ProjektaiMinčia – savitos kultūros kaimas girios glūdumoj
2019 balandžio 03, Trečiadienis 08:46

Minčia – savitos kultūros kaimas girios glūdumoj

Minčia – savitos kultūros kaimas girios glūdumoj
  • Visvaldas KULAKAUSKAS
  • 7 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Pačiame Utenos rajono pakraštyje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, miškų apsuptyje, įsikūręs nedidelis ir labai senas Minčios kaimas. Jis kadaise garsėjo ne tik savo vandens malūnu bei varkalyste, bet ir žmonėmis, kurių gyvenimo pėdsakų nuo senų laikų galima aptikti visoje apylinkėje. Atokus kaimas pasižymėjo savitu jį supančio pasaulio supratimu, aplinkui plytintys gūdūs miškai neišvengiamai lėmė slėpiningą ryšį su gamta, o senojo tikėjimo apraiškos išnyko visai neseniai.

Moterys vienatvės nebijo

Kazimiera Daščiorienė, kilusi iš Kėdainių rajono, 1976 metais į Minčią atvyko iš Kauno, miškininkui vyrui gavus paskyrimą dirbti šiame nuošaliame Rytų Aukštaitijos kaime. Pirmas iš Vidurio Lietuvos lygumų atsikrausčiusios moters įspūdis apie šią miškingą vietovę, švelniai tariant, buvo nekoks: „Visi gyventojai buvo apsitvėrę sutrešusiomis tvoromis, gal nuo žvėrių, gal nuo gyvulių. Rytais žmonės išvarydavo karves į mišką, per pietus jos grįždavo namo, būdavo pamelžiamos ir vėl išvaromos. Kelerius metus negalėjau atsistebėti. Mes savo gyvulius rišdavome..."
Buvusiame girininkijos pastate viena gyvenanti K. Daščiorienė teigė, kad nebijo nei vienatvės, nei piktų žmonių: kiekvieną savaitgalį ją aplanko vaikai. „Jei mane kas nors būtų išgąsdinę, tai jau seniai būčiau iš čia išmovusi", – sakė ji. Anot pašnekovės, kaime liko tik trys nuolatinės gyventojos, tačiau ramiame gamtos prieglobstyje moterys jaučiasi saugiai. „Mes pripratusios taip gyventi, mums viskas gerai. Gerai, kad neliko parduotuvės, į kurią užvažiuodavo ir neaiškių tipų. Senas, bet sargus šuo prie durų guli – nereikia jų nė rakinti", – dėstė moteris ir pasidžiaugė, kad autobusu galima nukakti į Uteną.
Anksčiau ūkį turėjusi K. Daščiorienė teigė dabar sumažinusi jį „iki paukščių", o karvę pardavusi tik pernai: „Vienintelė tokia (turinti karvę – aut. past.) buvau ant kelių kaimų." „Utenos dienos" paklausta, ar neliūdna be karvės, buvo kategoriška: „Ne! Mano vaikai net atsiduso iš palengvėjimo. Pririšta esi, niekur išvažiuoti negali. Anksčiau visi vietiniai laikydavo po dvi karves, – atsiminė nesenus laikus ūkiška moteris. – Dabar galvoju: kur mes jas rišdavome ir kur mes šienaudavome?"

Parduotuvė – iš senos klėties

Pasak K. Daščiorienės, greta jos sodybos esančiame name veikė senoji kaimo parduotuvė, kuri, moters teigimu, jos atvykusią šeimą jau pasitiko užkaltais langais. Šiuo metu tuščias ir parduodamas pastatas, anot pašnekovės, eina iš rankų į rankas ir yra vienintelis statinys, neturintis ilgalaikio šeimininko. Moteris užsiminė, kad šiame name apsigyvendavo ir mokslininkų ekspedicijos, kai kurios atvykdavo net iš Maskvos.
Anot K. Daščiorienės, šalia senosios parduotuvės, išardžius ir perstačius gretimai stovėjusią klėtį, jos vyro iniciatyva buvo pastatyta naujoji parduotuvė, nes ši pareiškė: „Jeigu man neatsiranda čia darbo, tai aš bėgu iš čia su visais vaikais." Pasak moters, baigusi šiokius tokius pardavėjų kursus, vėliau kėlusi kategoriją, 16 metų buvo ir parduotuvės vedėja, ir pardavėja, ir valytoja, ir kūrike. Kai Minčios parduotuvė užvėrė duris, K. Daščiorienės teigimu, parduotuvės buvo uždarytos ir aplinkiniuose kaimuose, todėl turbūt neatsitiktinai į be apsipirkimo vietos likusį kaimą tuo metu atvažiuodavo net keturios „lafkės" (parduotuvės ant ratų). Šiuo metu nė viena nebeužklysta, nes beveik nebėra pirkėjų. Tiesa, automobilį vairuojančiai pašnekovei ne bėda nuvažiuoti į Uteną. Be to, ją dažnai aplanko vaikai.

Malūno maudynės

Minčios malūną, anot K. Daščiorienės, kažkas neseniai nusipirko, bet kol kas pastate – tyla. Atsikėlę į Minčią Daščiorai dar matė senąjį malūną. Kalbinta moteris atsimena jį kaip nedidelį namelį su stogu, kuris per vieną naktį sukrito. Vėliau malūną įsigijo tuometiniai Utenos elektros tinklai ir 1985 metais ėmėsi pastato ir infrastruktūros atstatymo darbų. Pašnekovė atsiminė geologus, kurie atliko grunto tyrimus, paskui, iš jo traukiant polius, buvo kuo stebėtis – didelės medinės sijos buvo kuo sveikiausios.
„Visas mūsų išganymas per vasaros karščius – malūno kaskados. Mes ten taip „kaifuojame", kad jokios Palangos nereikia. Sakome, jog žmonių daugiau nebereikia, nes per karščius susidaro eilės norinčiųjų maudytis",– šypsojosi K. Daščiorienė.

Nuotraukos – kaimui atminti

Pasak K. Daščiorienės, Minčioje senelių namuose vasaroja anūkai ir „sodybų niekas negalvoja parduoti". Vis dėlto pašnekovė atsiminė, kad jos šeimai atsikrausčius į Minčią kaime buvo pilni namai žmonių, o dabar „visi išlaidoti". Moteris prisipažino, kad senų kaimo nuotraukų pati neturi, o vieni kaimynai jai sakė, kad savąsias sudegins, suprask – nevertingos. K. Daščiorienė atskleidė, kad klijuoja šeimos nuotraukas į albumus: „Vaikai stebisi, kad laikau laidotuvių nuotraukas. Jas saugau ne dėl mirusiųjų, o dėl gyvųjų, kurie yra ir buvo šiame kaime. Kai pagalvoji, kiek ir tų stovinčiųjų nuotraukose nebėra gyvų..." Veikiančių kapinių Minčioje nėra, todėl vietiniai, pasak moters, mirusiuosius laidodavo Daunoriuose (Tauragnų sen.) arba Švedriškėse (Ignalinos r.). K. Daščiorienė atskleidė, kad Minčią į dvi dalis dalijanti to paties pavadinimo upė anksčiau pusę kaimo priskyrė Daunorių, o kitą pusę – Švedriškių parapijai.

Sušaudyti vokiečiai ir kapitonas Plachotnas

Iš senų gyventojų K. Daščiorienė yra girdėjusi, kad Minčios kaime nevyko jokios žudynės, tačiau prie netolimo Balčio ežero viskas nebuvo taip taiku: besimaudančius vokiečių kareivius Antrojo pasaulinio karo metais sušaudė rusų kariškiai. Tai K. Daščiorienė girdėjo iš vienos močiutės, gyvenusios Balčių kaime. Senolė žinojo sušaudytųjų kapus, juos parodydavo aplankyti atvažiavusiems vokiečiams ir pati žvakelę uždegdavo. Anot pašnekovės, netoli Šlepečių ir Minčios kelių sankryžos buvo kelių gryčių Duobulės kaimas, ten buvo apsistoję vėliau sušaudyti vokiečiai.
Pasak K. Daščiorienės, minėtoje kryžkelėje pastatytas paminklas rusų kapitonui Plachotnui bei kareiviams Medveckiui ir Čiumakui, žuvusiems Antrajame pasauliniame kare, vejant iš tos vietos vokiečius. Moteris dar atsiminė, kad prie dabar jau apleisto paminklo sovietmečiu mokiniai kiekvienais metais Gegužės 9-ąją (Pergalės dieną) eidavo pagerbti šių rusų kareivių. Žuvusiojo garbei Duobulė buvo pavadinta Plachotnu ir ilgainiui žmonės tiek priprato prie naujo pavadinimo, kad, anot K. Daščiorienės, sunkiai pripažino vėliau grąžintą senąjį. Net ir iki kryžkelėje esančios autobuso stotelės važiuojantys keleiviai, pasak moters, pirkdavo bilietą iki Plachotno.

Napoleono akmuo

K. Daščiorienė pasakojo, kad už kelių kilometrų nuo Minčios esančiame Miškiniškės kaime (Ignalinos r.) turėjo žemės sklypą, kuriame buvo didelis plokščias akmuo. Buvo kalbama, kad Napoleono kariuomenė iš Vilniaus pro Kazitiškį (Ignalinos r.) traukė. Vienas vietinis, rodydamas į akmenį, K. Daščiorienės klausė: „Tu žinai, koks čia akmuo?" „Napoleonas kiaušinienę čia kepė!" Moteris sakė, kad iš pradžių nelabai tikėjo tuo, ką tas vyras kalbėdavo, tačiau vėliau pati šią istoriją rado vienoje knygoje.

Neįprastas gyventojas

„Kiek čia gyvenu, vilko nesu mačiusi, – prisipažino miškų apsupto kaimo gyventoja ir mostelėjo ranka į daržo pusę. – Nuo žvėrių daržą tverti reikia." K. Daščiorienės sodyboje obelų sodo nėra, tačiau pašnekovė sakė, kad senos kaimynų obelys labai gerai veda vaisius, o štai šiuolaikinių obelų sodinukai kad ir kiek besodintum – niekaip neprigyja.
K. Daščiorienė pasakojo, kad neseniai pastebėjo didžiulį paukštį. Pasirodo, kad tai – erelis žuvininkas. „Išgirdau, kaip rėkia antys tvenkiny, nubėgau gelbėti ir žiūriu – pakilo erelis. Ančių nelietė, turbūt žuvies buvo atskridęs. O jau sparnai!" Netoliese miške jos sūnus aptikęs lizdą ėjo didingo paukščio fotografuoti, o ir gamtininkai moteriai patvirtino, kad jos matytas plunksnuotis galėjo būti erelis žuvininkas.
Pašnekovė bebrus vadino savo draugais – šie jai medžių priverčia, nugeni šakas. Nuosavo miško neturinčiai moteriai kaimynas leidžia iš savo valdų susirinkti darbščiųjų žvėrelių darbo vaisius. Tiesa, pašnekovė apgailestavo, kad šalia tvenkinio esantis gražus beržynas ilgadančių baigiamas visai iškirsti, o Minčios upę aukščiau užtvankos bebrai baigia užakinti. Ten, kur, pasak K. Daščiorienės, anksčiau buvo galima laisvai plaukioti, dabar – daugybė užtvankų. Žmonės bandė jas ardyti, bet veltui – darbštieji ilgadančiai per naktį savo statinius atstato. Gaila moteriai buvo ir seno miško, kuris bebrų buvo panaudotas kaip statybinė medžiaga.

Žemaitė tolimame Aukštaitijos kaime

Iš Ylakių miestelio (Skuodo r.) kilusios ir ilgą laiką Vilniaus mieste gyvenusios Genovaitės Pakalnienės (Vitkevičiūtės) pažintis su Minčios kaimu, anot jos pačios, prasidėjo 1957 metais, kai būsimas vyras atsivežė merginą parodyti tėviškę, o ištekėjusi nuo 1962 metų kiekvieną savaitgalį atvažiuodavo padėti vyro tetai Marijonai Žirmantienei (Pakalnytei) ūkio darbuose: „Šeštadienį sekmadienį būdavom čia: sodindavom, sėdavom, šienaudavom. Karvę turėjo tetulė." (M. Žirmantienę G. Pakalnienė nuolat vadino tik šiuo epitetu – aut. past.)
G. Pakalnienė dirbo išpildytoja Vilniaus modelių namuose: išpildydavo tai, ką dailininkė nupiešdavo, konstruktorius sukonstruodavo. Moteris prisiminė, kad modelių namai buvo plačiai žinomi – pristatydavo savo darbus ne tik buvusioje Tarybų Sąjungoje, bet ir Didžiojoje Britanijoje ir net Japonijoje. 1988 metais mirusią tetulę paskutiniais jos gyvenimo metais pašnekovė žiemomis veždavosi į Vilnių. 1992 metais, išėjusi į pensiją, G. Pakalnienė persikėlė gyventi į Minčią. Ilgais vakarais M. Žirmantienė kadaise daug pasakodavo apie kaimą, jo žmones, savo gyvenimą, bet G. Pakalnienė prisipažino buvusi per jauna, kad jai būtų įdomu.

Veikė užeiga

Pašnekovė atsimena, kad tetulė Minčią vadindavo Miednajos (mied (lenk.) – varis) vardu. Pavadinimas, anot G. Pakalnienės, kilęs nuo vario liejyklos, kur ne tik ginklus liedavo, bet ir puodus, kurių turėjo ir M. Žirmantienė, gamindavo.
G. Pakalnienė sakė turinti dokumentus, kad senajam Žirmantų namui, kuris jai atiteko po tetulės mirties, yra daugiau nei 200 metų. Iš M. Žirmantienės dabartinė savininkė girdėjo, kad anksčiau namai buvo gerokai didesni: juose buvo ir žydo laikoma užeiga, ir arklių keitimo stotis. Sako, namai siekė pagrindinį kelią, o trobos grindys buvo sudėtos ne iš lentų, o pusiau skeltų rąstų. Vėliau, G. Pakalnienės žiniomis, iš žydo buvusią smuklę perėmė Žirmantai. M. Žirmantienė pasakojo, kad jos uošvis, vyro tėvas Balys Žirmantas, buvo karininkas, vėliau prižiūrėjo miškus, buvo kažkokio grafo patikėtiniu ir siųsdavo ponui pinigus į užsienį. Anot pašnekovės, B. Žirmanto sūnus Antanas tarpukariu, paskui – ir sovietmečiu dirbo miškų inspektoriumi.

Karo netektys

G. Pakalnienei M. Žirmantienė pasakojo, kad Antrojo pasaulinio karo metais, vykstant susišaudymams, Minčios žmonės laikinai pasitraukdavo į ramesnį Minčiakampį, prie Uteno ežero. Turint ūkį reikėdavo ir karvę pamelžti, ir kiaulę pašerti. Parėjo M. Žirmantienė į namus, žiūri – virtuvėje rusų kareivis spintelėje knisasi. Tetulė, aukšta ir tvirta moteris, mokėjo rusiškai ir kad užriko: „Ką tu čia darai?" „Netikėtai užkluptas kareivis net krūptelėjo", – juokėsi vyro tetos pasakojimą prisiminusi G. Pakalnienė. Beje, anksčiau buvo toks įprotis: kiekvieną kartą grįžę iš bažnyčios sutuoktiniai pakabindavo ant vinies vestuvinius žiedus, tačiau po kareivos vagišiaus apsilankymo šeimininkai papuošalų pasigedo.
G. Pakalnienei M. Žirmantienė pasakojo, kad jos namuose ant sienos kabėjo didelis paveikslas, kuriame buvo pavaizduotas einantis ir laukus laiminantis Jėzus Kristus. „Užėjo rusas su durklu, pervarė paveikslą į visas puses ir sako: „Tu čia eini ir laimini, o mes, vargšai, kariaujam!" Anot pašnekovės, paveikslas buvo labai gražus, tetulė labai jo gailėjo.
Jau iš vėlesnių laikų M. Žirmantienė G. Pakalnienei pasakojo tokį nutikimą: kartą ji gulėjo virtuvėje su šimtasiūle ir veltiniais lovoje nugriuvusi. Šilta. Gera. Girdi, kažkas beldžiasi. Nė nepasisukusi iš įpročio sušuko: „Prašau!" Į vidų įėjo prieangyje nusiavę batus studentai iš Maskvos tuometinio Lunačiarskio valstybinio teatro meno instituto – užėjo gi į grafo namus (jie rado kažkokius dokumentus, kad senieji Žirmantų namai buvo grafo dvaras).

Ponų namai

Anot M. Žirmantienės, partizanai reikalaudavo, kad kaimo moterys skalbtų jų drabužius. Taip vieną kartą ne savo noru tetulei kieme trinant partizanų rūbus užėjo kaimynas ir klausia: „Ponia Žirmantiene, ką čia dabar darai?" O ši, netverdama piktumu, atšovė: „Liaudžiai tarnauju!"
Jos vyras už tarnybą gaudavo algą, todėl Žirmantai gyveno gerai, erdviuose namuose, į kuriuos, anot G. Pakalnienės, ne bet kas užeidavo, ne bet ką ir pakviesdavo.
Tetulės tėvai, pasak pašnekovės, neturtingi Minčiakampio ūkininkai, atidavė jauną dukrą tarnauti pas pažįstamus vaistininkus. Pirmojo pasaulinio karo metu šie kartu su tarnaite pabėgo iš Daugpilio (Latvija) į Samarą (Rusija), kur praleidusi trejus metus M. Žymantienė pramoko rusiškai. Anot G. Pakalnienės, jos vyro teta buvo kilusi iš neturtingos valstiečių šeimos, bet jaunystę praleidusi mieste mokėjo ir rusiškai, ir lenkiškai, todėl nebuvo paprasta „kaimo merga", o grožis jai tik padėjo gauti turtingą vyrą.
G. Pakalnienės žiniomis, Žirmantai švęsdavo gimtadienius, kai kiti kaimo žmonės sau to negalėjo leisti. Tetulė, anot pašnekovės, buvo „panska": siuvinėdavo, turėjo gražių indų, senų baldų, kurie tuo metu buvo prabangos simbolis.
G. Pakalnienė pasakojo, kad dvi A. Žirmanto seserys prieš karą tarnavo pas klebonus: viena – Daugpilyje, kita – Radviliškyje. Jos mokėjo tik valgyti daryti, nes buvo kunigų šeimininkės, kas atitiko vyresniosios tarnaitės pareigas, o kunigų panelės, žemesnio lygio tarnaitės, tvarkydavo namus ir atlikdavo paprastesnius, juodesnius darbus. Kai užėjo karas, klebonams tapo riesta – teko verstis be tarnų. Per karą, anot G. Pakalnienės, senmergės seserys gyveno pas tetulę Minčioje, vėliau jas išvežė į Utenos senelių namus, kur jos ir mirė.

Ant pečių nešė šieną

Ganiavos metu, pasak G. Pakalnienės, piemenį samdydavo visas kaimas, o jis kas savaitę gyvendavo vis kituose namuose. Anot moters, žmonės turėjo ir karvių, ir prieauglio. Pašnekovė sakė, kad tetulė turėjo už „prūdo" (taip vadino Minčios užtvanką) pievų, kuriose šienaudavo, o pašarą sukraudavo daržinėlėje (vasarą įvažiuoti į tas pievas buvo neįmanoma dėl šlapumo). Pasak G. Pakalnienės, žiemą eidama tvenkinio ledu apie 1,5 kilometro ant pečių rezginėmis tvirta M. Žymantienė parsinešdavo tiek šieno, kad pašaro gyvuliams užtekdavo visai dienai. „Karvei, sako, užtenka 7–8 vežimų, o arkliui jau reikia 12-os", – sauso pašaro kiekius šaltuoju metų laiku įvardijo pašnekovė.

Ne lenkiška, o lietuviška mokykla

Tarpukariu Žirmantų namuose veikė pradinė mokykla. Anot G. Pakalnienės, lenkai norėjo įkurti savo mokyklą, bet A. Žirmantas nuvažiavo į Uteną ir gavo leidimą lietuviškai ugdymo įstaigai. Senojoje klasėje rasti du autentiški dienynai (1938 m. ir 1940–1942 m.) rodo Minčios komplektą priklausius Šeimaties pradinei mokyklai.
G. Pakalnienė parodė nedidelį kambariuką šalia klasės, skirtą gyventi mokytojui. Mokykla, anot pašnekovės, veikė ir po karo, bet buvo uždaryta, kai suėmė mokytoją, kuri turėjo ryšių su partizanais.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Minčia – savitos kultūros kaimas girios glūdumoj (III)

    Pačiame Utenos rajono pakraštyje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, miškų apsuptyje, įsikūręs nedidelis ir labai senas Minčios kaimas. Jis kadaise garsėjo ne tik savo vandens malūnu bei varkalyste, bet ir žmonėmis, kurių gyvenimo pėdsakų nuo senų laikų galima aptikti visoje apylinkėje. Atokus kaimas pasižymėjo savitu jį supančio pasaulio supratimu, aplinkui plytintys gūdūs miškai neišvengiamai lėmė slėpiningą ryšį su gamta, o senojo tikėjimo apraiškos išnyko visai neseniai.

  • Minčia – savitos kultūros kaimas girios glūdumoj (II)

    Pačiame Utenos rajono pakraštyje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, miškų apsuptyje, įsikūręs nedidelis ir labai senas Minčios kaimas. Jis kadaise garsėjo ne tik savo vandens malūnu bei varkalyste, bet ir žmonėmis, kurių gyvenimo pėdsakų nuo senų laikų galima aptikti visoje apylinkėje. Atokus kaimas pasižymėjo savitu jį supančio pasaulio supratimu, aplinkui plytintys gūdūs miškai neišvengiamai lėmė slėpiningą ryšį su gamta, o senojo tikėjimo apraiškos išnyko visai neseniai.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:1065
Vakar apsilankė:5922
Šią savaitę apsilankė:1065
Šį mėnesį apsilankė:145843
Viso (nuo 2015-02-16):10036845
Šiuo metu naršo:
45
2019-04-22
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!