ProjektaiSaldutiškio dvaras garsėja škudžių auginimu ir avikirpio šventėmis
2015 gegužės 18, Pirmadienis 10:48

Saldutiškio dvaras garsėja škudžių auginimu ir avikirpio šventėmis

Saldutiškio dvaras garsėja škudžių auginimu ir avikirpio šventėmis
  • Lina NARČIENĖ
  • 45 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Praėjusį šeštadienį Saldutiškio dvaras pakvietė į tradicinę Pavasarinio avikirpio šventę, kurioje netrūko smagių atrakcijų tiek suaugusiems, tiek vaikams. Saulėtas oras itin kėlė šventinę nuotaiką. Renginį dovanojo Saldutiškio dvaras kartu su Lietuvos škudžių avių augintojų asociacija.

Šventine eisena per Saldutiškio miestelį prasidėjusi Pavasarinio avikirpio šventė sulaukė nemenko svečių būrio: nusiteikę prasmingai praleisti savaitgalį su šeimomis dalyviai iškart įsijungė į spalvingą šventės programą.
Vaikai pirmieji sutūpė į jaučio kinkinį, priklausantį Petrui Jančiui. Tiesa, lietuviški jaučiai nebuvo draugiškai nusiteikę, glostomi muistėsi, tad šeimininkas smalsiems šventės dalyviams siūlė šiek tiek pasisaugoti.
Šiųmetės šventės, kuri vyko jau ketvirtus metus, programoje – visas vilnos kelias: avies kirpimas, vilnos karšimas rankine ir elektrine karštuve, vėlimas, vilnos verpimas senoviniu verpimo rateliu, avikailio apdirbimas ir škudienos viralo ragavimas.
Kol dalyviai stoviniavo prie specialaus aptvaro ir kantriai laukė prasidėsiančio avių kirpimo, šventės organizatoriai turėjo susidoroti su jiems tekusia nelengva užduotimi – avinų atvarymu į jiems paruoštą gardą. O avinai turėjo nemažai jėgos ir buvo užsispyrę – nepasidavė stipriems vyrams, kurie gyvūnus į „kirpyklą" už tvirtų ragų tempė. Prasidėjus savotiškam avių kirpimo ritualui, smalsūs renginio dalyviai galėjo stebėti, kaip paguldomas avinas, jam surišamos kojos ir specialiomis žirklėmis kerpama tanki vilna. Kitiems avinams pasisekė daugiau – jie buvo „pasodinti" ir nė nesimuistydami laukė, kol bus meistriškai „nurengti".
Iš Anykščių atvykusi verpėja Janina Karalkevičienė, buvusi saldutiškietė, demonstravo vilnos verpimą. Į šventę atsivežė ir senovinį maždaug prieš 50 metų pagamintą verpimo ratelį. Paklausta, kada išmoko verpti, moteris nusijuokė: „Verpti pradėjau tuomet, kai po kuodeliu vos matydavausi". Nuo vaikystės verpti, austi, megzti bei kitus moteriškus darbus išmokusi dirbti J. Karalkevičienė ragino susirinkusias moteris taip pat prisėsti prie verpimo ratelio ir pademonstruoti savo sugebėjimus.
Pasveikinę visus susirinkusiuosius, Saldutiškio dvaro savininkas Arūnas Svitojus ir Lietuvos škudžių avių augintojų asociacijos pirmininkas Kęstutis Samušis priminė, kad nuo seno lietuviai laikė avis, kurios ne tik maitino lietuvaičius, bet ir teikė naudą – pavasarį avių būrį pagausindavo ėriukai, rudenį būdavo mėsos, vilnos, o vasarą avys išganydavo net ir atokiausius ir mažiau prieinamus dirvonus.
Paklaustas, koks šio renginio tikslas, A. Svitojus pabrėžė, kad visais laikais kiekviename kaime vykdavo tradicinės šventės. „Mes esame orientuoti į senąsias tradicijas ir norime atskleisti žmonėms tai, kas buvo senovėje ir ką turime šiandien. Šioje šventėje daugiausia buriasi kaimo verslininkai. Utenos rajonas pasirinktas neatsitiktinai – juk šiame krašte žemės nederlingos, todėl yra nemažai avių augintojų. Šalyje per dešimtmetį avininkystė stipriai išsiplėtė, avių augintojai buriasi, domisi, dalyvauja mokymuose, dalijasi patirtimi..." – akcentavo dvaro savininkas.
Į renginį sugužėjo dalyviai, daugiausia – jauni žmonės, iš tolimesnių šalies kampelių. A. Svitojui priklausančio dvaro teritorijoje esančiuose aptvaruose ganosi apie 100 šios veislės avių. Škudės avys, kaip akcentavo savininkas, yra seniausia veislė Lietuvoje, tačiau tarybiniais metais jos beveik išnyko.
„Turime daug nešienautų pievų, o jos puikiai atlieka aplinkos tvarkytojų vaidmenį", – šyptelėjo A. Svitojus.
Dideliame katile kunkuliavo ir viralas iš škudienos. Šeimininkė vis pamaišydama dideliu mediniu šaukštu popietę svečius pakvietė pasivaišinti aštroka, tačiau gardžia sriuba, paskaninta avienos gabaliukais su bulvėmis, morkomis bei ryžiais. Pirmą kartą ragavę šį viralą tikrai nenusivylė – jokio specifinio skonio ir kvapo neturintis patiekalas privertė ne vieną apsilaižyti pirštus.

Autorės nuotr.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Spitrėnų dvarininkas iki šiol mena savo vaikystės vietas

    Spitrėnai – tarp miškų ir kalvų pasislėpęs Utenos seniūnijos kaimelis, 11 kilometrų nutolęs nuo Utenos ir esantis į pietryčius nuo Vaikutėnų. Jo šaknys siekia XVIII amžių, kai čia įsikūrė dvarelis, iš pradžių ėjęs iš rankų į rankas vis kitam savininkui, kol XIX amžiaus pabaigoje jį įsigijo Ksaveras Baleiša (1834–1899 m.). Nuo tada dvaras priklausė Baleišų giminei ir kaip kiekviename tokio tipo kaime būrė aplink save vietos bendruomenę. K. Baleišos anūkas Jonas Baleiša prisiminė savo vaikystę, praleistą Spitrėnų dvare, tėvus, aplink gyvenusius žmones ir Spitrėnų Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčios statybas. Vyras ne tik papasakojo ne vieną juokingą su bažnyčios statybomis, kaimu ir jo žmonėmis susijusią istoriją, bet ir pasidalijo savo nostalgiškais kūriniais apie gimtąjį kraštą.

  • Utenos dvaras dar turi slėpinių

    Apie Mariją Bilevičiūtę, tapusią maršalo motina

    Utenoje, K. Ladygos gatvėje, ten, kur prasideda Kuktiškių kelias, atokiau nuo gatvės stūkso buvęs raudonplytis dvaro rūmas, jame nuo 1926 m. įsikūrusi Utenos „Saulės" gimnazija. Pastačius naujus gimnazijos pastatus, senasis dvaro rūmas, kuriame mokėmės, liko dabar apleistame parke šiek tiek nuošaliau, pasenęs, bet orus ir išdidus su 150 metų praeitimi.

  • Mamontovo koncerto Ilzenbergo dvaro ūkyje klausėsi ir karvės

    Pirmąjį rugsėjo savaitgalį Rokiškio rajone esančiame Ilzenbergo dvare praūžė kultūrinis renginys, pritraukęs daugiau nei 2 tūkst. lankytojų iš visos šalies. Šventiškai nusiteikusių svečių rudeniškas oras neatgrasė: po gamtos supamas erdves lakstė vaikai, skambėjo juokas ir muzika, kvepėjo kepamas valgis. Iškilmingas rudens sutiktuves vainikavo Andriaus Mamontovo koncertas.

  • 500 m. menančiame dvare – išskirtinis A. Mamontovo koncertas

    Rugsėjo 3 d. Rokiškio rajone, prie sienos su Latvija įsikūrusiame Ilzenbergo dvare, išskirtinį koncertą surengs vienas žinomiausių šalies atlikėjų – Andrius Mamontovas. A. Mamontovo koncertas bus pirmasis tokio masto kultūrinis renginys regione: planuojama, kad šventėje dalyvaus apie 2 tūkst. žmonių iš aplinkinių miestelių, miestų ir visos Lietuvos.

  • Eugenijus Vanagickas: metalas lyg nešlifuotas brangakmenis, iš kurio galima sukurti grožį

    Smulkutis, regis, visai nepanašus į daugelio įsivaizduojamą plačiapetį žaliūką kalvį tautodailininkas Eugenijus Vanagickas nedaugžodžiauja ir negražbyliauja. Panašu, kad už patį liaudies menininką kalba gausūs jo darbai ir kūriniai, kuriuose itin dažni gamtos motyvai. Iš miesto į nedidelį kaimelį išsikraustęs kūrėjas džiaugiasi supančia gamta ir tuo, kad gali daryti tai, kas jam patinka. Interneto platybėse savo darbų nereklamuojantis ir ypatingo populiarumo nesiekiantis kūrėjas tvirtino dirbąs savo malonumui, tačiau laisvo laiko, kaip ir sveikatos, – kuo senyn, tuo mažyn...

  • Keramikė Jovita Paukštytė: „Niekada nesilaikiau standartų“

    Utenos vaikų ir jaunimo užimtumo centro (buvusi Utenos jaunimo mokykla) neformaliojo švietimo mokytoja Jovita Paukštytė jos vadovaujamą keramikos būrelį lankančius vaikus bei jaunuolius supažindina su moliui būdingomis savybėmis, skatina išmėginti įvairias lipdymo technikas, formas, faktūras, moko dekoruoti pačių rankomis sukurtus keramikos dirbinius. Dar vaikystėje su moliu susipažinusios keramikės išugdyti mokiniai nuolat skina laurus įvairiose parodose, konkursuose, tad nenuostabu, kad mokytoja didžiausiu savo ilgametės kūrybinės veiklos įvertinimu vadina vaikų jai dovanojamas šypsenas. „Utenos diena" su iš Ignalinos kilusia kūrėja kalbėjosi apie atsidavimą darbui bei kūrybai, meilę gyvūnams, pomėgį kurti namų interjerą, modeliuoti ir siūti drabužius.

  • „...einu, kad pasodinčiau medį“

    Utenos rajone, Vyžuonų miestelyje, gyvena talentingas, maištingos sielos menininkas Algirdas Indrašius. Jo sodybos kiemas – nuostabių medžio skulptūrų, kompozicijų, stogastulpių muziejus, kuriame išstatyta daugiau nei 30 autorinių darbų, o namo viduje – mažoji grafika, tapyba, metalo plastika.

  • Irena Latonienė: skudučiai – nepopuliarus, bet saugotinas lietuvių liaudies instrumentas

    Adolfo Šapokos gimnazijos muzikos mokytoja Irena Latonienė jau dvidešimt metų vadovauja šios gimnazijos skudutininkų ansambliui „Kadijo". Pamėgusi lietuvių liaudies instrumentus dar vaikystėje, dirba su jais nuo devyniolikos metų. Ir žada šio darbo neapleisti tol, kol bus jėgų. O jų kol kas entuziastinga, jaunatviška ir šiltai bendraujanti ansamblio vadovė nestokoja. Kaip sako pati – jaunatviškumą ir energingumą ji gauna iš savo auklėtinių, o jiems atiduoda savo patirtį.

  • Tautodailininkė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė sukasi lyg voverė rate...

    Kas nors kiek domisi kultūriniu Utenos gyvenimu, lankosi renginiuose, seka feisbuko naujienas, tas negali nepastebėti įvairiapusės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės veiklos: ji dalyvauja parodose, rengia ir leidžia knygas, rengia mokymus, seminarus, o pastaruoju metu – dar ir daug keliauja po pasaulį su savo darbais. Sukasi it kokia voverė rate, tik moters ratas kitoks – ne uždaras, o su daugybe takų takelių. Tokio tautodailininkės veiklumo (ir rezultatų) galima tik pavydėti!

  • Senovėje žmonės baltus drabužius vilkėjo net dirbdami lauko darbus

    Valstiečių – gausiausio ir istorinėms bei socialinėms negandoms atspariausio luomo – tradicinis išeiginis kostiumas yra vienas svarbiausių lietuvių tautos dvasinės ir materialinės kultūros simbolių. Jis savo reikšme ne tik prilygsta, bet ir neretai pranoksta pagrindinius valstybingumo simbolius – vėliavą, himną. Nacionalinis liaudies kostiumas visos tautos šimtmečiais buvo kuriamas tradicijų persmelktose bendruomenėse. XX a. fenomenas – tautinis kostiumas – buvo ir yra kuriamas tradicinio liaudies kostiumo pagrindu patriotiškai nusiteikusių šviesuolių, visuomenininkų, mokslininkų, etnografų siekiant sutelkti tautą, pabrėžti jos išskirtinumą, identitetą (tapatybę). Todėl kostiumo rekonstrukcijos pavyzdžiu buvo pasirinkti ne kasdieniai, o išeiginiai, puošnūs XIX a. vidurio vasariniai pasiturinčio valstiečio drabužiai, kurie atrodė vertingi tautinio kostiumo kūrėjo akimis.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:8556
Vakar apsilankė:6715
Šią savaitę apsilankė:38299
Šį mėnesį apsilankė:131826
Viso (nuo 2015-02-16):10022828
Šiuo metu naršo:
75
2019-04-19
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!