Lukošiūnų kaime – ryškūs praeities pėdsakai (I)
ProjektaiLukošiūnų kaime – ryškūs praeities pėdsakai (I)
2019 liepos 03, Trečiadienis 08:46

Lukošiūnų kaime – ryškūs praeities pėdsakai (I)

Lukošiūnų kaime – ryškūs praeities pėdsakai (I)
  • Visvaldas KULAKAUSKAS
  • 10 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Kaip ir daugelis nūdienos Lietuvos kaimų, Lukošiūnai irgi gerokai sumažėję. Senieji kaimo gyventojai suskaičiuoja tik pusę buvusių sodybų, o nuolatinių lukošiūniškių liko tik penki. Prie gana didelio Peštikio ežero dėl jo dumblotų krantų žmonės negali prieiti, o kaimo kapinaites primena tik akmeninė tvora ir trys kryžiai. Karo ir pokario baisumai vis dar stipriai įsirėžę į žmonių atmintį, tačiau jie prisimena ir linksmų atsitikimų, praskaidrindavusių nelengvą gyvenimą.

Samovarą – po sijonu

Nors Janė Stasiulionienė (Mačiulytė) gimė Sėlėje (Tauragnų sen.), vaikystėje nemažai laiko praleido savo mamos tėviškėje, Lukošiūnuose. Beje, moters prosenelė atitekėjo iš Sėlės į Lukošiūnus, o mama atvirkščiai – iš Lukošiūnų nutekėjo į Sėlę.
J. Stasiulionienė pasakojo, kad jos prosenelė Teklė Viščiuvienė (Dicevičiūtė) buvo pribuvėja – turėjo oficialų leidimą priimti gimdymus. Moteris nukirpo net 150-ies naujagimių virkšteles.
Pasak J. Stasiulionienės, jos prosenelis Antanas Viščius turėjo leidimą siūti kunigų arkliams pavalkus. Pas Viščius kunigai atvažiuodavo pietauti. Prosenelis turėjo labai daug (anot pašnekovės, maišus) dvasininkų nuotraukų. „Gal visos Lietuvos kunigus buvo susirinkęs", – juokėsi kalbinta moteris.
Šeimininkai vaišindavo dvasininkus iš samovaro. „Kartą kažkas atėjo rabavot (plėšikauti – aut. past.), tai senelė samovarą pasikišo po savo ilgu sijonu", – pasakojo moteris apie šeimos relikvija tapusį virdulį, kurį ji dabar saugo nuo šiuolaikinių vertelgų.
Anot J. Stasiulionienės, jos prosenelė dėjo visas pastangas vieną iš savo sūnų išleisti į kunigus, tačiau, rodos, arkivyskupas Mečislovas Reinys atkalbėjo: „Oi, motin motin, tumsi kunigystė..." Geriau patarė leisti į pasaulietinius mokslus. Taip Justinas Viščius tapo ne dvasininku, bet Valstybės kontrolieriumi ir Seimo nariu.

Kiaulė raudona „kamizelka"

J. Stasiulionienė atsiminė netoli Narutiškio (Tauragnų sen.) gyvenusias Vėžiūtes, kurios lauke pririštą kaip karvę laikė raudona „kamizelka" (liemene) aprengtą kiaulę. Jeigu kas nors matuodamasis kokį nors drabužį klausdavo, ar jam tinka šis rūbas, tai sulaukęs atsakymo, kad „kaip Vėžiūčių kiaulei kamizelka", turėdavo suprasti, jog drabužis jau gerokai pasenęs arba visai jam netinka.
Kartą pašnekovės senelis Jonas Viščius pakinkė arklį ir liepė savo dar visai nedidelėms dukroms kažką nuvežti ir grįžti atgal. Pakeliui išsikinkė arklys. Mergaitės nuėjo į netoliese buvusį rusų kaimą ir paprašė vieno vietinio pagalbos: „Ėi, diedyla maskolyla, mūsų arklyla išsikinkyla." Jos nė nepagalvojo, kad ir rusai moka lietuviškai.

Liupka puštalietui ir katinas sriuboj

Kartą kaimynų berniukas ateina pas J. Viščių ir sako:
– Labas, dėde Viščiau.
– Labas.
– Kad tu toks razumnas žmogus ir niekam nieko neplepi, tai maž gali man paskolint puštalietui liupkų (pistoletui kulką – aut. past.)?
– Tai kad neturiu, vaikel, neturiu...
– Tai maž per gimines paklausinėsi?
Taip tas „per gimines paklausinėsi" tapo po kaimą pasklidusiu priežodžiu, kuris reiškė, kad jei ko nors ieškai, tai iš tiesų gerai paieškok.
Kai J. Stasiulionienės mama su seserimis paaugo, ėmė kavalieriai rūpėti ir jas namo lydėdavo vaikinai, tai visas Lukošiūnų kaimas sakydavo: „O, vištas gaidžiai lydi!" Suprask, Viščiūtes Gaidžių kaimo (Tauragnų sen.) bernai lydi.
J. Stasiulionienės prosenelio A. Viščiaus tėvai mirė jauni, kai jis buvo dar visai mažas. Gal dėl to berniuką labai lepino dėdės ir tetos. Dėdė su teta spėliojo, mes Antaniukas katiną sriubon ar ne. Dėdė sako: „Mes", teta: „Nemes". Antaniukas tik pūkšt katiną sriubon.

Akys, snukiu uždėtos

J. Stasiulionienė teigė, kad vadinamasis Plachotno paminklas pastatytas ne toje vietoje, kur žuvo trys rusų kareiviai. Pašnekovė pasakojo, kad jos motina Genovaitė Mačiulienė (Viščiūtė) kartu su seserimi Valerija Rasteniene dar vaikais būdamos Antrojo pasaulinio karo metu netoli dabartinio Plachotno paminklo ganė karves. Tuo metu įvyko didelis susišaudymas tarp rusų ir besitraukiančių vokiečių kareivių. Išsigandusios mergaitės, saugodamos gyvulius, nuginė juos į saugesnę salelę, o pačios slėpėsi už kelmų. Vėliau piemenaitės žemiau dabartinio paminklo vietos rado trijų rusų kareivių kūnus.
Karą pralaimintys vokiečiai traukėsi greitai. Pasak J. Sasiulionienės, jie taip skubėjo, kad iš sunkvežimių metė viską, kas trukdė greičiau važiuoti (drabužius, muilą, cukrų, dujokaukes).
Pašnekovės senelio J. Viščiaus kaimynui Andriui (Undriui) Vaičiūnui labai rūpėjo nueiti pažiūrėti kareivių palikto gėrio. „Einam, Viščiau, pažiūrėti – tik akys matosi ir snukis kažkoks uždėtas", – gundė A. Vaičiūnas kaimyną nematytomis dujokaukėmis. Atsargiajam J. Viščiui atsisakius eiti, pabijojus galimų sprogmenų, smalsusis kaimynas vis tiek nupėdino patikrinti vokiečių palikto turto. „Jeigu aš nenumirsiu, tai ir tu gali pabandyti", – laižydamas cukrų masino J. Viščių A. Vaičiūnas, tačiau J. Stasiulionienės senelis nesileido įkalbamas.

Nešė knygas Tilvyčiui

J. Stasiulionienės mama du kartus iš Lukošiūnų į Gaidžius rašytojui Teofiliui Tilvyčiui nešė knygas. Atsidėkodamas T. Tilvyčio brolis nufotografavo ją ir padovanojo nuotrauką. Už knygas, į kurias buvo uždrausta ir nosį įkišti, knygnešė tris paras buvo kalinama Utenos kalėjime.
J. Stasiulionienė pasakojo, kad pokaris buvo sunkus, neramus. Ryte ateidavo vieni, vakare – kiti. Ir visus turėdavai valgydinti. Pašnekovės mamai tai itin įgriso: „Aš jais labai greitai atsikratysiu." Ir ėmė ji visur kasytis. Valgytojai susižvalgė tarpusavyje ir nieko nepasakę išėjo. Tėvas tada barė žmoną: „Jau geriau nevalgę sėdėtume, nei būtume sušaudyti."
Pašnekovės mamos pusseserė Bronė Viščiūtė buvo nušauta už draugystę su partizanu. Numestą Tauragnuose ant grindinio ją turėjo atpažinti giminaičiai, bet net pati motina, vengdama tremties, atsisakė viešai pripažinti, kad tai jos dukra. B. Viščiūtė, anot J. Stasiulionienės, buvo labai graži, šviesiais plaukais.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Lukošiūnų kaime – ryškūs praeities pėdsakai (III)

    Kaip ir daugelis Lietuvos kaimų, Lukošiūnai (Tauragnų sen.) irgi gerokai sumažėję. Senieji gyventojai suskaičiuoja tik pusę buvusių sodybų, o nuolatinių lukošiūniškių liko vos penki. Prie gana didelio Peštikio ežero dėl jo dumblotų krantų žmonės negali prieiti, o kaimo kapinaites primena tik akmeninė tvora ir trys kryžiai. Karo ir pokario baisumai vis dar stipriai įsirėžę į žmonių atmintį, tačiau jie prisimena ir linksmų atsitikimų, praskaidrindavusių nelengvą gyvenimą.

  • Lukošiūnų kaime – ryškūs praeities pėdsakai (II)

    Kaip ir daugelis nūdienos Lietuvos kaimų, Lukošiūnai (Tauragnų sen.) irgi gerokai sumažėję. Senieji kaimo gyventojai suskaičiuoja tik pusę buvusių sodybų, o nuolatinių lukošiūniškių liko vos penki. Prie gana didelio Peštikio ežero dėl jo dumblotų krantų žmonės negali prieiti, o kaimo kapinaites primena tik akmeninė tvora ir trys kryžiai. Karo ir pokario baisumai vis dar stipriai įsirėžę į žmonių atmintį, tačiau jie prisimena ir linksmų atsitikimų, praskaidrindavusių nelengvą gyvenimą.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:10351
Vakar apsilankė:8842
Šią savaitę apsilankė:19193
Šį mėnesį apsilankė:193038
Viso (nuo 2015-02-16):11410885
Šiuo metu naršo:
113
2019-10-22
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!