Senojo kaimo ramybę saugo šimtametės liepos (IV)
ProjektaiSenojo kaimo ramybę saugo šimtametės liepos (IV)
2020 vasario 19, Trečiadienis 09:50

Senojo kaimo ramybę saugo šimtametės liepos (IV)

Senojo kaimo ramybę saugo šimtametės liepos (IV)
  • Visvaldas KULAKAUSKAS
  • 8 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Lygumoje tarp miškų Utenos rajono pakraštyje (Užpalių sen.) yra senas Linskio kaimas. Ši vietovė atgyja tik vasarą, o žiemą dažnai savo gimtojoje sodyboje lankosi tik uteniškis Laimantas Urbanavičius. Jis prižiūri ne tik savo sodybą – pravažiuoja ir pro tuščias trobas, tikrindamas, ar šios nenukentėjo nuo nelauktų svečių. Ketvirtojoje straipsnių apie Linskį ciklo dalyje – Petrauskų giminės atstovų prisiminimai.

„Susitikinėkite, kol liks tik vienas“

1935 metais Linskyje gimusi Vanda Pranevičienė (Petrauskaitė) iš gimtojo kaimo išvyko 1954 metais. Baigusi Abromiškio pradinę (Užpalių sen.), mokėsi Užpalių vidurinėje mokykloje, paskui išvyko į Kauną. Pradinę mokyklą, anot moters, lankė 15–17 vaikų.
Pašnekovė džiaugiasi šiltais mokyklos laikų prisiminimais: „Kiekvienais metais Užpaliuose per Švč. Trejybės atlaidus susitinkame visi bendraklasiai, nors kai kurie jau ir nebepaeiname. Kol auklėtojas Juozelėnas buvo gyvas, sakydavo: „Vaikai, susitikinėkite, kol liks tik vienas."

Šimtametė močiutė

Pasak V. Pranevičienės, gimtuosius namus statė jos senelis Adomas Petrauskas, priešingai nei dauguma linskiečių, į vienkiemį atėjęs ne iš „ulyčios". Anot pašnekovės, jų sodyba linskiečių buvo vadinama Petrauskyne.
Moteris teigė, jog monografijoje „Užpaliai" yra rašoma, kad jos senelė Ona Petrauskienė mirė sulaukusi 93 metų amžiaus, tačiau knygoje apsirikta bent dešimčia metų – pagal Petrauskus, O. Petrauskienė turėjo mirti 103-ejų. Kita vertus, V. Pranevičienė pripažino, kad sunku nustatyti tikslų amžių, nes gimimą liudijančio dokumento senolė neturėjo.
Pašnekovė teigė gimusi senojoje senelio statytoje troboje. 1954 metais jos tėvas šią nugriovė ir pastatė naujus namus. Sodybą vėliau sunaikino melioracija, o tėvo statytą trobą išsivežė tuometis Utenos ligoninės vyriausiasis gydytojas, kuris Utenoje, prie Dauniškio ežero, pavertė ją pirtimi. Jis V. Pranevičienės uteniškį brolį kvietė šioje pasivanoti.

Keliais iki švento šaltinio

V. Pranevičienė žino, kad Linskio kapinaitėse yra palaidoti galimai šeši neišgyvenę jos senelės O. Petrauskienės kūdikiai (iš viso ji pagimdė keturiolika vaikų). Moteris atsiminė, kaip senelė lankydavo jų kapelius, kaišydavo medelių šakelėmis. Kapinėse stovėjo keli mediniai kryželiai. Pasak moters, linskiečiams ėmus savo artimuosius laidoti Užpalių kapinėse kaimo kapinaitės tapo mažai prižiūrimos, todėl beveik išnyko.
Pašnekovė atsiminė, kad kryžius stovėjo pas Tursas (tuos, kurie gyveno netoli Garunkščių, vienkiemyje). Pas juos kaimo gyventojai rinkdavosi į gegužines pamaldas.
Gegužinės V. Pranevičienės jaunystėje vykdavo Garunkščių sodyboje. Kviestinių muzikantų, anot moters, nebūdavo – pats jaunimas brazdindavo gitaromis.
Pasak V. Pranevičienės, Švč. Trejybės atlaidai Užpaliuose visada buvo didžiausia šventė. Net ir gyvendama Šeduvoje (Radviliškio r.) ji iki šiol važiuoja į gimtąjį kraštą, kur susirenka visa giminė. Aplanko giminaičių kapus, nueina prie Krokulės šaltinio, nusiprausia šventu jo vandeniu. „Kai buvau mažesnė, būdavo tokių moterų, kurios iš bažnyčios palei Šventąją keliais šliauždavo prie Krokulės", – prisiminimais dalijosi moteris. Ji teigė girdėjusi, kad kadaise aklas piemenukas pasitrynė akis Krokulės šaltinio vandeniu ir praregėjo.

Jaunimas bėgo nuo rusų

V. Pranevičienė pasakojo, kad jos tėvas turėjo sportinį žirgą, su kuriuo vykdavo į garsiąsias Sartų lenktynes. Turėjo tėvas ir sportinį važį, ir pakinktus, papuoštus žvangučiais. 1939 metais tėvas išvežė žirgą parduoti į Rokiškio žirgyną. Vaikams parvežė po puodelį saldainių, o pinigus sakė padėjęs į banką. Deja, užėjus rusams ir nacionalizavus bankus visi pinigai dingo.
V. Pranevičienė pasakojo, kad rusams užėmus Lietuvą 1940 metais ji su mama ir vyresniuoju broliu ravėjo daržą. Tėvas tuo metu buvo nuėjęs pas kaimyną Garunkštį pasiskolinti plūgelio. Tada atbėgo kažkoks jaunuolis ir įspėjo, kad ateina rusai. Jis ragino jaunimą bėgti slėptis į mišką. Pašnekovės brolis, kuriam tada buvo gal septyniolika metų, supanikavęs taip pat šoko su visais bėgti, bet tuo metu iš kaimyno grįžęs tėvas stvėrė sūnų už pakarpos ir trobon įgrūdo: „Kur tu, varliau!.."
Prasidėjus karui, pasak V. Pranevičienės, Linskyje buvo įrengtas aerodromas. Jis driekėsi iškart už Petrauskų klojimo. Kareiviai išsikasė apkasus, jų buvo pilna ir miške. Negana to, Petrauskai savo namus privalėjo taip pat užleisti kariškiams.

Pokario baisybės

Pasak V. Pranevičienės, jai teko pamatyti daug pokario baisybių. „Iš ryto – vieni, vakare – kiti ir nesuprasi, kurie ten partizanai, kurie – skrebai, – sakė moteris. – Ir visiems turi duoti. Gyvenom pamiškėj, kai tik ateina naktis, ir pradeda šuniukas loti. Tėtė paskutines kelnes atidavė. Nespėja vieni išeiti, ateina kiti."
Moteris pasakojo, kad buvo ir taip: naktį svečiai prikelia vaikus, susodina lovoje ir liepa dainuoti „Palinko liepa šalia kelio".
Keliaudama į mokyklą pašnekovė ne kartą regėjo paslaptingus ir kraupius vaizdus. Eidama į mokyklą per mišką moteris matė prie kelio ant pušies sukabintus išrengtos moters rūbus, o Užpaliuose aikštėje teko regėti gulinčius išniekintus partizanų kūnus. Netolimuose Kušliuose (Užpalių sen.) buvo iššaudyta viena rusų šeima.

Dainingi linskiečiai

Pasak moters, Linskis buvo labai dainingas kaimas (gal ne veltui žmonės ir sakydavo „Linskis – linksmų žmonių kaimas"). Kaip teigė pašnekovė, labai gražiai dainuodavo Anelė Garunkštytė, Antanas Prievelys, Stanislovas Petrauskas. „Kai visi uždainuodavo, tai miškas skambėdavo!" – gėrėjosi linskiečiais dainininkais ji. Abu moters tėvai, anot jos, irgi gražiai dainavo, o mamos dainas užrašė anūkai, tačiau V. Pranevičienė nebuvo tikra, ar įrašas išliko.
Pasak senolės, šeštadieniais pas jos tėvą į pirtį ateidavo Garunkštis, Prievelys, kitas Petrauskas. Kitą šeštadienį vyrai rinkdavosi pas kitą kaimyną. Pasistatę „čertuškę" (250 ml talpos butelis) vyrai lošdavo kortomis, dainuodavo. Kartais gerdavo ir alų, tačiau jis buvo nestiprus, kaip gira.
V. Pranevičienė atsiminė, kad ne per toli nuo jų sodybos, miške, linskiečiai užkasdavo kritusius gyvulius, o derlių taip pat slėpdavo nuo šalčių po žeme tame pačiame miške. „Anksčiau niekas rūsių neturėjo, todėl miške, smėlio duobėse, kaimo gyventojai žiemai užkasdavo burokus, bulves, morkas, – teigė senolė. – Pavasarį išsiimdavo. Ir niekas neišvogdavo. Pabandytum dabar palikti – nieko nerastum!"

Šlapias kaimas

Iš Kušlių į Linskį Julė Petrauskienė (Būgaitė) atitekėjo 1962 metais. Šiuo metu ji yra vienintelė nuolatinė kaimo gyventoja.
Anot moters, dvi Petrauskų sodybos buvo gana atokiai nuo kaimo, todėl jas vadindavo Užusieniu arba Užulinskiu.
Kaimo vardas, pasak senolės, yra kilęs nuo kadaise čia gyvenusio vienintelio gyventojo. „Čia buvo labai šlapios vietos. Tai žmonės, važiuojantys nuo Kušlių į dabartinį Linskį pas tą žmogų, sakydavo: „Važiuojam tuo link jo." Taip žmonės ir pradėjo sakyti ne „link", o Linskis", – pasakojo J. Petrauskienė.

Poetui matematika nesisekė

„Gražus buvo kaimas, daug jaunimo ir visi dainingi, – pasakojo apie Linskį moteris. – Atsimenu, Stanislovas Garunkštis buvo tikras dainininkas, atsikelia ryte, eina pas gyvulius ir dainuoja. Kartais ir mes iš pakalnės atsiliepdavome." Puikiais dainininkais pašnekovė įvardijo ir Antaną Prievelį bei poetą Praną Raščių su tėvu.
„Mano brolis mokėsi vienoje klasėje su P. Raščiumi. Šiam nesisekė matematika, tai jis nusirašinėdavo nuo mano brolio, o mano brolis – lietuvių kalbą nuo būsimo poeto", – juokėsi J. Petrauskienė.
Pašnekovė žino, kad Linskio kapeliuose yra palaidoti Levono Grūdės naujagimiai dvynukai. Jis karo metu nuo rusų pabėgo į Ameriką, tikėjosi grįžti ir pasiimti žmoną. Prieš išvykdamas buvo atėjęs atsisveikinti su draugu J. Petrauskienės tėvu Konstantinu Būga.

Jaunuolių tragedija

Pašnekovė pasakojo, kad baigiantis karui 1944 metais Užpalių skrebai nušovė du jos vyro brolius Juozą ir Bronių bei jų draugą iš Narbūčių (Anykščių r.) Aloyzą Budreiką. Ketvirtakursis Juozas tuo metu kaip tik buvo grįžęs iš Salų žemės ūkio mokyklos (Rokiškio r.). Beje, Juozas žūties dieną turėjo prisistatyti dėl šaukimo į Raudonąją armiją, tačiau dėl darganoto oro nusprendė eiti kitą dieną. J. Petrauskienės vyras Stanislovas tada tebuvo devynerių. Jaunuolius skrebai išsivarė ir nušovė pamiškėje, netoli nuo namų. Vaikinų žūties vietoje dabar žaliuoja trys Petrauskų pasodinti ąžuoliukai.

Autoriaus nuotr.

 

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (X)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Paskutinėje straipsnių apie Abromiškį ciklo dalyje apie kaimą pasakoja jo buvusių gyventojų palikuonys.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (IX)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje straipsnių apie Abromiškį ciklo dalyje – su kaimu susijusių žmonių atsiminimai.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (VII)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje tęsiame Audronės Stanikienės (Paškonytės) pasakojimą.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (VI)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiš­kyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia su­nykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje tęsiame Audronės Stanikienės (Paškonytės) pasakojimą.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (V)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje – Audronės Stanikienės (Paškonytės) pasakojimas.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (IV)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Šiuo metu Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, nors išoriškai ir atnaujinta, tačiau turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. To, deja, negalima pasakyti apie antrąją, kurioje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje tęsiame Neringos Špukaitės-Mamasalijevos pasakojimą apie kaimą savo senelių Bronės ir Evaristo Kemeklių lūpomis.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (III)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Šiuo metu Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, nors išoriškai ir atnaujinta, tačiau turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. To, deja, negalima pasakyti apie antrąją, kurioje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje – Neringos Špukaitės-Mamasalijevos pasakojimas apie kaimą savo senelio Evaristo Kemeklio lūpomis.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (II)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje straipsnių ciklo apie Abromiškį dalyje – Neringos Špukaitės-Mamasalijevos pasakojimas apie prosenelį Joną Kemeklį.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (I)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, koks buvo jų gimtasis kaimas, kokie žmonės čia gyveno. Galimai nuo XVIII amžiaus savo pradžią skaičiuojanti vietovė, 2002 metais praradusi vienintelę gyventoją, kurį laiką buvo laikoma mirusia, tačiau prieš vienuolika metų 1900 metų Samulių sodybą įsigijęs vilnietis muzikantas Ričardas Bimbiras pastaruosius penkerius metus joje gyvena nuolat.

  • Senojo kaimo ramybę tebesaugo šimtametės liepos (V)

    Lygumoje tarp miškų Utenos rajono pakraštyje (Užpalių sen.) yra senas Linskio kaimas. Ši vietovė atgyja tik vasarą, o žiemą dažnai savo gimtojoje sodyboje lankosi tik uteniškis Laimantas Urbanavičius. Jis prižiūri ne tik savo sodybą – pravažiuoja ir pro tuščias trobas, tikrindamas, ar šios nenukentėjo nuo nelauktų svečių. Penktojoje ir paskutinėje straipsnių apie Linskį ciklo dalyje – buvusių kaimo gyventojų prisiminimai.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:9184
Vakar apsilankė:10689
Šią savaitę apsilankė:45859
Šį mėnesį apsilankė:78576
Viso (nuo 2015-02-16):14102568
Šiuo metu naršo:
154
2020-07-11
MENŲ KALVĖ – Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!