Žiezdrių kaime gyvena laumės ir velniai (I)

Už Tauragnų plyti Žiezdrių kaimas, kuriame gyvena ne tik žmonės, bet ir bebrai, dvasios, laumės bei velniai. Tiesa, žmonių nebe marios – vieną sodybą nusipirkę užsieniečiai, kitose taip pat dažniausiai tik šiltuoju metų laiku lankosi vasarotojai. Keli likę vietiniai gyventojai išsibarstė po laukus vienišose sodybose, menančiose kažkada gyvenusias gausias šeimynas.

Ketina rengti festivalius

Pirmoje sodyboje, kurioje radome žmonių, gyvena užsieniečiai. Žemame senoviškos pirkios tarpduryje mus svetingai pasitiko Vokietijoje gyvenantis rusas Grigorijus Kofmanas. Šeimininkas pakvietė prie stalo, pavaišino saldžia bei aštria imbierų arbata, papasakojo, ką žino apie Žiezdrių kaimą, ir apie tai, kaip čia atsidūrė pats.
G. Kofmanas sakė, kad kilo iš Sankt Peterburgo, bet dvidešimt šešerius metus gyvena Vokietijoje. Lietuvoje turi daug draugų teatralų, todėl visada palaikė ryšius su mūsų šalimi. Menininko nuomone, Lietuvos teatro – režisierių ir aktorių – mokykla viena stipriausių Europoje. Pats pašnekovas, kaip teigė, baigė B. Ščiukino vardo teatro mokyklą ir dirbo Maskvos valstybiniame akademiniame J. Vachtangovo teatre, kurio meno vadovu šiuo metu yra lietuvis režisierius Rimas Tuminas. „Visa tai mus emociškai sieja”, – tikino rusas.
Sodybą su didžiuliu žemės sklypu Žiezdriuose trys menininkų šeimos nusipirko su mintimi čia rengti avangardinius teatro festivalius, nes jiems ypač svarbi supanti gamta – ji turi būti graži. Trys susivienijusios organizacijos ketina teikti projektą, gauti Europos Sąjungos Kultūros fondo finansavimą ir paruošti aplinką, kad ji būtų tinkama tokio masto renginiams.

Medžioklė ir prekyba

Žiezdrių žmonės, anot G. Kofmano, labai draugiški, jie visi – tolimesni ar artimesni giminės, nes visi kilę iš vienos šeimos. Kaip aiškino pašnekovas, dabar Žiezdriai priklauso valstybiniam Žiezdrių kraštovaizdžio draustiniui, anksčiau taip nebuvo. Miško, plytinčio iškart už sodybos, taip pat nebuvo ir gretimame kaime už 700–800 m stovinti kaimynų sodyba matydavosi kaip ant delno. Dabar, pasak ruso, per mišką praeiti neįmanoma – jis tankus ir pelkėtas. Prieš ir po Antrojo pasaulinio karo, pašnekovo teigimu, kaime vyko prekyba mišku, usūrinių šunų kailiais, bebrų mėsa ir kailiukais.
Anot vyro, netoliese yra ežeras, kuriame ir dabar dar gyvena daug šių švelniakailių graužikų. Jie taip okupavo ežerą, kad prie jo net neįmanoma prieiti – aplink priversta apgraužtų medžių.

Grašių kaimas

Teko gerokai paklaidžioti po vienišas sodybas, kol radome kitą namą, kuriame gyvenama nuolat. Mažoje virtuvėlėje kvepėjo čirškintais lašiniais, nes šeimininkas kaip tik ruošėsi kepti lietinius blynus priešpiečiams. Pasikvietęs „Utenos dienos” žurnalistes į, kaip pats pavadino, svečių namelį, Gediminas Grašys pradėjo porinti savo šeimos ir kaimo istoriją.
Yra nemažai žmonių, turinčių Grašio pavardę ir kilusių iš Žiezdrių kaimo, bet, pašnekovo teigimu, jų šaknys yra Grašių kaime. Taisyklingai, G. Grašio nuomone, jų pavardė turėtų rašytis su trumpąja „i”, taip buvo rašoma ir jo senelio pavardė. Bet keičiantis santvarkoms pavardė buvo perdaryta su ilgąja balse „y”. Iš gretimo Gaidelių kaimo, pasak vyro, yra kilęs ir aktorius Algirdas Grašys (sceninis vardas – Bračas).
Vyras teigė girdėjęs pasakojimą, kad pavardė Grašis yra kilusi dar iš tų laikų, kai lietuvius pagonys krikštijo. Ta giminė nenorėjusi krikštytis, todėl mokėdavo bažnyčiai po 10 grašių, kad galėtų likti nekrikštytais, užtai ir praminti Grašiais. Dar kita versija – žmonės, kurie apsigyvendavo šalia piliakalnių ir ieškodavo jame aukso, tapdavo Grašiais, o jų vaikai Grašiukais.

Apie kaimo turtuolius…

Maciulevičių sodyba, stovinti visai šalia Laumių akmens, anot G. Grašio, buvo turtingiausia kaime, todėl, kai Smetonos laikais (apie 1933–1935 m.) kaimas buvo skirstomas į vienkiemius, jų žemės liko toje pačioje vietoje, o visi kiti buvo išmėtyti aplinkui po laukus. Anksčiau kaimas buvo rėžinis, todėl kiek kas turėjo rėžių, tiek ir gavo žemės. Pasak pašnekovo, Konstancija (tikėtina, kad vardas toks) Maciulevičienė (Grašytė) labai gerai grojo Peterburgo armonika ir net tarybiniais laikais grieždavo ja dainą apie Lietuvos laisvę „Palinko liepa šalia kelio…” Deja, visi trys Maciulevičių sūnūs žuvo, tėvai išmirė, o sodyba dabar priklauso ne vietiniams. Kaip pasakojo žiezdriškis, Beržatilčio kaime gyveno K. Maciulevičienės sesuo Juodvalkienė, tai abiejų seserų vyrai retkarčiais susieidavo ir išlenkdavo po taurelę, o tada prikrėsdavo visokių „šposų”.
„Vyrai gėrė, vyrai gers,
Kol žemelė apsivers.
Kai žemelė apsivers,
Vyrai ant griuvėsių gers”, – čia pat padeklamavo G. Grašys.
Anot pašnekovo, kaime buvo du turtingi žmonės – Maciulevičius ir Petravičius (buvusio Utenos rajono savivaldybės mero patarėjo Gintauto Petravičiaus senelis). Dalijant vienkiemius, Maciulevičius pasiėmė geriausią kaimo žemę, o Petravičius – daug, bet prastesnės – raistus, „pimpynus”. „Pasiėmė banko paskolą ir melioravo savo žemes, užsėjo avižom, kurios labai prastai užderėjo. O paskolą tai reikia grąžinti, – kalbėjo vyras. – Tada jo žemė buvo parduota iš varžytinių, o dalį žemės nupirko toks Šuminas iš Šuminų kaimo. Tvartą pasistatė, o gero medžio namą atsivežė iš Šuminų kaimo.”

Ilgas ir sunkus kelias namo

G. Grašio senelis Justinas, gimęs 1888 m., aštuoniolikos–devyniolikos metų buvo paimtas į caro kariuomenę ir dalyvavo Spalio revoliucijoje. Augindamas vyresnį pašnekovo brolį, dabar šešiasdešimt septynerių vyrą, senelis jam pašnibždomis sakydavo: „Cit, vaikeli! Tik niekam nesakyk – aš Leniną mačiau.” Anot vyro, prasidėjus revoliucijai, visi caro kariuomenės kareiviai pabiro kas sau. Kaip pasakojo pašnekovas, senelį jo draugas kvietė važiuoti į Sibirą, nes ten žmonės gerai ir turtingai gyveno – turgūs didžiuliai, medaus „bačkos”, pyragų vežimai. „Mano senelis nusprendė grįžti į tėviškę, – porino vyras. – Jis pėsčias geležinkeliu iš Piterio parėjo čia, į Žiezdrius, kad grįžtų ant senelių žemės.”
Kaip pasakojo G. Grašys, jo senelis taip išbadėjo kelionėje, kad nebepanešė su savimi turėtos pypkės, skiltuvo ir tabakinės – viską paliko ant bėgių. Anot pašnekovo, užėjęs pas kažkokią bobutę rado nakvynei vietą ir gavo vieną bulvę pavalgyti. „Bet vis tiek paršliaužė iki namų ir pragyveno kone iki aštuoniasdešimties metų”, – pasakojimą tęsė vyras.

Duobėtas ir margas gyvenimo kelias

Paties G. Grašio gyvenimas, kaip pats išsireiškė, kaip toj Algirdo Svidinsko dainoj – „Tas gyvenimas kyla ir leidžias…” Baigė Gaidelių pradinėje mokykloje keturias klases pas mokytojus Rastenius. „Mano sesuo ir brolis mokėsi neblogai, – prisiminė pašnekovas. – Todėl ir mane mokytojai spaudė. Bet aš į mokslus nelinkęs – žiemą ant slidžių, vasarą – su dviračio. Todėl ruošti namų darbų mane palikdavo po pamokų. Mokykla buvo vienam pastato gale, kitam – mokytojų butas. Mokytoja užduoda užduotį ir išeina į savo galą darbų dirbtis. Aš laukiu laukiu, kol ji grįš… Nuliukams pripaišydavau akyčių, kojyčių, rankyčių. Tada ji su tuo sąsiuviniu pas tėvus – žiūrėkit, ką jūsų sūnus pridirbo.”
Po pradinės mokyklos vyras baigė Tauragnų vidurinę mokyklą, paskui bandė stoti, bet neįstojo į Žemės ūkio akademiją. Tada pasirinko Vilkijos kaimo technikos mokyklą, ten mokėsi traktorininko specialybės su teise vairuoti automobilį. „Stipendija tais laikais buvo 94 rubliai, – sakė G. Grašys. – Mano tėvas uždirbdavo 30–33 rublius.” Šią mokyklą baigė raudonu diplomu su teise stoti į aukštąją mokyklą. Vėl bandė stoti į agronomiją ir vėl nepavyko. Todėl, kaip ir keli jo mokslo draugai, įstojo į Lietuvos veterinarijos akademiją (LVA), tapo zooinžinieriumi. „Mano mama Pelėdaitė buvo kilusi iš Labanoro, – šnekėjo vyras. – Labai geras buvo prodekanas Kazys Vytautas Trainys iš Labanoro, jis atvažiuodavo į gimtinę prie ežero pailsėti. Prodekanas baisėdavosi, kai atvažiavęs prie ežero rasdavo krūvas stambių žvynų – brakonierių su tinklais būta. Tai jis išmokė mane kalbėti lotyniškai: „Corvus corvo oculos non eruit” (varnas varnui akies nekerta). Tie žodžiai man įstrigo ir aš išmokau gyventi.”
„Kai studijavau, po vienos paskaitos Vilniuje pietavom, – dėstė žiezdriškis. – Valgykloje pamačiau valgant mūsų Gesę (Eugeniją Šimkūnaitę – aut. past.). Sakau: „Daktare, gal galiu aš prie Jūsų prisėsti, kartu pavalgyti. Aš tauragniškis…” „A, sėskis”, – pakvietė. Aš pasiėmiau sriubos, kažkokį kotletuką. O ji – dvi porcijas avienos. Valgo ir sako: „Vilnius tai šūdas, va Tauragnai – tai miestas. Pre Smetonas dvidešimt keturias žydų krautuves buva.”
Baigęs mokslus, paskyrimą G. Grašys gavo į Kupiškio rajoną, LVA rektoriaus Rimanto Karazijos tėviškę. Paskutinės pareigos – Aukštaitijos nacionalinio parke dirbo etnografu.

Autorės ir Linos Narčienės nuotr.

 

 

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas