Praėjusį šeštadienį Saldutiškio dvaras pakvietė į tradicinę Pavasarinio avikirpio šventę, kurioje netrūko smagių atrakcijų tiek suaugusiems, tiek vaikams. Saulėtas oras itin kėlė šventinę nuotaiką. Renginį dovanojo Saldutiškio dvaras kartu su Lietuvos škudžių avių augintojų asociacija.

Šventine eisena per Saldutiškio miestelį prasidėjusi Pavasarinio avikirpio šventė sulaukė nemenko svečių būrio: nusiteikę prasmingai praleisti savaitgalį su šeimomis dalyviai iškart įsijungė į spalvingą šventės programą.
Vaikai pirmieji sutūpė į jaučio kinkinį, priklausantį Petrui Jančiui. Tiesa, lietuviški jaučiai nebuvo draugiškai nusiteikę, glostomi muistėsi, tad šeimininkas smalsiems šventės dalyviams siūlė šiek tiek pasisaugoti.
Šiųmetės šventės, kuri vyko jau ketvirtus metus, programoje – visas vilnos kelias: avies kirpimas, vilnos karšimas rankine ir elektrine karštuve, vėlimas, vilnos verpimas senoviniu verpimo rateliu, avikailio apdirbimas ir škudienos viralo ragavimas.
Kol dalyviai stoviniavo prie specialaus aptvaro ir kantriai laukė prasidėsiančio avių kirpimo, šventės organizatoriai turėjo susidoroti su jiems tekusia nelengva užduotimi – avinų atvarymu į jiems paruoštą gardą. O avinai turėjo nemažai jėgos ir buvo užsispyrę – nepasidavė stipriems vyrams, kurie gyvūnus į „kirpyklą” už tvirtų ragų tempė. Prasidėjus savotiškam avių kirpimo ritualui, smalsūs renginio dalyviai galėjo stebėti, kaip paguldomas avinas, jam surišamos kojos ir specialiomis žirklėmis kerpama tanki vilna. Kitiems avinams pasisekė daugiau – jie buvo „pasodinti” ir nė nesimuistydami laukė, kol bus meistriškai „nurengti”.
Iš Anykščių atvykusi verpėja Janina Karalkevičienė, buvusi saldutiškietė, demonstravo vilnos verpimą. Į šventę atsivežė ir senovinį maždaug prieš 50 metų pagamintą verpimo ratelį. Paklausta, kada išmoko verpti, moteris nusijuokė: „Verpti pradėjau tuomet, kai po kuodeliu vos matydavausi”. Nuo vaikystės verpti, austi, megzti bei kitus moteriškus darbus išmokusi dirbti J. Karalkevičienė ragino susirinkusias moteris taip pat prisėsti prie verpimo ratelio ir pademonstruoti savo sugebėjimus.
Pasveikinę visus susirinkusiuosius, Saldutiškio dvaro savininkas Arūnas Svitojus ir Lietuvos škudžių avių augintojų asociacijos pirmininkas Kęstutis Samušis priminė, kad nuo seno lietuviai laikė avis, kurios ne tik maitino lietuvaičius, bet ir teikė naudą – pavasarį avių būrį pagausindavo ėriukai, rudenį būdavo mėsos, vilnos, o vasarą avys išganydavo net ir atokiausius ir mažiau prieinamus dirvonus.
Paklaustas, koks šio renginio tikslas, A. Svitojus pabrėžė, kad visais laikais kiekviename kaime vykdavo tradicinės šventės. „Mes esame orientuoti į senąsias tradicijas ir norime atskleisti žmonėms tai, kas buvo senovėje ir ką turime šiandien. Šioje šventėje daugiausia buriasi kaimo verslininkai. Utenos rajonas pasirinktas neatsitiktinai – juk šiame krašte žemės nederlingos, todėl yra nemažai avių augintojų. Šalyje per dešimtmetį avininkystė stipriai išsiplėtė, avių augintojai buriasi, domisi, dalyvauja mokymuose, dalijasi patirtimi…” – akcentavo dvaro savininkas.
Į renginį sugužėjo dalyviai, daugiausia – jauni žmonės, iš tolimesnių šalies kampelių. A. Svitojui priklausančio dvaro teritorijoje esančiuose aptvaruose ganosi apie 100 šios veislės avių. Škudės avys, kaip akcentavo savininkas, yra seniausia veislė Lietuvoje, tačiau tarybiniais metais jos beveik išnyko.
„Turime daug nešienautų pievų, o jos puikiai atlieka aplinkos tvarkytojų vaidmenį”, – šyptelėjo A. Svitojus.
Dideliame katile kunkuliavo ir viralas iš škudienos. Šeimininkė vis pamaišydama dideliu mediniu šaukštu popietę svečius pakvietė pasivaišinti aštroka, tačiau gardžia sriuba, paskaninta avienos gabaliukais su bulvėmis, morkomis bei ryžiais. Pirmą kartą ragavę šį viralą tikrai nenusivylė – jokio specifinio skonio ir kvapo neturintis patiekalas privertė ne vieną apsilaižyti pirštus.

Autorės nuotr.