ProjektaiSpitrėnų dvarininkas iki šiol mena savo vaikystės vietas
2019 kovo 13, Trečiadienis 09:20

Spitrėnų dvarininkas iki šiol mena savo vaikystės vietas

Spitrėnų dvarininkas iki šiol mena savo vaikystės vietas
  • Jurgita ULKIENĖ
  • 6 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Spitrėnai – tarp miškų ir kalvų pasislėpęs Utenos seniūnijos kaimelis, 11 kilometrų nutolęs nuo Utenos ir esantis į pietryčius nuo Vaikutėnų. Jo šaknys siekia XVIII amžių, kai čia įsikūrė dvarelis, iš pradžių keliavęs iš rankų į rankas vis kitam savininkui, kol XIX amžiaus pabaigoje jį įsigijo Ksaveras Baleiša (1834–1899 m.). Nuo tada dvaras priklausė Baleišų giminei ir kaip kiekviename tokio tipo kaime būrė aplink save vietos bendruomenę. K. Baleišos anūkas Jonas Baleiša prisiminė savo vaikystę, praleistą Spitrėnų dvare, tėvus, aplink gyvenusius žmones ir dvaro ūkį. Vyras ne tik papasakojo ne vieną su kaimu, šio žmonėmis ir jo paties gyvenimu susijusią istoriją, bet ir pasidalijo savo nostalgiškais kūriniais apie gimtąjį kraštą.

Liūdna istorija

Žydai, pasak J. Baleišos, jam gyvenime padarė labai daug gero, o iš Antrojo pasaulinio karo laikų jis atsimena istoriją, kaip su tėvu važiavo į Uteną ir dabartinėje Rinkos aikštėje pamatė gatvės viduriu einantį žydą su geltona žvaigžde ant peties. J. Baleišos teigimu, tėvas ėjo prie žydo ir norėjo jį iš ten išvesti. „Buvo daugybė žmonių, visi žiūri, – prisiminimais dalijosi pašnekovas. – Net su sargybiniu tėvas susistumdė, norėdamas išvaduoti žydą. Jei būtų buvęs vienas, jį būtų uždarę kartu su žydais. Kadangi buvo su manim, tai liepė tėvui nešdintis, nes „iškada vaiko". Kai važiavom atgal namo, tai tėvas, paprastai šnekus ir linksmas, buvo it žemę pardavęs – tylėjo ir liūdėjo."
Pasak J. Baleišos, nuo pat vaikystės jis buvo labai silpnos sveikatos, todėl tėvai vežiodavo jį pas gydytojus. Tauragnuose, jo teigimu, su šeima gyveno jaunas žydas gydytojas, kuris vienintelis jį iš tiesų išgydė. Kaip prisiminė vyras, šeima turėjo šviesią ketverių–penkerių metų dukrelę, kuri dažnai sukiodavosi gydytojo laukiamajame – šokdavo, dainuodavo ir žydiškai, ir lietuviškai. Mergaitė buvo tokia linksma, kad visi žmonės ja žavėdavosi. Pasak pašnekovo, kai mama sužinojo, kad žydus varo į getą, labai norėjo išgelbėti nors tą gydytojo dukrelę. „Mama keliais ir keliukais bėgo į Tauragnus, norėdama pasiimti ir išgelbėti mergaitę, – pasakojo pašnekovas ir pridūrė, kad tuo metu nekantraudamas laukė namie mamos. – Bet grįžo verkdama – nieko neberado ir nebespėjo. Mama visada melsdavosi už visų žydų ir šios mergytės „dūšią."

Dvaras – nedidelis, ūkis – nemažas

Pagal istorinius dokumentus, Baleišų dvaras buvo nedidelis, jam priklausė apie 100 ha žemės. Anot J. Baleišos, tėvai, kaip ir visi kaime, laikė nemažai rūšinių gyvulių: lietuviškų juodagalvių avių, karvių, porą bulių, ožkų, Jorkšyro ir Lietuvos didžiųjų veislės kiaulių. Karvėms ganyti samdydavo net tris piemenis, kitam ūkiui prižiūrėti – du tris bernus ir porą mergų. Be naminių gyvulių, šeima laikydavo ir gausų būrį paukščių. Kaip sakė vyras, tėvo buvo žąsys ir kalakutai, mamos – antys ir vištos. „Kalakutai ir žąsinai būdavo pikti, – juokėsi pašnekovas, – kai moterys, keliaudamos iš bažnyčios, norėdavo praeiti, tai ne vienai į blauzdas įsisegdavo."
Dar iš prieškario laikų J. Baleiša prisiminė, kaip gilioje ir šaltiniuotoje dvaro „sėdžiaukoje" būdavo tiek vandens, kad jo perviršis nuolat tekėdavo per vieškelį. Šio vandens, anot vyro, mėgdavo sustoti atsigerti keliu einantys arkliai. Matyt, jis buvo labai skanus. „Sėdžiaukoje" turkšdavosi dvaro antys ir plaukiodavo didžiuliai karosai. Sėdėdavo jis, pasak pašnekovo, ant „sėdžiaukos" kranto ir stebėdavo, kaip antys giliai pasinerdavo ir negreitai išnerdavo. „Iškelia antis didžiulį karosą į paviršių, pradeda viena iš kitos jį atiminėti, – karosų žvejybos ypatumais dalijosi vyras. – Besipešdamos išneša karosą į krantą. O čia jau aš sėdžiu – atimu iš ančių ir parnešu namo po kelis karosus."
Dvaro laukuose, pasak dvarininkų sūnaus, daugiausia sėdavo grūdines kultūras. Dvaras turėjo didžiulį sodą, kuriame, J. Baleišos teigimu, nokdavo neregėtų veislių obuoliai, todėl vasarai baigiantis žydai tėvui siūlydavo rankpinigius už būsimą derlių. Laikė dvarininkas J. Baleiša ir povų būrį, kaip teigė pašnekovas, tai buvo tėvo aistra. Povų patinų, kaip tvirtino jis, buvo daugiau nei Kauno zoologijos sode, todėl atvažiuodavo ekskursantai ar po atlaidų žmonės užsukdavo pažiūrėti nematytų paukščių. Vyras tikino, kad povės kiaušinius gali dėti nuskridusios net kelis kilometrus nuo namų, tai niekas jų taip gerai nesusekdavo kaip jo tėvas. Kai povės išperėdavo poviukus, tėvas, pasak J. Baleišos, pamažu parsivesdavo visus namo. „Du trys patinai kas vakarą mėgdavo užskristi ant bažnyčios bokšto kryžiaus ir atsitūpti ant jo skersinių, – prisiminimais dalijosi pašnekovas. – Taip sunkiai jie užskrisdavo – rėkdami, kaukdami, vos pavilkdami savo sunkias uodegas. Tuometinis klebonas specialiai budėdavo ir laukdavo, kada jie nuskris. Ir niekada nepamatė, nes nuskrisdavo tyliai ir nepastebimai."
J. Baleišos motinos pomėgis buvo bitininkystė. Ji laikė net trisdešimt bičių šeimų ir nors buvo savamokslė, jos ūkio, anot vyro, važiuodavo pasižiūrėti net tuometinės Dotnuvos akademijos (Kėdainių r.) studentai bitininkai. „Mama be apsaugų, apsivilkusi berankove vasarine „bliuzele", eidavo prie bičių. Studentai stebėdavosi, o jos negeldavo, – liejosi pasakojimas iš pašnekovo lūpų. – Jei kas laikydavo nedaug šeimų ir nemokėdavo prižiūrėti, tai veždavosi mamą kaip bičių gydytoją."

Išlikę pastatai

Iš visų buvusių dvaro pastatų išliko kluonas, svirnas, po kuriuo buvo slepiami grūdai, senoji dvaro mokykla, parduotuvė, dar keli mediniai pastatai. Buvusio medinio dvaro pastato nebėra, neišliko ir jo nuotraukų. Pačiame kaime, anot J. Baleišos, stovėjo keturi visiškai vienodi namai, kuriuose kadaise gyveno baudžiauninkai. Jie buvo su mažais langiukais, didelėmis plūkto molio duonkepėmis krosnimis. Pašnekovas prisiminė, kad viename iš šių namų pirmosios okupacijos metais gyveno bobutė, kitame – „diedukas" pavarde Bendorius. Ir tie pastatai, anot pašnekovo, buvo taip arti vienas kito, kad abu senoliai, gulėdami ant „pečiaus", galėdavo susišaukti vienas su kitu. Kai šie senukai iškeliavo į amžinybę, apmirė ir pastatai. Trečias baudžiauninkų gyvenamasis namas, kaip teigė vyras, sunyko paliktas be priežiūros namelį paveldėjusių dukrų, kurios gyveno Utenoje. Ketvirtas namelis, J. Baleišos pasakojimu, buvo šalia seno kelio, ėjusio pro bažnyčią į Tauragnus, visai ant Spitrėnų ir Vidžiūnų kaimų ribos. Jis išsilaikė iki šių dienų, bet mirus paskutiniam gyventojui namukas buvo parduotas ir atnaujintas, todėl nieko autentiško ten nebeliko.
Kada statytas kluonas, pasak dvarininkų sūnaus, neprisiminė net ir seniausi žmonės dar tada, kai į dvarą atsikraustė visiškai mažas jo tėvas. Kluonas – medinis, iš tvirtų rąstų, tik stulpai sumūryti iš gesintomis kalkėmis surištų tašytų akmenų. Statybai, anot vyro, nebuvo naudojamos vinys ar kitas metalas, viskas buvo surišta vytelėmis ar sujungta kitais būdais. „Sovietmečiu kluonas ilgai stovėjo be stogo, bet iki šiol išsilaikė", – stebėjosi vyras. O melioruojant dvaro laukus, pasak pašnekovo, užakusios „sėdžiaukos", kurioje kažkada plaukiodavo laukinės antys, vietoje buvo rasta gana daug gesintų kalkių. Rastos kalkės buvo tokios geros kokybės, kad darbų vykdytojai, senolio teigimu, jas kaip mat išsivežiojo.

„Išvogtas" iš pavojaus

Pašnekovas, jauniausias vaikas šeimoje, kurio likimas nelepino, papasakojo įvykį, bene skaudžiausiai paveikusį jo gyvenimą. 1944 metų gruodžio 8 dieną, per J. Baleišos gimtadienį, mirė jo tėtis. Gruodžio mėnesio pabaigoje ramiai sutikęs didžiąsias metų šventes su mama ir viena priglausta „ubagėle", kurių tai dvi, tai tris nuolat globojo E. Baleišienė, tuometinis gimnazistas prieš pat Naujuosius metus grįžo į mokslus – mokėsi trečioje gimnazijos klasėje. „Per pamoką mane netikėtai išsikvietė tuometinis raštinės sekretorius Trinkūnas, – į prisiminimus nugrimzdo pašnekovas. – Jis man patarė kuo greičiau dingti. Suole liko ir mano knygos, ir sąsiuviniai. Pastvėriau paltuką ir pabėgau." Kaip pasakojo J. Baleiša, tuo metu jis nuomojosi kambarį „pas padorius šeimininkus" pačiame miesto centre – Birutės gatvėje. „Jau ruošėmės vakare gulti, kai išgirdome, kad prie namo kažkas privažiavo, – pasakojimą tęsė vyras. – Į kambarį įbėgo trys vyrai – vieną pažinau, kitų – ne. Liepė man skubiai rengtis. Susiruošus išsivedė į lauką, ten stovėjo lengvos rogės, pakinkytos geru arkliu. Vienas vyras vadeliojo arklį, kiti du pasisodino mane viduryje, stebėjo aplinką ir šnekėjosi tarpusavyje: „Kad tik mes iš Utenos išvažiuotumėm nieko neužkabinę." Man pasakė, kad, jei kas – pulčiau jiems po kojomis. Iš Utenos išvažiavome sėkmingai ir jie kalbėjosi toliau: „Iš Utenos jie išvažiavo dviem „padvadom" (kinkiniais), kaip mums nesusitikti ir prasilenkti, kuriuo keliu geriau važiuoti – ar pro Dičiūnus, ar pro Jotaučius." Apie ką šneka – aš nesupratau. Pasirodo, jie jau žinojo, kad į Spitrėnus su dviem „padvadom" buvo nuvažiavę skrebai. Pasukom į Dičiūnus, ten keliukas ėjo į kalniuką pro medelyną, o sniego tais metais buvo neapsakomai daug. Tik išvažiavom iš plento link Dičiūnų, girdim – atidainuoja. Ir ką dabar daryti – nei grįžti, nei apsisukti. Vadeliotojas pasuko arklį ir jis ant pusnies tiesiog šokte užšoko – tikrai geras arklys buvo – ir užtempė iš paskos roges. Stovim mes ant pusnies viršaus, o skrebų „padvada" paskui „padvadą" važiuoja, jie gerokai apgirtę, dainuoja, bet pamatė, kad kažkas pusnyje šalia kelio juoduoja. Susirūpino, kas čia, bet arkliai smagiai bėgo į pakalnę, taip ir pralėkė. Tik pravažiavo, mūsų arklį vadeliotojas vėl nukreipė į keliuką ir galėjo mums dabar papūsti į uodegą. O kur važiuojam – aš nežinau."
Pasak J. Baleišos, atvažiavo jie keturi į Kyburių kaimą netoli Spitrėnų, pas Labuckus. O ten – susikabinusios verkia keturios motinos. „Kai atvažiavom, kiekviena puolė prie savojo, apibėrė bučiniais ir ėmė lietis tada džiaugsmo ašaros, – šypsojosi pašnekovas. – Pasirodo, iškart po Kalėdų pas mamą atėjo atstovas iš Utenos, atsivedė vietinį, viską aprašė ir pasakė, kad viskas jau nebe mūsų. Motina liko gyventi savo namuose, bet stengdavosi dvare nenakvoti. Vieną kartą atėjo mama anksti ryte namo, kad pamaitintų dvare gyvenančią „ubagėlę", ir užlipo ant „pečiaus" pasišildyt. Tuo metu įlėkė į pastatą skrebai ir puolė šaukti: „Kur Baleišos?!" O mūsų namas buvo toks, kad visą galima apeiti ratu. „Ubagėlė" stovėjo gryčioj pasimetusi, skrebai prabėgo, o mama nuo „pečiaus", pro duris ir pabėgo per sodą ir miškelį. Gerai, kad tuo metu lauke nebuvo nė vieno skrebo." Vyras pasakojo, kad taip mama ir atbėgo pas Labuckus, kurių sodyba buvo kažkur už trijų kilometrų nuo dvaro. Kai pati buvo saugi, susirūpino savo sūnumi. Kai Utenoje buvo gausu skrebų, anot dvarininkų sūnaus, atsirado trys drąsuoliai, kurie ryžosi pamėginti „išvogti" J. Baleišą ir jiems tai pavyko. Tačiau tada prasidėjo slapstymasis... „Žinot, ką reiškia slapstytis moteriai su vaiku, o dar rizikuodavo ir slepiantieji, – atsiduso pašnekovas. – Palikdavo mane mama tai vienoje, tai kitoje vietoje."

Nuotaka prieš valią

Vieną kartą, jiems einant per mišką į kitą slėptuvę, E. Baleišienė sudejavo tokiu balsu, kad J. Baleiša net dabar, prisiminęs tą mamos šauksmą ir raudą, susigraudino. „Mama mane apsikabino ir jos ašaros bėgo man už kaklo..." – liūdnai tęsė pašnekovas, kuris atskleidė, ką mama jam tada papasakojo. Ji prisipažino sūnui, kad niekada niekam nepasakojo apie savo gyvenimą, bet dabar, kai nežinia, ar jie dar kada susitiks, nori išsilieti nors vieną kartą ir pasidalyti savo prisiminimais, net ir pačiais intymiausiais. „Svetimu žmogumi gali netikėti, o tuo, ką sakė motina, privalai, – dėstė vyras. – Tuo labiau kad tada, kai buvau suaugęs, man ne vieną faktą paliudijo kiti iš tų kraštų kilę žmonės."
Iš garsios Tauragnų dvarininkų Gineičių giminės kilusi motina jam papasakojo, kad jaunystėje ji buvo labai graži, vietiniai ją vadindavo grožio karaliene. Ir kai J. Baleišos senelis, mamos tėvas, susiruošė leisti dukrą už vyro, vietinis rusas ėjo jo atkalbinėti ir aiškino seneliui, ką jis daro, jog leidžia grožio karalienę už tokio senio, vyresnio už nuotaką dvidešimčia metų. „Mama buvo labai išsilavinusi, muzikali – šoko, dainavo, – gražiais žodžiais savo gimdytoją apibūdino pašnekovas. – Jaunystėje prieš ištekėdama turėjo gerbėjų." Su vienu gerbėju, pasak vyro, buvo užsimezgęs ypatingas ryšys, mama planavo su juo kurti gyvenimą. „Bet senelis, mamos tėvas, buvo pažįstamas su mano tėvu – jie buvo beveik vienmečiai – ir jam pasakė: „Aš tau išauginsiu savo dukrą." Vakarą prieš atvažiuojant mano tėvui išsivežti mamos tuoktis, abu įsimylėjėliai apsikabinę verkė, o jaunuolis įkalbinėjo mamą bėgti. Mama nenorėjo eiti prieš tėvų valią, todėl jaunikiui atvažiavus šliaužė prie savo motinos keliais, bučiavo rankas ir maldavo jos neleisti už seno vyro. Močiutė atsakė, kad kaip tėvas pasakys, taip ir bus. Tada dukra puolė tėvui į kojas. O jis pagrasino dukrai, kad, jei ji netekės už jo išrinkto vyro, galės susirinkti baltinius ir keliauti kur nori. Taip ir išsivežė verkiančią į „šliūbą." Pasak pašnekovo, po trejų metų atvažiavo senelis į Spitrėnus pasižiūrėti, kaip gyvena dukra. O ji jau sūpuoja ant rankų tris vaikus. Senelis, pamatęs situaciją, liepė dukrai pasiimti vaikus ir važiuoti į Tauragnus, kur jis jai ir vaikams pastatys namą. O dukra jam atsakė: „Tu mane išvarei iš namų ir aš į tavo namus negrįšiu. Gyvensiu dėl vaikų." J. Baleiša buvo dvyliktas vaikas šeimoje, taigi, anot jo, mama buvo lyg gimdymo konvejeris. Iš dvylikos gimusių vaikų išgyveno tik penki – du sūnūs ir trys dukros – visi kiti mirė dar mažiukai Pirmojo pasaulinio karo ir tarpukario metais, kai puolė visokios epidemijos. Vyriausia sesuo už J. Baleišą vyresnė net dvidešimt dvejais metais, jauniausia – beveik dešimčia. Besilaukdama jauniausiojo sūnaus motina, pasak pašnekovo, buvo smerkiama, sulaukė pažeminimų ir paniekinimo net iš savo mamos, kuri vadino ją paleistuve, kad ji po tokio laiko pradėjo lauktis dar vieno vaiko. „Pagimdė mane mama šaltame kambaryje, ant grindų, priėmė kaimo moterėlė, – pasakojo vyras. – Pribuvėja Kasčiuvienė, grįžusi namo, visiems pasakojo, kad Baleišų dvarą padalijo – priėmė dar vieną sūnų." Pašnekovo teigimu, mama vėliau pasakojo, kad tik jam gimus atsirado norinčių jaunėlį nužudyti, jog dvaras nebūtų skaldomas. Mama net iš akių sūnaus nepaleisdavo ir nė per žingsnį nesitraukdavo – taip ir išsaugojo.
Kai mama pasakojo šią savo gyvenimo istoriją, pridūrė sūnui: „Negalvok, kad tavo tėvas buvo blogas. Ne, jis buvo geras žmogus. Bet aš buvau jauna, norėjau daugiau su žmonėmis pasibūti..."

Gyvenimas nelepino

J. Baleiša prisiminė, kad, kai jį su mama išvarė iš namų, juos šelpdavo spitrėniškiai, tie patys, kuriems buvo išdalyta dvaro žemė. Jo mama net džiaugėsi tuo, jog iš jos buvo atimtas dvaras, nes baigėsi vargai. „Mamą vadino ponia, bet ji buvo vargo pelė", – susigraudino vyras, pasakojęs, jog nuo tada, kai išbėgo iš Spitrėnų, visur blaškėsi, net Antalieptę pasiekė, galiausiai atvažiavo į Vilnių, čia ir užsiliko.
Dvarininkų sūnus prisiminė, kad saugumo archyvuose rado pažymą, kurioje parašyta, kad jų šeima ieškoma nuo 1941 metų ir turėjo būti ištremta į Sibirą. Toje pažymoje, anot pašnekovo, įrašyta, kad šeima turėjo 150 hektarų žemės, o tai, vyro teigimu, visiškas melas, nes daugiausia jie turėjo 100 hektarų. „Utenos rajono vykdomojo komiteto pirmininkas, pasirašęs pažymą, turbūt pridėjo ir savo žemę", – karčiai juokavo J. Baleiša ir prisipažino, kad visą amžių buvo persekiojamas kaip klasinis priešas.
Nelengvai klostėsi J. Baleišos gyvenimas ir apsistojus Vilniuje – kiekvieną dieną teko kovoti už savo vietą po saule, sunkiai dirbti, buvo persekiojamas, tardomas, išduotas. Aukštųjų mokslų jam taip ir nebuvo leista baigti, džiaugėsi, kad nors vidurinę ir profesinę mokyklas šiaip ne taip įveikė. Ir tai ne dėl to, kad negabus mokslams – jam buvo trukdoma. Su iš Dzūkijos kilusia žmona Elena užaugino du sūnus (Kęstutį ir Gintarą), susilaukė keturių anūkų, o šiuo metu džiaugiasi keturiais proanūkiais. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, J. Baleiša atgavo tėvų žemes, bet, sunkiai susirgus žmonai, jas pardavė. Šiuo metu guodžiasi gana ramia senatve ir tuo, kad, nors žmoną reikia prižiūrėti, namuose jo visada kažkas laukia ir yra su kuo pasikalbėti ar tiesiog pasibarti. „Jeigu turi namuose kad ir didžiausią paliegėlį, manau, kad esi turtingas", – sakė vyras, save laikantis ir turtingu, ir laimingu, nes yra gyvas.

Vytauto Ridiko nuotr., Jono Baleišos asmeninio archyvo nuotr.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Spitrėnai – kaimelis tarp žemės ir dangaus

    Spitrėnai – tarp miškų pasislėpęs Utenos seniūnijos kaimelis, 11 kilometrų nutolęs nuo Utenos ir esantis į pietryčius nuo Vaikutėnų. Jo šaknys siekia XVIII amžių, kai čia įsikūrė dvarelis. Dabar čia gyvena ramūs, darbštūs ir geraširdžiai žmonės, menantys didelį, triukšmingą kaimą, kuriame buvo linksminamasi, šokama, dainuojama, juokaujama. Aplankėme ir pakalbinome šio tykaus bažnytkaimio gyventojus.

  • Spitrėnų dvarininkas iki šiol mena savo vaikystės vietas

    Spitrėnai – tarp miškų ir kalvų pasislėpęs Utenos seniūnijos kaimelis, 11 kilometrų nutolęs nuo Utenos ir esantis į pietryčius nuo Vaikutėnų. Jo šaknys siekia XVIII amžių, kai čia įsikūrė dvarelis, iš pradžių ėjęs iš rankų į rankas vis kitam savininkui, kol XIX amžiaus pabaigoje jį įsigijo Ksaveras Baleiša (1834–1899 m.). Nuo tada dvaras priklausė Baleišų giminei ir kaip kiekviename tokio tipo kaime būrė aplink save vietos bendruomenę. K. Baleišos anūkas Jonas Baleiša prisiminė savo vaikystę, praleistą Spitrėnų dvare, tėvus, aplink gyvenusius žmones ir Spitrėnų Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčios statybas. Vyras ne tik papasakojo ne vieną juokingą su bažnyčios statybomis, kaimu ir jo žmonėmis susijusią istoriją, bet ir pasidalijo savo nostalgiškais kūriniais apie gimtąjį kraštą.

  • Spitrėnai aplenkė iškiliu save laikantį Vilnių

    Per trumpą laiką nedidelis Utenos seniūnijos kaimas – Spitrėnai – nuveikė tokius darbus, kurių gali pavydėti mūsų žilasis Vilnius. Neseniai kunigui Povilui Kleziui šventinant paminklą, kurį savo tėviškėje pastatė skulptorius Valentinas Šimonėlis, kilo idėja tokį pat paminklą su Vyčiu pastatyti ir prie Spitrėnų bažnyčios. Šiuo metu panašūs V. Šimonėlio sukurti paminklai Utenos rajone stovi ne tik Spitrėnuose, bet ir Leliūnuose bei Sudeikiuose.

  • 100-metį švenčianti Spitrėnų bažnyčia sulaukė vyskupo dėmesio

    Sekmadienį visi keliai vedė į Spitrėnų bažnytkaimį. Iš šių apylinkių kilę, gyvenantys ar į svečius atvykstantys šio krašto žmonės gausiai sugužėjo į 100 metų švenčiančią Spitrėnų Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčią, išpuoštą ir išdabintą bei svetingai atvėrusią duris kiekvienam tikinčiajam. Ryškiausias šios šventės akcentas – Panevėžio vyskupo Lino Vodopjanovo sutiktuvės ir šv. Mišių aukojimas.

  • Ilga kelionė į Spitrėnų bažnyčios šimtmetį

    Šiandien Spitrėnų Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, parapijos parapijiečių namuose nuo pat ryto plevens su jauduliu sumišęs artėjančios šventės džiugesys. Rytoj bažnytkaimyje neeilinis įvykis – Spitrėnų bažnyčios ir parapijos šimtmečio jubiliejus, kurio švęsti žmonės suplauks ir suvažiuos iš daugelio Lietuvos kampelių. Šventės laukimo diena ir vakaras skleisis pamažu lyg rasotas gėlės pumpuras. Moterys keps pyragus, skins ir merks gražiausius žolynus, trauks iš spintos savo ir vyrų išeigines eilutes, vyrai gražins namų aplinką, o vakare visi sudės rankas kasdienei maldai. Rytoj bus visko: daug džiaugsmo, pakylėjimo, graudulio, apsikabinimų ir klegesio.

  • Į šimtmetį švenčiančią Spitrėnų bažnyčią atvyks vyskupas L. Vodopjanovas

    Liepos 1 dieną (sekmadienį) 13 val. bus švenčiamas Spitrėnų Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčios 100 metų jubiliejus ir dėkojama Dievui bei geradariams parapijiečiams už visas suteiktas malones. Šv. Mišias aukos Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas. Uteniškiai kviečiami į Spitrėnus kartu pasimelsti.

  • Dviračiais – ir į darbą, ir namo, ir aplink ežerus, ir į Sirutėnus

    Utena, vienintelis miestas Lietuvoje, savo teritorijoje turi du ežerus: Dauniškio ir Vyžuonaičio. Dauniškio ežero, esančio pačioje miesto širdy, prieigos sutvarkytos jau prieš dešimtmetį. Šiuo metu permainų laukia Vyžuonaičio ežeras: aplink jį įkurtas parkas taps ramių pasivaikščiojimų ir ramaus poilsio vieta.

  • Spitrėnuose išrinkta seniūnaitė

    Lapkričio 26 dieną Spitrėnuose buvo surengtas gyventojų susirinkimas, kurio metu vyko Spitrėnų seniūnaitijos seniūnaičio rinkimai. Vienbalsiai išrinkta visų pažįstama Spitrėnų kaimo gyventoja Justina Kaleckienė. Ji nuo 2015 metų dirba Spitrėnų krašto Vaikutėnų pašto laiškininke, o nuo 2017 m. birželio mėnesio – mobiliojo kaimo laiškininke, aptarnaujančia ne tik Spitrėnų kraštą, bet ir dalį Tauragnų seniūnijos. J. Kaleckienė pažįsta visus gyventojus, žino jų bėdas ir rūpesčius, tad spitrėniškiai tikisi, kad išrinkta seniūnaitė dar daugiau prisidės prie vietinių žmonių gerovės, padės spręsti iškylančias problemas.

  • Parapijiečių meilę ir pagarbą kunigas užsitarnavo savo paprastumu bei nuoširdumu

    Prieš tris dešimtmečius į nedidelę ir atokią Spitrėnų Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, parapiją atvykęs vos penkerių metų kunigystės patirtį turintis kunigas Povilas Klezys rado gerokai apleistą kleboniją su langus gožiančiais krūmokšniais ir žolėmis apsivijusiu taku, vedančiu prie vandens versmės – šulinio. Tačiau tai neišgąsdino jauno dvasininko: jis pamažu kūrėsi Spitrėnų bažnytkaimyje, susidraugavo su vietos gyventojais, kuriuos iki šiol vadina pačiais geriausiais parapijiečiais pasaulyje.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:7612
Vakar apsilankė:6391
Šią savaitę apsilankė:14004
Šį mėnesį apsilankė:174642
Viso (nuo 2015-02-16):9857004
Šiuo metu naršo:
83
2019-03-26
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!