Šeduikių kaimo istorija – vietinių gyventojų lūpomis (III)
ProjektaiŠeduikių kaimo istorija – vietinių gyventojų lūpomis (III)
2019 birželio 26, Trečiadienis 08:39

Šeduikių kaimo istorija – vietinių gyventojų lūpomis (III)

Šeduikių kaimo istorija – vietinių gyventojų lūpomis (III)
  • 9 foto

Visai netoli Utenos, važiuojant Tauragnų kryptimi ir pririedėjus Alių kaimą bei jame pasukus į dešinę, už kelių kilometrų plyti Šeduikių kaimas, besiglaudžiantis prie Šeduikių ežero šono. Tiesa, anksčiau šis ežeras buvo vadinamas kitu vardu, o Šeduikių kaime negyvena nė vienas žmogus, turintis Šeduikio pavardę.

Apie Šeduikių mokyklą

Anot Valdemaro Puodžiuko, kadaise viduryje kaimo, šalia kelių kryžkelės, veikė keturmetė Šeduikių mokykla, kurioje mokydavosi šeduikiškių vaikai. Tuo metu, kai pašnekovas čia mokėsi, mokyklą lankė per 20 vaikų, bet jam baigus ketvirtą klasę ugdymo įstaiga netrukus buvo uždaryta (tai įvyko 1976 metais). Dabartiniai šeduikiškiai geriausiai pamena mokytoją Jadvygą Pūslienę (Sirgedaitę), tačiau, kaip rašoma monografijoje „Lietuvos valsčiai. Tauragnai" (Vilnius „Versmė", 2005 metai), nuo 1927 metų, kai buvo įsteigta Šeduikių pradinė mokykla, čia mokytojavo 11 pedagogų (išvardyta pagal mokytojavimo metus): Vaičiūnas, Emilija Pečiulienė, Kaušilienė, Bronė Kunigėlytė, Viktoras Kilikevičius, Bronius Palionis, Vabalas, Vėgėlė, Kalasauskaitė, Jadvyga Pūslienė, Balys Rastenis.
Monografijoje rašoma, Šeduikių pradinę mokyklą lankė ne tik vietiniai vaikai, bet ir Inkartų, Liegavietės, Žebriškių, Purviniškio, Priepalės, Raistinių kaimų pradinukai.
Mokytoja J. Pūslienė, anot Romualdo Puodžiuko, buvo labai griežta, o savo sūnų už nusižengimus bausdavo visai klasei matant. Kiti šeduikiškiai teigė priešingai. Mokytoja, anot jų, buvo geraširdė ir nepikta.
Senasis mokyklos pastatas, pasak Broniaus Bučinsko, buvo ant kalno šalia kelio į Tauragnus – viename gale vykdavo šokiai, kitame – pamokos. Paskui šį namą nugriovė. Anot vyro, naujas mokyklos pastatas su arkliais buvo atvežtas iš Šeimaties kaimo, kur stovėjo ištuštėjęs, kai į Sibirą buvo išvežti jo šeimininkai. Pašnekovo teigimu, pervežimo procesui vadovavo sutuoktiniai Pūsliai.

Kaime – liepa senolė

Kaip juokėsi galinėje Šeduikių kaimo troboje gyvenantis B. Bučinskas, kiek yra kelių, visi – jo. „Senas, labai senas mūsų kaimas, – atsiduso pašnekovas. – Tik nebelabai liko ką pasakot..." Čia pat kaimo „šnekorius" prisipažino, kad savo giminėje yra vienintelis Bučinskas, visi kiti – Bučenskai. „Padarė klaidą rašant metriką, taip ir likau kitoks nei visi mano artimieji", – šyptelėjo vyras.
Nieko apie dubenuotuosius akmenis negirdėjęs šeduikiškis vietoje jų parodė šalia jo namų, už tvarto, augančią šimtametę liepą. Pasak jo, niekas tiksliai nežino, kiek šiai metų, o storumo ilgaamžis medis tokio, kad net keli vyrai sunkiai apkabina. „Aš kiek jų prisimenu, tiek ana buva, – porino vyras. – Buva pre liepas šitas beržas irgi labai didelis – kiek sulas prisunkdavam iš ta berža. A tais laikais taigi būdava šitakių bačkų medinį prirūgena sulas, viršų avižom apipilia, avižas suželia, šito sula negenda nieka. Skylutį prapjauna, kad puodukas lįstų, pasisemiai – šalta, skani... Uch! A kiek paukščių būdava čia peri tam berži. Nu vat užeja takiem razbainykam – raikia nupjaut, anas neraikalingas, malkų bus. Su tom malkam tiešijas tiešijas ir nepriveike šitų malkų. Beržas už liepų da gal zdaravesnis buva."

Vėl apie gegužines ir turgų...

Anot B. Bučinsko, kelias, besidriekiantis pro didįjį kaimo kryžių, anksčiau ėjo kita jo puse, arčiau ežero, paežere. Pakrantėje, kaip sakė pašnekovas, mėgdavo rinktis jaunimas – kartais net kojos nebūdavo kur pastatyti. Ketvirtadieniais, vyro teigimu, žmonės iš Ryliškių, Politiškių kaimų važiuodavo į turgų Utenoje. „Tai visi sustoja, pagirda arklius, pamirka ratus, pasėdi, pašneka, pasilsi ir išvažiuoja, – išsamiai dėstė pašnekovas. – Taigi ir jaunima buva – Dieve mana. Kekvenoj traboj – pilna pilna pilna. Pa tris–keturius vaikus būdava kekvenoj traboj. Mes patys užaugam aštuoni. Keturi in keturių – keturias seses, keturi broliai. Ir kaip išskyre – likam du broliai, dvi seserys. Būdava žmanių labai daug, kad ir skurdžiai, bet linksmai visi gyvena, gegužines būdava. Jeigu Aliuos būdava šokių jakių nėr, a Šeduikiuos būdava gegužine – viskas, tinai niekur aplinkui nebus nieka, visi renkas Šeduikiuos. Būdava visokių armanikierių – iš Puodžių taks treneris, na Katlėrių taks Sirgedas būdava atvažiuoja." B. Bučinskas juokėsi, kad pinigų muzikantams sumokėti nebuvo labai daug, todėl būdavo skelbiamas „Gėlių valsas": išperki gėlių puokštytę, prisegi ją prie atlapo ir gali šokti. Per pagrindines šventes – Kalėdas, Velykas – anot šeduikiškio, eidavo visi jaunuoliai būriu į Tauragnų bažnyčią, o grįždami nutardavo, ką veiks toliau – kur į šokius eis ir pan. Senimas, vyro teigimu, į bažnyčią važiuodavo arkliu, o taip tai suėję kortuodavo, apie politiką pašnekėdavo, „gramatnesni" laikraščius skaitydavo, papasakodavo visokių naujienų.

Kaimo išminčiai

Anot pašnekovo, Šeduikių žemės nederlingos, todėl kolūkių laikais šeduikiškiai vertėsi sunkiai, nebent iš kolūkio ką parsinešdavo. Paskui, pasak vyro, valdžia leido laikyti daugiau gyvulių ir mokėdavo didesnes algas, tada visi geriau gyventi pradėjo.
Kaimo senoliai – jau minėti Petras Gylys ir Vincas Maksimavičius – B. Bučinsko teigimu, buvo jo draugai ir patarėjai. „Labiausiai tai Gylys, – prisiminė šeduikiškis. – Pats anas buva kilis iš Napriūnų, šoni Saldutiškia kažkur tai. Atais in mana statybas, apsdairis ir saka: „Tu žinai, tujenas raikia va šit daryt..." Kaip pasakojo B. Bučinskas, paskutinį tikriausiai statė garažą – gavo paskyrą automobiliui, o garažo nėra. Greit, kaip pasakojo vyras, susiorganizavo geros medienos. Atėjo, anot jo, P. Gylys, apžiūrėjo viską ir sako: „Tu žinai, vaiki, negadink medžia. Statyk kuo didesnį. Pamatysi – užkrausi ir vietas neliks." Ir išsipildė, kaip šypsojosi pašnekovas, senolio žodžiai, o jis pats padėjo statybose – vadovavo sunėrimui ir t. t. Anot B. Bučinsko žmonos Eugenės, jo palikimas kaimui – prie Jaunimo kryžiaus sodinti ėgliai. „Labai geras žmogus buva, gaila man buva labai ja, kai mire, – liūdnai atsiduso vyras. – Ale kų padarysi, meteliai sava dara..." Anot jo, tuo laiku žmonės buvo „razumnesni", jei nežinodavai ko nors, pasakydavo, paaiškindavo ir patardavo.

Šventovės akmuo

Bučinskų kieme riogso didelis akmuo su dubeniu. Tiesa, jis suskaldytas į kelias dalis – viena didelė pusė puošia vieną gėlių darželį, ketvirtadalis – kitą, o dar vienos jie sakė niekur neradę – gal liko seno tvarto pamatuose, iš kurių ir išsivertė juos ardant. Šeimininkų nuomone, šis akmuo – buvusi akmeninė grūstuvė, bet tai abejotinas faktas, nes dubuo į apačią siaurėja, todėl vargu ar galėjo būti naudojamas grūdams grūsti. Greičiau tai buvo koks nors apeiginis akmuo, kurių netrūksta Lietuvos kaimuose ir laukuose.
Kaip pasakojo B. Bučinskas, sodybos kieme stovėjo didelis senoviškas tvartas, kurį jis sugriovė norėdamas atlaisvinti vietą kitam pastatui. Griovė su buldozeriu, todėl, jo manymu, akmuo taip galėjo ir sutrūkti. Kadangi nėra paskutiniosios dalies, galima daryti prielaidą, kad akmuo buvo jau suskaldytas iš anksčiau, norint panaudoti tvarto pamatams.

Apie kaimo žmones...

Filologo, žurnalisto, vertėjo B. Jauniškio gimtinė, anot pašnekovo, buvo vienkiemyje kažkur kilometro atstumu važiuojant link Tauragnų. „Narėja gimtini paženklint, kad neužmirštų – pastatyt akmenį, – pradėjo pasakojimą B. Bučinskas. – Tai aš jiem atstūmiau tų akmenį, biškį palyginau su buldozeriu. Tadu atvažiava meistras, pastatę šitų akmenį, iškale raides, iškale visa kų ir apsadina užaliukais. Nemaži dabar jau, gražūs užaliukai..." Jauniškių šeimoje, be Balio, augo dar trys broliai ir viena sesuo – Emilija (Jauniškytė) Klimanskienė.
Anot pašnekovo, šalia jų gyveno Levanai, kurie turėjo du sūnus ir dvi dukras. Vienas brolis Juozas buvo muzikantas, o Antanas gyveno Vilniuje, anot pašnekovo, ar ne finansų ministro pavaduotoju dirbo. Seserys gyveno Panevėžyje, bet ir jų tikriausiai, kaip ir brolių, jau nebėra tarp gyvųjų.
Beje, B. Bučinskas prisiminė dar vieną istoriją, kokia šiais laikais tikriausiai nelabai ir galėtų nutikti. Mūsų jau aprašytas kalvis Kazimieras Mačerauskas, pasirodo, iš tiesų buvo vardu Juozas. Vardus jis susikeitė su broliu, kad nepaimtų armijon. Taip ir liko kaimo žmonių Kazimieru vadinamas.
Gyveno, pasak vyro, anksčiau Šeduikiuose toksai diedukas Pumputis. „Baisiai štukaunas buva, – pasakojo B. Bučinskas. – Šposininkas – važiuos su arkliu pra šalį, pamatys žmones dirbančius, nesvarbu, kad nepažįsta, jam tas pats – kepurį kelia ir rėkia: „Padėk Dieve tamystam!"

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Šeduikių kaimo istorija – vietinių gyventojų lūpomis (II)

    Visai netoli Utenos, važiuojant Tauragnų kryptimi ir pririedėjus Alių kaimą bei jame pasukus į dešinę, už kelių kilometrų plyti Šeduikių kaimas, besiglaudžiantis prie Šeduikių ežero šono. Tiesa, anksčiau šis ežeras buvo vadinamas kitu vardu, o Šeduikių kaime negyvena nė vienas žmogus, turintis Šeduikio pavardę. Bet apie viską nuo pradžių...

  • Šeduikių kaimo istorija – vietinių gyventojų lūpomis

    Visai netoli Utenos, važiuojant Tauragnų kryptimi ir pririedėjus Alių kaimą bei jame pasukus į dešinę, už kelių kilometrų plyti Šeduikių kaimas, besiglaudžiantis prie Šeduikių ežero šono. Tiesa, anksčiau šis ežeras buvo vadinamas kitu vardu, o Šeduikių kaime negyvena nė vienas žmogus, turintis Šeduikio pavardę. Bet apie viską nuo pradžių...

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:1366
Vakar apsilankė:8411
Šią savaitę apsilankė:1366
Šį mėnesį apsilankė:156751
Viso (nuo 2015-02-16):11651446
Šiuo metu naršo:
69
2019-11-18
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!