tadeušo Pomarnackio Avižienių dvarelį, o Kazimieras Žilėnas įsigijo ūkį Inkartuose, kurį, kaip ir Kazimieras Žulys, labai tvarkingai prižiūrėjo.
1897 m. buvusiame Noliškio dvare įrašytos 7 šeimos (40 gyv.).
K. Žulys 1930 m. vedė Eleną Gineitytę, kuri buvo baigusi Voronežo lietuvių gimnaziją 1917 m., vėliau baigė aukštuosius mokslus Belgijoje, kur studijavo dekoratyvinę agronomiją, sodų apželdinimą, gėlynų tvarkymą. Žulių pastangomis nepriklausomybės metais jų ūkis labai sumodernėjo. Buvo du gyvenamieji namai, trys tvartai, du klojimai, svirnas ir dar du pastatai. Gyvenamasis pastatas buvo dengtas čerpėmis. Šį naują jų pasistatytą pastatą sovietiniais metais visai sunaikino, o iš buvusio dvaro senųjų mūrinių pastatų teliko vieni griuvėsiai. Ūkyje buvo motorinis malūnas, gerai įrengta pieninė su pieno separatoriumi, ledaunė. 1941 m. Žuliai buvo ištremti. Šeimininkas nebegrįžo.
Justinas Žilėnas su sūnumis Juozapu ir Liudviku į Avižienius atsigabeno iš Noliškio. Kaip ir kada jie šį dvarą Spitrėnų krašte įsigijo? Atsigabeno Justinas Žilėnas į Noliškį su dar nevedusiais sūnais zarzlinais, atidardėjo su manta vežimuos ant medinių ašių. Tai buvo apie 1882 metus. Atrodo, kad Žilėnai į Noliškį nusigabeno anksčiau už jų giminaitį Stanislovą Žulį, kuris buvo vedęs Justino dukrą Grasilę Žilėnaičią.
Kauno gubernijos žemvaldžių sąraše 1889 m. Noliškyje įrašytas tik Justinas, o Stanislovas Žulys dar valdė žemę prie Pačkėnų su sūnumi Kazimieru – Garmoniškyje, Paraudėje ir Artmoniškyje. Noliškyje Stanislovo vardu tebuvo įrašyta 75 dešimtinės. O Justino Žilėno (kitur rašoma Žalėno), Kristoforo sūnaus, vardu Noliškyje įrašyta 68 dešimtinės.
Iš kokios upės sėmės šis žmogelis Justinas, kilęs iš Vidžiūnų kaimelio, jėgų, parduodamas smėlynus, pirkdamas tokią žemę? Ir dar savo sūnus išmokė būti žemės kurmiais. Tik dukterį Daunienę išleido toli, į Maskvą. Vėliau toji duktė, jau bobelytė, atvažiavusi į Avižienius, klausinėjo Juozapo ir Liudviko Žilėnų namų.
Kai Juozapas, vyresnysis iš trijų brolių, vedė Dauliūnų kaimo Narbutytę Aneliją, jiems 1886 m. gimė Vladislovas, kurį vadino Ladziuku. Jam vėliau atiteko Avižieniai. Po poros metų, 1888-aisiais, gimė Emilija. Ir pagaliau 1900 m. lapkričio 10 d. gimė Adelė, kuri vėliau išėjo už Jokūbo Borisos. Taigi visų jų, Juozapo vaikų, gimtinė – Noliškis.
Suspėja, būdavo, Amiliutė, bečiūčiuodama lopšy Adeliūtę, dar ir mokytis, iš lenkiškos maldaknygės slebizuoti, kaip liepdavo jai motina, kol pati mokinė pasidėjusi sesutę, susuktą į skarą, užmigdavo... O kai ištrūkdavo laukan, apibėgdavo visą sodą, senelio Justino bityną. Paskui pasitikdavo pasišokuodama iš lauko grįžtančias pėdų rišėjas ir puldavo jų glėbin.
Amilė Noliškyje augo iki penkiolikos metų. Kazys Žulys ir jo sesuo Tapilė jau buvo dideli. Eidavo prie darbų abi Žilėnų mergaitės. Jos jau biržydavo, imdavo iš po dalgės javus. Žemę buvo išnuomoję Radeikių Šimonėliams, vėliau vienai šlėktelei. Paskui Žuliai pasiliko Noliškyje, o Žilėnai išsikėlė į Avižienius.
Žiemą Noliškyje prosenelis, dar baudžiauninkas, Justinas Žilėnas nešiodavo milinę kepurę. Atraičius ją, virš ausų tabaluodavo kaip dvi uodegos jos kraštai... Vasarai jis turėjo kitą, kaškietinę šiaudinukę.
Močiutės sijonas pašukinis, ant virvelės suvertas. Geresnius taupė dukterims. Net 12 andarokų – mėlynų su baltu, žalių su raudonu, su užaudimais. Žiemą užpustytais keliais ar per Klykių ežero ledą tėvas, susodinęs mergaites į roges, bent mėnesiui išveždavo į Inkartus pas brolį Kazimierą, kur jas su kitais vaikais rašto mokė sudeikėnas daraktorius Marcinkevičius. Šiaudinėse, spalvotai padažytose pintinėlėse su rankenėlėm mergaitės laikydavo knygeles, grifelines lenteles. Mokėsi sykiu su Kazimiero vaikais Adomu, Vincu ir Kastote. Ir taip visi, kaip aviniokai, kasdien tą patį ba-bė.
Visos Juozapo ir Liudviko mergaitės Noliškyje gulėdavo vienoje plačioje lovoje. Berniokai ant suolų. Svečiai būdavo suguldomi klėtyse, daržinėje.
Vaikams per gavėnią patikdavo šustinės kruopos: nugrūsdavo motina piestoje avižas, apšutindavo krosnyje, išdžiovindavo ir sumalusi kruopas darydavo.

Stanislovas Žulys atsikėlė į Noliškį pardavęs Paraudės vienkiemį Asmalų Bakšiams, kunigų Bakšių tėvams, – rašė Antanas Gasperaitis knygoje „Rykščių raudos Utenos dvaruos". Kraštotyrininkas pasakoja, kad Noliškį Stanislovas su Justinu Žilėnu pirko iš rokiškiečio dvarininko Ivanovo su mišku, su dvaro trobomis. Jų žemę nuo Daržinių ir Pliupų kaimų skyrė tik upeliai. Žuliai pasiėmė mūrą prie pat kelio, o Žilėnai medinius palocius, baltai tinkuotus iš lauko Pliupų kaimo pusėje. Pakalnėje pilki kumetynai atiteko Žuliams. Stanislovas Žulys – augalotas, meistravas, o jo Grasilė mažesnė, mėgstanti važinėti gerais arkliais. Iš pradžių Žulys Noliškį nuomavo, gyveno pusbėdžiai. Sako, ir jis radęs farforinį ąsotį ardamas netoli pakajų. Kai pasistatė trobas, toj vietoj ėmė vaidentis: kilnojos stalai, bėgiojo kėdės... Pasikvietė kunigą. „Ar ko neradai žemėj?" – paklausė tas. „Radau..." – nenorom pramiksėjo. Nepasakyti kunigui tiesos – nuodėmė. „Tai duok bažnyčiai, ir nustos vaidentis", – kai tik davė, ir nustojo vaidenęsi.
Justinas Žilėnas išgerdavo tik po mažulytį stikliukėlį. Liudviko vaikai tuokart buvo rankiniai ir jie atmaldavo jam ausis. Tada jis melsdavo sūnų: „Atvežk, Liudvik, iš Tauragnų plėčkutę. Man dūksta, kad jau nebeturiu anei lašeliuka..."
Atgarbina jam plėčką „monopolkės", ir seniokas vėl atkunta. Net paančiakiai suvirpa, – taip niežti rankas tuoj pradaryt plėčkelę. Pritapena prie kampinės šėpelės, prisalęs įsilašina kelis lašus ir tai dienai iki stoties.
Noliškyje, Žilėnaičių Amilės ir Adelės gimtinėje, stovėjo namų palangėje bičių kaladės. Tėvas turėjo platų, panašų į dubenį puodą su skylutėm kelminių avilių korių medui išlašinti. Tą puodą paima, pakiša į šiltą krosnį ir išvarvina medų. Iš Noliškio tuos avilius jie persigabeno į Avižienius. Čia jiems avilių daugiau pridirbindavo Drilinga. Porą kelminių Amilė rado pas Gabrielių atitekėjusi Juodiškėse.
Stanislovas Žulys Žilėnams, perkantiems Avižienius, buvo paskolinęs pinigų. Juozapas Stanislovui vienu metu dar apdirbdavo laukus. Noliškyje tuo metu prie Žilėnų namų, ant kalvutės stovinčių, augo didelės trešnės.
Stanislovas dukroms irgi atrėžė žemės: Čečergienei į Daržinių pusę, Gineitienei – į Pliupų. Netoli Noliškio ir Šavašai, iš kurių Daržiniuose gyvenančio Konstantino Petrėno Jonas buvo vedęs Julę Kviklytę, o šio brolis Juozapas – Duobių Skurkytę. Pas juos užsukdavo kun. Juozapas Čepėnas, Kviklių giminietis. Konstantinas Petrėnas mirė jau karo metais – 1915-ais.
Noliškio kluone buvo žardai javams. Su Žuliais bendras didelis klojimas. Tvartai įvažiuojami iš abiejų šonų, – vienas vienų, kitas kitų.
Daržinė irgi su trejom durim. Šienapjūtėje šieną atvežę džiovino kluone, prie žardų.
Kratydavo ir mergaitės. Pavakariais sukraudavo į kupetas. Prie jų pastatydavo kuolus; juos apriesdavo virve ir su šlajuotu arkliu įtraukdavo į daržinę.
Pirkaitėj pas Žilėnus buvo didelė duobė bulvėms, spinta pienui, puodynėms. Iš pirkaitės durys į gonkus. Kita pirkaitė su lentynomis, ant kurių kulbelės, nėkotėlės, palivonai, kabo darbiniai rūbai.
Liudvikas pas save Noliškyje marino motiną Marcelę. Būdavo išeina bobusytė kieman, atsiremia tvoros ir rauda... Kas ten žino, ko rauda. Juozapas su Kazimieru buvo tik ką vedę, o Liudvikas vienkiemyje gyveno.
Senasis Žulio namas buvo gana toli pakalnėje, baltas, mūrinis. Žilėnų namas trikulis. Kairėje gryčia su pertvara, per vidurį priemenė ant grindų, dešinėje, į pietus – stancija, o šiai sulig priemene platumo į Pliupų pusę pridurta priemenėlė, gi dar toliau nuo jos – vadinama prikaitė. Jos dešinėje tos trešnės. Prikaitėje buvo laikomos kiaulės, joje buvo pečius (virdavo ėdalą), girnos, bulvių duobė. Stancija Pliupų šone, o gryčia kelio, kuris juosė kalniuką, pusėje, šiaurėje. Netoli buvo ūkininkų Katinų namai. Abiejų svirnai kniūbsojo Pliupų pusėje. Jie su langeliais apačioje. Paskui Žuliai pasistatė nemažą medinį namą kalniuky.
Gabrys Katinas, išvažiuodamas į Rygą, pasiėmė ir savo seserį Amiliutę, kurią dar mažą žindydavo Anelija Žilėnienė.
Katinas Jonas turėjo malūną Vyžuonose, Kazys vandens malūną Rašėje ir Utenoje, Antanas – Antalieptėje. Šis senatvėje mirė Daugailiuose pas Jurelienę. Po pirmo karo jis stovėjo su čemodanėliu prie Rašės malūno ir verkė, visko netekęs. O Noliškį anksčiau turėjo nusipirkęs Katinų tėvas. Tuo laiku gyveno čia ir Žuliai. Vėliau Katino dalį atpirko Žulys su Žilėnais. Kazys Žulys prisidūrė ir iš Žilėnų 5 valakus, kai šie gabenosi į Avižienius. Buvo dar valakas Valaikiškėse, kiti trys – prie Baleišos.
Per 5 metus Taurapilio Katinas išstatė namus, kuriuos vėliau perpus perėmė Pimpė ir Rastenis. Šioje sodyboje ir Liudvikas Žilėnas trejus metus buvo gyvenęs. Paskui, nupirkus Avižienius, nebaigus tvarkyti dokumentų, čia dar metus pagyveno. Albinas Katinas – Amilės simpatija. Sugrįžęs iš Maskvos jis kirto mišką, statės namus, vedė nesveikatingą dusetiškę, kuri liūdna žiūrėdavo pro langą, net šaukštų nesumazgodama. Tėvai Katinai jau buvo seni. Arti Noliškio, Mediniškiuos, buvo Gineitytės-Čečergienės ūkis. Katinai paskui greit išsigabeno.
Kol iš Rusijos po Pirmojo pasaulinio karo sugrįžo Kazys Žulys, visas sutinęs iš bado, jo ūkį tvarkė Kazys Pratkelys. Jis buvo atsikėlęs iš Bajoriškių, kur dirbo nuomininku. Noliškį Kazys Žulys visoms trims seserims apskaldė, po pusvalakį dovanodamas, o sau pasiliko centrą ir ėmėsi pienininkystės. Ilgai bernavęs, vedė Mariją Gineitytę iš Tauragnų. Samdinė Stakauskaitė, nakčia bėgiojusi pas jį, susilaukė mergiotės. Jis kišo pinigus, o ji – į teismą. Bet tokio nenugalėsi: oho, juk jo pati su Smetoniene mokės...
Marytė už jį 30 metų jaunesnė; ji kelnėta, raita, su balnu ant arklio tvarko ūkį. Iš Latvijos dargi ūkvedį samdo. „Veper, veper", – šaukia ūkvedienė išbėgusius triušius. Žulys mažai raštingas, nepasiskaičiuoja. Pieno statymo knygeles tvarko Juozas Pratkelys, kuris skaito lietuviškas, vokiškas knygas. Žulio seserys parduoda Karaliams brolio dovanotas žemes, iš vieno jų perperka Pratkelys. Labai maloni Žulių tarnaitė Zosė, ji vis popino Kazio dukrytes.
Žulys – žmogus su širdžia: arba duoda, arba skolina prikrypusiems grūdų, miltų. Tai ne tie svetimi dvarponiai skūpėlos pašlemėkai. Atkuto Kazimieras, Marytei tvarkant. Iš pradžių pieno nugriebimo punktą turėjo Jotaučiuos, paskui 4–5 aplinkiniuos kaimuos. Ten būdavo ir centrifugos. Pieną ar grietinę supildavo į bidonus, užplombuodavo ir suveždavo iš punktų į Noliškį. Noliškyje grietinę raugino ir sviestą mušė Žulio tarnai, daugiausia Zosė. Sudarydavo žmogaus ūkio statines grietinės; jose menturiais plakdavo sviestą, kurį sukraudavo į statines. Jas pasiimdavo daugiausia iš Kauno atvažiavę mašinomis ir pristatydavo į parduotuves. Turėjo Žulys ir savo įmonės reklaminius lapelius.
Į Noliškį podažniai atvažiuodavo Marytės seserys Gineitytės. Atsiveždavo ir vaikus. Kazys antrosios savo mergaitės nemylėjo, sakydavo – ne jo esanti. Kitoms pirkdavo sukneles, kvepalus. Tarnaitė Zosė Noliškyje irgi susigraibė vyrą.
Pretkelys vėliau nuomojo žemę iš Žulienės sesers. Paskui kaip nuomininkui jam davė 9 ha Jotaučių ponas Koziela, ir Kazys čia pasistatė namus. Jo brolis Juozas pas Gineitienę nupirko net du valakus.
Vežamas į Sibirą Kazys Žulys parklupo ant grindų raudodamas ir melsdamasis. Gal jautė, kad nebegrįš. Pretkelytė išėjo už Šakalio į Dusetų kraštą. Ji ir prisiminė Žulius.
Kazio motina Žulienė-Žilėnaitė Grasilė mirė lūpos vėžiu. Ją palaidojo Utenos kapinių centre prie tako į koplyčią ir pastatė juodą metalinę koplytėlę su mergele Marija. Jos vyras Stanislovas mirė per Pirmąjį pasaulinį karą Rusijoje.

Bus daugiau.          

                                                                                                                                        

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Utenos dvaras dar turi slėpinių

    Apie Mariją Bilevičiūtę, tapusią maršalo motina

    Utenoje, K. Ladygos gatvėje, ten, kur prasideda Kuktiškių kelias, atokiau nuo gatvės stūkso buvęs raudonplytis dvaro rūmas, jame nuo 1926 m. įsikūrusi Utenos „Saulės" gimnazija. Pastačius naujus gimnazijos pastatus, senasis dvaro rūmas, kuriame mokėmės, liko dabar apleistame parke šiek tiek nuošaliau, pasenęs, bet orus ir išdidus su 150 metų praeitimi.

  • Mamontovo koncerto Ilzenbergo dvaro ūkyje klausėsi ir karvės

    Pirmąjį rugsėjo savaitgalį Rokiškio rajone esančiame Ilzenbergo dvare praūžė kultūrinis renginys, pritraukęs daugiau nei 2 tūkst. lankytojų iš visos šalies. Šventiškai nusiteikusių svečių rudeniškas oras neatgrasė: po gamtos supamas erdves lakstė vaikai, skambėjo juokas ir muzika, kvepėjo kepamas valgis. Iškilmingas rudens sutiktuves vainikavo Andriaus Mamontovo koncertas.

  • 500 m. menančiame dvare – išskirtinis A. Mamontovo koncertas

    Rugsėjo 3 d. Rokiškio rajone, prie sienos su Latvija įsikūrusiame Ilzenbergo dvare, išskirtinį koncertą surengs vienas žinomiausių šalies atlikėjų – Andrius Mamontovas. A. Mamontovo koncertas bus pirmasis tokio masto kultūrinis renginys regione: planuojama, kad šventėje dalyvaus apie 2 tūkst. žmonių iš aplinkinių miestelių, miestų ir visos Lietuvos.

  • Ilzenbergo dvaro istoriją primins tarptautinis renginys Rumunijoje

    Jei nežinai savo praeities, tau nėra kelio ateitin. Šią mintį istorikas dr. Kęstutis Gecevičius išsiveža į tarptautinį renginį Rumunijoje, kurio temų herojė - Livija Dimšienė Majoresku, buvusi Ilzenbergo dvaro (Rokiškio r.) valdytoja. Apie šią itin žinomo Rumunijos visuomenės veikėjo, premjero Tito Livijaus Majoresku dukrą ir Ilzenbergo dvarą dr. K. Gecevičius istorinėmis žiniomis dalinsis su simpoziumo „Karo aukos: lenkų pabėgėliai ir grafienė Livija Dimšienė Majoresku", kuris rengiamas Campulungo mieste rugsėjo 1-3 dienomis totalitarizmo aukoms atminti.

  • Lopų dvaras Sirutėnuose

    Sirutėnų dvaras buvo tik už trijų kilometrų į šiaurę nuo Utenos. Jau 1774 m. jį valdė Tomašas Lappo. Lopai šį dvarą valdė ir 1784 m.

  • Leliūnų dvaro Butleriai

    Parašęs savo penkiatomę autobiografinių knygų „Už ką?" seriją, jos autorius Vladas Butleris (1887 m. Civilske–1945 m. Čekijoje) pamini, kad jų giminė kilusi iš Irlandijos (Airijos) bajorų. Jo protėvis Valteris 17 amž. pirmoje pusėje įsikūręs Lietuvoje, Kauno gubernijos ribose, į kurias tuomet įėjo ir Ukmergės (Vilkmergės pavadinimu) apskričiai priklausiusi Utena su savo valsčiais.

  • Pomarnackių dvaras Avižieniuose

    Kauno plentu už Utenos, pasiekus Jasonis ir pasukus keliu į kairę, netoliese rasime Avižienius. Avižienių dvaras ir kaimas (Leliūnų sen.) buvo netoli nuo kito – Jasonių dvaro, valdytas Pomarnackių, čia turėjusių 139 dešimtines žemės. Dvaro savininkas buvo Tadeušas Pomarnackis.

  • Degsnėnuos – Kozielos-Poklevskiai

    Gražiausias Utenos krašto paežerių vietas išsirinko į Lietuvą atsidanginę svetimtaučiai iš Lenkijos, Rusijos pakampių – prie Alaušo, Indrajo ir kitų ežerų ir upių. Aplipo mūsų senolių žemė dvarais, kaip piktšašiais; siurbė jie lietuvėlius baudžiauninkus kaip erkės ne vieną amžių. Dvarai susigrobė šimtus ir tūkstančius dešimtinių miškų, vandenų, žemės. Krauzai, Poklevskiai, Križickiai, Pilsudskiai, Veriovkinai ir virtinės kitų. Buvo jie dauguma Romos katalikai ir bažnytinėse knygose, dokumentuose pasirašinėjo sudvigubintomis lenkiškomis, rusiškomis raidėmis fon kelles, Lappo, Kozzello pavardėmis, reikalaudami, skirtingai nuo valstiečių, prie jų pavardės visur įrašyti žodį dvarininkas.

  • Raimondas Černiauskas: „Degsnio dvaro vieta – išskirtinė“

    Daugailių seniūnijos pakraštyje, į pietus nuo Antandrajos, kairėje kelio Kaunas–Zarasai– Daugpilis atkarpos Utena–Zarasai pusėje, Degsnio kaime, niūriai kėpso Degsnio dvaras. Iš pro išdaužytus langus, nubyrėjusių sienų plyšius vėjo nešiojamos gyvenimų istorijos liko tik menkos žinios, tačiau nei tai, nei kritinė pastatų būklė neatbaidė dabartinio dvaro savininko Raimondo Černiausko, kuris nusipirko sodybą pasiryžęs prikelti dvarą naujam gyvenimui.

  • Tauragnų dvarininkų atminimui išblėsti neleidžia jų palikuonis

    Kadaise krašto šviesuliu ir kultūrinio bei tautinio gyvenimo lopšiu buvusio Tauragnų dvaro didybės likę tik pėdsakai – po karo, sovietų okupacijos ir kolūkiečių šeimininkavimo jis buvo kone nušluotas nuo žemės paviršiaus. Tačiau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę protėvių žemę susigrąžinęs Tauragnus valdžiusių Gineičių palikuonis Rimantas Gineitis kantriai lyg dėlionę stengiasi atkurti šeimos istoriją, iš atminties ir istorinių archyvų vieną po kitos traukdamas svarbias datas bei pavardes, brėždamas giminės medžio šakas ir kabindamas ant jų vis naują lapelį su pavarde. Nuo kalno žvelgdamas į vaizdingas apylinkes ir po kojomis tyvuliuojantį Labės ežerą, tauragniškis smulkmeniškai pasakoja Gineičių šeimos istoriją, negrįžtamai pakeistą giminę užklupusių represijų ir tėviškės netekties.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:172
Vakar apsilankė:7147
Šią savaitę apsilankė:42566
Šį mėnesį apsilankė:127819
Viso (nuo 2015-02-16):9651577
Šiuo metu naršo:
44
2019-02-24
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!