Stūglių kaime – tykios gyvenimo istorijos (II)
ProjektaiStūglių kaime – tykios gyvenimo istorijos (II)
2019 gegužės 22, Trečiadienis 08:38

Stūglių kaime – tykios gyvenimo istorijos (II)

Stūglių kaime – tykios gyvenimo istorijos (II)
  • Jurgita ULKIENĖ
  • 10 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Maždaug penkis kilometrus į šiaurės rytus nuo Tauragnų, apsisiautęs kupliomis liepomis, senais apsamanojusiais sodais, apsibarstęs akmenimis, apsistatęs kryžiais ir senovinėmis pakrypusiomis trobomis, svirnais bei kluonais, plyti nedidelis Stūglių kaimelis. Kažkada dideliu buvęs, šiandien kaimas gali pasigirti tik keliais gyvenamais kiemais, todėl galima apgailestauti, kad įžymybėmis tapę Stūglių dubenuotieji ir ženklintieji akmenys greit bus vieninteliai jo gyventojai.

Prakalbinti akmenį

Stūglių žmonės – nešnekūs ir sunkiai prakalbinami. Šalia senosios ir jau apleistos Jurkų sodybos įsikūrusi Ona Musteikienė buvo itin nekalbi – anot moters, ji negali nieko papasakoti, nes yra nevietinė, nors jau per 50 metų gyvena Stūgliuose. Sibire gimusi ir užaugusi stūgliškė pasakojo, kad jos tėvai buvo kilę iš gretimo Alksniškių kaimo, o vyras buvo tikras stūgliškis – čia gimęs, augęs, gyvenęs ir miręs. Iš jo pasakojimų moteris prisiminė, kad Stūgliai anksčiau buvo didelis kaimas, susitelkęs viename plote, Smetonos laikais išskirstytas į vienkiemius, vėliau melioracijos iškeldintas.
Kai pašnekovė atsikėlė gyventi į Stūglius, čia jau buvo kolūkis, kuriame jai teko dirbti įvairius darbus – melžėja, laukų darbininke. Didelių pramogų, anot pašnekovės, kaime nebuvo, bet veikė kultūros namai, į kuriuos kartais atveždavo parodyti kokį nors kino filmą. Kaip prisiminė O. Musteikienė, artimiausia ugdymo įstaiga buvo septynmetė mokykla Bajoruose. Baigę šią mokyklą stūgliškiai, pasak jos, toliau mokydavosi Tauragnuose.

Būta didelio kaimo

Už kairėje kelio pusėje plytinčių kaimo kapinaičių iš karto prasideda Bajorų kaimas, kurio pačioje pirmoje troboje susitikome Stūglių kaimo senolį Antaną Vaškelį ir sodybos savininkę Vilę Žaunierienę. Pradėjome kalbėtis apie Stūglių kaimą, kokį jie prisiminė iš vaikystės ir jaunystės.
Pasak abiejų senolių, didelis kaimas sovietmečiu, masinės kolektyvizacijos laikais (1947–1953 metais), sparčiai pradėjo nykti – kai žmonės buvo keliami į gyvenvietes, daugelis Stūglių gyventojų išsikraustė į Tauragnus ir kitus didesnius miestelius ar miestus. „Seniai išgriuvo, jaunimas išvažiavo mokytis, – apgailestavo A. Vaškelis. – Vienu žodžiu – tuštuma, liko keli žmonės..."
Tiesa, būta ir linksmų akimirkų, švenčių, gegužinių. Seniausias kaimo gyventojas pasakojo, kad gegužines stūgliškiai rengdavo kurioje nors kaimo pievoje, o jei lydavo – įsiprašydavo į kurią nors trobą. Šokėjus, senolio teigimu, paprastai linksmindavo vietiniai muzikantai su „ruskom armonikom". Anot jo, Stūgliuose gyveno paprasti žmonės.

Akmuo ant akmens

Gausybę akmenų laukuose pasėjęs ledynmetis, anot A. Vaškelio, čia paliko ir kitų pėdsakų. Jis prisiminė, kad kartą viename klonyje kasdami žemę stūgliškiai rado užsikonservavusių, suanglėjusių ąžuolų, kurie buvo taip gerai išsilaikę, jog juos panaudojo statyboms. Pašnekovo nuomone, matyt, kažkada šiomis vietomis tekėjo stipri potvynio srovė, vertusi medžius, sunešusi krūvas akmenų.
Visą gyvenimą traktorininku dirbęs vyras pasakojo, kad akmenuotus laukus ir dirbti būdavo sunku. „Iš pradžių ardavo arkliukais, tai kančia – žmonės net ir pašones pramušdavo, plėnis duoda akmenin, net pakyla, būdavo, – pasakojo senolis. – Paskui ardavo traktoriais, tai technika lūždavo... Prasta čia žemė, Lietuvoj gal nėr „biednesnio" kampo kaip čia." Anot vyro, stūgliškiai iškrapštydavo akmenis iš dirvos, taip ir sukdavosi. Sėdavo rugius, kviečius, miežius. Kaip juokėsi A. Vaškelis, jei užaugdavo koks kuokštas akmens pašonėje, tai ir džiaugdavosi. Užtat bulvės labai mėgo šią žemę – augdavo kaip rūtos.
V. Žaunierienė pasakojo, kad akmenų aplink buvo tiek daug, jog juos veždavo, kraudavo krūvomis, sprogdindavo. Moteris atsiminė, kaip kartą skaldant akmenis kilo toks baisus garsas, jog pievoje prie namų besiganiusi karvė tik subliovė ir iškart gulė ant žemės. „Maniau, kad kokia skeveldra perskėlė, – bėrė žodžius senolė. – Priėjau, žiūriu, kad gyvulys baisiai išsigandęs, o namo langai išbyrėjo visi – neliko nė vieno."
V. Žaunierienė prisiminė, jog toje vietoje, kur dabar suversti iš kaimo laukų suvežti akmenys, kolūkių laikais rišdavo savo gyvulius. Moteris sakė, kad tarp akmenų gyvendavo labai daug lapių, todėl jei palikdavo arkliui kibirą vandens, rasdavo jį tuščią – tik lapių aplink pripėduota.

Karo aidai

Aštuoniasdešimt vienerių metų bajoriškė sakė, kad jos vyras pasakojo, kaip karo metais su mama ir jaunesniu broliu slapstėsi (tėtis tuo metu kalėjo lageryje) miškuose, o jų namuose tuo metu šeimininkavo vokiečių kariuomenės dalinys. „Parėjį namą rada kūrinta – kaip da nama nesudegina", – stebėjosi senolė.
Pokariu Stūgliuose, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo neramu. A. Vaškelis minėjo, kad vietovės aplink Tauragnus miškingos, todėl čia būdavo itin daug partizanų. „Naktį vieni, dieną – kiti, – sakė vyras. – Čia jau kaip diena, taip naujiena. Ir kaltų buvo, ir nekaltų. Dabar vienus išaukštinam, kitus žeminam. O visko buvo..." V. Žaunierienė prisiminė, kad tais neramiais laikais dar su tėvais gyveno netolimame Kalvių kaime, kai vieną vakarą išgirdo beldžiant į langą. „Matas, su šautuvu aina – partizanas. Dieve, saka, jūs valgat bulbas, a aš dvi dienas nieka burnoj neturėjau, – atsiminė moteris. – Tai tėvas vidun insišauke, sviesta su bulbam pavalge gal visai savaitei. Išeja padėkavajis. Nei mes ja pažinam, nei kų."
Kaimo senoliai prisiminė, jog, kai traukėsi vokiečiai, keliu nuo Balčių į Stūglius riedančius tris sunkvežimius su šaudmenimis užpuolė ir subombardavo rusų naikintuvai. Dar ir dabar toje vietoje randama susprogusių šaudmenų. A. Vaškelis dėstė, kad vokiečiai buvo atkirsti nuo fronto ir užpulti, todėl netoli kaimo buvo pasilikę sudeginti tankai. V. Žaunierienė prisiminė, kad visai neseniai kažkoks atvažiavęs žmogus prašė parodyti sudegusių tankų vietą, tai su metalo detektoriumi ten surado apie kilogramą šovinių.

Filmavimo aikštelė

Senolė prisiminė, kad Stūglių kapinėse buvo filmuojamas lietuviškas kino filmas „Virto ąžuolai" (sukurtas 1976 metais), kuriame vaidino aktoriai Vladas Bagdonas, Nijolė Lepeškaitė, Juozas Jaruševičius, Kostas Smoriginas ir kiti. Pašnekovė sakė, kad ir jai bei jos sūnui teko atlikti vaidmenis. „Kapinėse buvo iškasta duobė, ten įkeltas karstas – herojaus sūnų atseit laidoja, – prisiminimais dalijosi bajoriškė. – Mano sūnus tuo metu buvo penkerių, jį norėjo apvilkti kokiu tai rūbu, tai tas atkirtęs, kad nesivilks svetimais. Apsirengęs tada buvo tokiu „kleckuotu" paltu, tai pasakė, kad tiks ir toks. O aš buvau apsupta skarom ir vaidinau kaimo moterį." V. Žaunierienės sūnus tada pasakė, kad nebesifilmuos, eis namo, nes bijo aktoriaus V. Bagdono, maža to, nori valgyti.
Paklausti apie Stūglių kapines senoliai prisiminė, kad viena jų pusė priklauso Stūglių, kita – Bajorų kaimui. Anot jų, jose jau kurį laiką nelaidojama, nebent kažkas prisiprašo palaidoti mirusįjį šalia giminių. Monografijoje „Lietuvos valsčiai. Tauragnai" rašoma, kad šiose kapinėse iki XX a. pradžios ir anksčiau laidodavo tik vaikus: „Kunigo nekviesdavo, maldas vesdavo išmanesnis kaimo žmogus. Kapelių niekas netaisydavo ir kryžių nestatydavo. Galop kapelis susmegdavo ir apaugdavo žole."

Paveikslėlių galerija

  • Click to enlarge image 1 nuotr.jpg
  • Click to enlarge image 1.jpg
  • Click to enlarge image 1a.jpg
  • Click to enlarge image 2.jpg
  • Click to enlarge image 3.jpg
  • Click to enlarge image 4.jpg
  • Click to enlarge image 5.jpg
  • Click to enlarge image 6.jpg
  • Click to enlarge image 7.jpg
  • Click to enlarge image 8.jpg
  •  

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Gale lauko kaip akmenėlis stūkso Stūglių kaimas

    Maždaug penkis kilometrus į šiaurės rytus nuo Tauragnų, apsisiautęs kupliomis liepomis, senais apsamanojusiais sodais, apsibarstęs akmenimis, apsistatęs kryžiais ir senovinėmis pakrypusiomis trobomis, svirnais bei kluonais, plyti nedidelis Stūglių kaimelis. Kažkada dideliu buvęs, šiandien kaimas gali pasigirti tik keliais gyvenamais kiemais, todėl galima apgailestauti, kad įžymybėmis tapę Stūglių dubenuotieji ir ženklintieji akmenys greit bus vieninteliai jo gyventojai.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:2087
Vakar apsilankė:5009
Šią savaitę apsilankė:2087
Šį mėnesį apsilankė:138637
Viso (nuo 2015-02-16):10426300
Šiuo metu naršo:
88
2019-06-17
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!