ProjektaiSpitrėnų dvarininkas iki šiol mena savo vaikystės vietas
2019 kovo 06, Trečiadienis 08:31

Spitrėnų dvarininkas iki šiol mena savo vaikystės vietas

Spitrėnų dvarininkas iki šiol mena savo vaikystės vietas
  • Jurgita ULKIENĖ
  • 7 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Spitrėnai – tarp miškų ir kalvų pasislėpęs Utenos seniūnijos kaimelis, 11 kilometrų nutolęs nuo Utenos ir esantis į pietryčius nuo Vaikutėnų. Jo šaknys siekia XVIII amžių, kai čia įsikūrė dvarelis, iš pradžių ėjęs iš rankų į rankas vis kitam savininkui, kol XIX amžiaus pabaigoje jį įsigijo Ksaveras Baleiša (1834–1899 m.). Nuo tada dvaras priklausė Baleišų giminei ir kaip kiekviename tokio tipo kaime būrė aplink save vietos bendruomenę. K. Baleišos anūkas Jonas Baleiša prisiminė savo vaikystę, praleistą Spitrėnų dvare, tėvus, aplink gyvenusius žmones ir Spitrėnų Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčios statybas. Vyras ne tik papasakojo ne vieną juokingą su bažnyčios statybomis, kaimu ir jo žmonėmis susijusią istoriją, bet ir pasidalijo savo nostalgiškais kūriniais apie gimtąjį kraštą.

Dvaras – išsimokėtinai

Su jau ilgą laiką Vilniuje gyvenančiu J. Baleiša susitikome jo namuose. 1931 m. gimęs vyras sakė, kad jo vaikystėje Spitrėnai buvo gatvinis kaimas, kuriame visos trobos stovėjo galais į kelio pusę, o pagrindinė gatvė driekėsi nuo dvaro ir bažnyčios link Katlėrių. Guvus senjoras prisipažino, kad domėjosi ir Spitrėnų kaimo, ir dvaro atsiradimo istorija, bet apie kaimą jokių patikimų žinių nerado, o apie dvarą sužinojo, jog iki tol, kol jį įsigijo jo senelis, žemės ir pastatai keliavo iš rankų į rankas – keitėsi valdžios, keitėsi ir savininkai. Vyras pasakojo radęs savo motinos Elenos Baleišienės (1889–1970 m.), buvusios Gineitytės, išsaugotą dvaro planą, datuojamą 1874 m. ir jau sudarytą jo tėvo Jono Baleišos (1869–1944 m.) vardu.
Apie dvaro įsigijimą pašnekovas sakė daugiausia girdėjęs iš mamos, kuri pasakojo, jog žemės reformos laikais, kai buvo naikinama baudžiava ir dalijami ar išparduodami dvarai, jos vyro tėvas K. Baleiša Spitrėnų dvarą išsimokėtinai įsigijo iš tuometinio Utenos dvaro savininko Aleksandro Bolcevičiaus. Į Spitrėnų dvarą J. Baleišos tėvą gimdytojai atsivežė septynerių metų. „Tėvas pasakodavo, kaip kiekvieną mėnesį jam tekdavo pinigus nešti A. Bolcevičiui, – prisiminimais dalijosi dvarininko sūnus ir pabrėžė, kad tais laikais „išsimokėtinai" parduoti reikėjo sąžiningo žmogaus, kad būtų galima juo pasitikėti. Anot vyro, nupirkęs dvarą jo senelis iškart užrašė jį vyriausiajam sūnui – J. Baleišai. Beje, pašnekovas minėjo, kad jo tėvas gimė Karčiškių kaime, netoli Utenos, o dvi jo seserys – tame pačiame kaime, bet jau pervardintame Kazimierava, todėl išėjo taip, kad brolis ir seserys kilo iš skirtingų kaimų, nors gimė ten pat. Spitrėnuose gimė tik pati jauniausia J. Baleišos teta. Anot vyro, senelis iš viso turėjo penkis vaikus – du sūnus ir tris dukras. Jaunesnis sūnus Karolis buvo klierikas ir žuvo per Pirmąjį pasaulinį karą.
Spitrėnų bažnyčios statybos
Nors tada, kai vyko Spitrėnų bažnyčios statybos, J. Baleiša dar nebuvo gimęs, jis daug ką žino iš tėvų ir kitų artimųjų pasakojimų, be to, ir pats labai domėjosi Spitrėnų istorija, peržiūrėjo daug dokumentų, perskaitė nemažai knygų. Jis papasakojo, kad, kol kaime nebuvo bažnyčios, dvaro svetainėje šv. Mišias laikydavo atvažiuojantis kunigas. Kambaryje stovėdavo altorių atstodavęs dailus ąžuolinis staliukas, ant kurio būdavo padėtas bronzinis kryželis. Anot vyro, pamokos kaimo vaikams taip pat vykdavo dvaro patalpose, kol 1925 m. jo tėvas pastatė atskirą medinį mokyklos pastatą, išlikusį iki šių dienų.
J. Baleiša sakė, kad į šv. Mišias dvare prisirinkdavo labai daug žmonių, todėl besilankantis kunigas pasiūlė pastatyti bažnyčią. „Tėvas skyrė žemės sklypą ir pradėjo organizuoti statybas – visa našta gulė ant jo pečių, – sakė pašnekovas. – Labai aktyviai prisidėjo ir motina. Ji paprašė savo brolio studento Prano Gineičio, būsimo Utenos „Saulės" gimnazijos įkūrėjo, ir jis ant skaičiavimo lapo sąsiuvinyje nubraižė bažnyčios projektą. Pagal šį projektą ir buvo statoma. Statybininkais buvo K. Laurinavičius ir Simonas Bikelis iš Dičiūnų kaimo."

Velnio ožys

Kaip J. Baleišai pasakojo mama ir žmonės, statant bažnyčią nutiko vienas juokingas įvykis. Dvare tuo metu buvo laikoma daug ožkų, o prie ožkų reikia ir ožio... Ožys, pasak pašnekovo, buvo didelis ir labai piktas. „Bažnyčią statantys meistrai mėgdavo jį įerzinti, o patys užlipdavo kopėčiomis aukštyn ir stebėdavo, kaip ožys, negalėdamas užlipti, seilėdamasis ir urgzdamas aplink lakstydavo – jiems linksma, – juokėsi vyras. – Vienąkart pro šalį ėjo bobutė su „venzliuku" – „undarokas" ilgas iki žemės. Meistrai kaip tik tuo metu buvo išerzinę ožį – patys užšoko ir žiūri, kas bus. Ožys pamatė moteriškę ir kaip dėjo iš nugaros ragais, moteris nugriuvo, sijonas užsivertė, matėsi nuogas užpakalis. Ožys pažiūrėjo pažiūrėjo ir dar kartą bobutei su ragais kad trenks. Ta apsivertė dar kartą ir nesuprato, nei kas, nei kaip. O gyvulys, matyt, pamanė, kad padaugino, apsisuko ir nuėjo pas savo bandą. Moteris atsistojusi skundėsi: „Bažnyčių stata ir velnių laika..." Meistrai net pilvus susiėmę kvatojosi."

Stebuklas – olandiškas sūris

Pirmojo pasaulinio karo metu Spitrėnai, anot pašnekovo, buvo okupuoti vokiečių, kurie prašy­davo vietinių žmonių maisto produktų ir pan. „Išlaikyti savo nemažą šeimyną, samdinius tė­vams buvo tikrai nelengva. O kur dar bažnyčios statyba – rei­kėdavo ruošti maistą statybinin­kams, – aiškino vyras. – Mama darbininkams stengdavosi ruoš­ti kuo geresnį maistą. Gyven­tojams vokiečiai leido laikyti tik vieną karvę, o pieną reikėjo priduoti, todėl dvare buvo lai­koma daug ožkų. Vieną karvę laikė oficialiai, kitą – paslėpę. Nebuvo leidžiama priduoti ož­kos pieno. Tai mama pamelžda­vo karvę, pieno putas uždėda­vo ant ožkos pieno ir nunešdavo priduoti vietoje karvės pieno. Laboratorijų tada juk nebuvo: pauostydavo pieninėje – kvapas tai karvės pieno."
Pasak J. Baleišos, vokiečiai labai dažnai jų namuose darydavo kratas – tais laikais buvo visokių skundikų. Todėl jo tėvai maistą ir grūdus slėpdavo. Viena slėptuvė, vyro teigimu, buvo po svirnu – žemėje po pamatais buvo suslėptos didelės medinės dėžės. Šiose dėžėse ir buvo slepiami grūdai. Kita slėptuvė buvo įrengta molinėje gryčioje, stovėjusioje sode greta gyvenamojo namo. Gryčios lubose buvo padaryta anga ir virš jų slepiami lašiniai bei visa kita. „Kai tą angą uždarydavo, ji būdavo kaip ir visos lubos užtaisoma voratinkliais, tai kratą atliekantys vokiečiai niekada ir nesurado tos slėptuvės, – šypsojosi dvarininkų sūnus. – Nors kratydavo beveik kas antrą dieną."
Anot vyro, Lietuvos nepriklausomybės metais ta molinė gryčia buvo išnuomojama kailiadirbiams – iš pradžių totoriams, paskui – rusams, kurie labai gerai išdirbdavo odas, kailius ir parduodavo aplinkiniams gyventojams. Per antrąją okupaciją kailiadirbiai išsikėlė iš gryčios ir ji nenaudojama sunyko, tačiau iki šiol dar yra išlikęs jos rūsys. Jame, kaip prisiminė pašnekovas, labai gerai išsilaikydavo daržovės, o jo motina ten brandindavo savo daromus olandiškus sūrius. „Kai vokiečių okupacijos metais mokiausi gimnazijoje ir nunešdavau per šventes mokytojams dovanų savo motinos daryto sūrio, jis čia pat būdavo išdalijamas gabaliukais ir suragaujamas, – juokėsi J. Baleiša. – Visi stebėdavosi, iš kur tas olandiškas sūris." Vyras tikino girdėjęs visokių spėlionių, kaip daromas nematytas sūris. Neva mama jį laikydavo po karvių mėšlu ir pan. Pašnekovas sakė padėdavęs motinai ir pamenantis, kaip sūris būdavo slegiamas specialiu presu.

Burdavosi bendruomenė

Paklaustas apie tai, koks kaimas, ten gyvenantys žmonės buvo jo vaikystėje, J. Baleiša tvirtino, kad aplinkiniai gyventojai dažnai burdavosi dvare. Anot jo, nors kiekvienas spitrėniškis turėjo po nedidelę pirtelę, dvare stovėjo didelė, erdvi pirtis, kurioje prausdavosi visas kaimas, mokytojai, klebonijos gyventojai. Rudenį ir žiemą žmonės į dvarą rinkdavosi kone kiekvieną vakarą, kambaryje būdavo pridėta laikraščių, žurnalų, kuriuos skaitydavo susirinkusieji, arba tiesiog kalbėdavosi tarpusavyje, žaisdavo šaškėmis, mindavo mįsles. „Gryčioje rinkdavosi ne tik Spitrėnų, bet ir aplinkinių kaimų gyventojai, – kalbėjo pašnekovas. – Kur stovėjo duonkepė krosnis, audimo staklės, ten burdavosi moterys ir merginos – kas ausdavo, kas verpdavo, kas plunksnas pešiodavo. O „pakajėly", kur buvo mūsų miegamasis kambarys, susirinkdavo vyrai. Aš stovėdavau tėvui tarp kelių, vos galva matydavosi, ir net liežuvį iškišęs klausydavau, ką žmonės šneka. Nubėgdavau tai pas moteris, tai pas vyrus. O būdavo kalbama visokiom temom – ką karo metu, pokariu išgyveno, kad bus dar karų ir visokio velnio. Šnekėdavo, kad žemę atiminės, o tėvas tokiems atrėždavo: „Nugi kašelėm tai neišsineš..." Aš praėjau tokią gyvenimo mokyklą... Tėvas mokydavo, kad bloga padaryti gali kiekvienas „durnius". Padaryk gera ir tegul žmogus net nežino, kad tu taip padarei. Man labai įstrigo dar viena mintis: „Matei – nematyk, girdėjai – negirdėk, žinojai – nežinok." Aš dieną, kai nieko nebūdavo kambaryje, svarstydavau, kaip čia yra. Ausis užkišu – vis tiek skamba, akis užspaudžiu – vis tiek matau, žinok nežinok, nugi dukart du vis tiek keturi... Bet vėliau gyvenime man labai pravertė šis patarimas."
Vyro teigimu, nors prie bažnyčios ir buvo parapijos salė, sekmadieniais žmonės užeidavo į dvaro virtuvę, iš toli atėję ant sienos pasikabindavo savo lauknešėlius su maistu, ten persirengdavo, užkasdavo, pasiilsėdavo. Namiškiai net neidavo į virtuvę, pakol kaimiečiai neišsiskirstydavo.
Jaunimo šokiai, gegužinės, dvarininkų sūnaus teigimu, taip pat vykdavo dvare, iki paryčių būdavo paliktos atviros visos durys.

Lietuviškas „paršelis"

Kaip pasakojo J. Baleiša, jo tėvas labai lenkuodavo. Nors lenku savęs nelaikė, namuose šeima kalbėdavo lenkiškai. „Bet tėvas tikrai niekada nėra sakęs, kad lietuvių kalba skirta tik kalbėti tvarte, – girdėtus ir skaitytus pramanus paneigė pašnekovas. – Jis sakydavo, kad vienu liežuviu gali būti tik višta, o žmogus turi mokėti dvi ar tris kalbas." Dvarininkų sūnus paminėjo faktą, kad kartą pildant dokumentus jo tėvo buvo paklausta, ar jis lenkas. Tai tas griežtai atsakė, kad jis lietuvis.
Vyras prisiminė, kad kalbėdamas lietuviškai tėvui padarydavo nemalonumų. „Tėvas mane, gal kad jaunėlį, labai mylėjo ir visur imdavo su savim – ar kur eina, ar važiuoja, – atsidusdamas pasakojo vyras. – Kartais išvažiuodavo vienas, pavyzdžiui, į Uteną. Būdavo, aš prie kapinių jau laukiu tėvo, kol parvažiuos. Kai tik sulaukdavau, įšokdavau į „lineiką" ir sakydavau lenkiškai: „Tėti, ką atvežei?" Jis klausdavo, ar kalbėsiu lenkiškai. Aš, žinoma, sutikdavau. Tada tėtis leisdavo pažiūrėti kišenėje, aš išsitraukdavau kokį saldainį ar ką nors, tik stryktelėdavau ir lietuviškai jam: „Ačiū." Tėtis šaukdavo lenkiškai: „Ak, tu paršeli!" Sekmadieniais, kai dvare, pasak J. Baleišos, būdavo pilna žmonių, tėvas kalbėdavo su sūnumi lenkiškai, o sūnus jam atsakydavo lietuviškai. Žmonės nesuprasdavo, kas čia vyksta, o tėvui, kaip teigė pašnekovas, būdavo labai nemalonu. Jau būdamas suaugęs J. Baleiša kartą paklausė savo mamos, kodėl jie namuose kalbėdavosi lenkiškai. Mama atsakė, kad kaip kitaip vaikai būtų galėję išmokti lenkų ar rusų kalbas, kurios, beje, anot pašnekovo, jam labai pravertė keturiolikos metų atsikrausčius gyventi į Vilnių, kur tuo metu „laikėsi tuntai" lenkų ir rusų.

Piliakalnis – ant vieškelio

Vyras pasakojo ir apie Spitrėnų piliakalnį, stūksantį netoli kaimo, ir apie Vaikeso (anot pašnekovo, anksčiau vadinamą Mikšio) ežerą, prie kurio jaunimas arkliais jodavo maudytis. „Jaunimas – savas, nesavas – kokį vasaros pusdienį – ant arklių ir nujoja prie ežero, – dėstė J. Baleiša. – O mes, vaikai, iš paskos nubėgam. Jaunuoliai patys maudydavosi ir arklius maudydavo, mes taip pat turkšdavomės. Būdavo, ir vėžius gaudydavom – ten jų labai daug ir didelių būdavo. Mes, vaikai, iki pusės blauzdų braidom, „sumutinam" smėlį priešais ir vėl tuo pačiu keliu grįžtam, taip ir prisigaudom vėžių." Ežero saloje, pasak dvarininkų sūnaus, labai gerai augdavo agurkai. Žmonės pasakodavo, kad vyrai pasodindavo ten agurkus, o kai užaugdavo derlius nuplaukdavo į salą ir parsistumdavo maišą agurkų.
Anot vyro, piliakalnio šlaitai labai statūs, kiek lengvėliau užlipti būdavo įmanoma tik nuo Radžiūnų pusės, o nuo kelio į Noliškį pusės šlaitas vietinių gerokai nukastas. Taip nutiko dėl to, kad kiekvienam ūkininkui buvo paskirtas kelio ruožas, kurį jis turėjo prižiūrėti – išvalyti griovius ir nužvyruoti. Jei kelias nebuvo tvarkomas, būdavo skiriamos didžiulės baudos. Žvyrą, pasak pašnekovo, žmonės kasdavo iš Spitrėnų piliakalnio šlaito ir supildavo krūvelėmis šalia kelio, kad vėliau būtų patogu jį išbarstyti. „Vaikai maišydavosi aplinkui, – šypsojosi J. Baleiša. – Mus vydavo lauk ir nesuprasdavom, kodėl. Juk smagu vaikams pasivažinėti vežimu... Kol suaugusieji žvyrą krūvelėmis pilstydavo, leisdavo pavadelioti... Tačiau piliakalnio šlaitą kaimiečiai nukasė tiek, kad jis užvirto ant vieno vaiko ir iki kaklo paskandino. Gerai, kad viskas baigėsi laimingai, nors atkasė sunkiai – bijojo, kad smėlis neužvirstų ir ant gelbėtojų. Nuo tada žvyrą kasdavo iš duobės dvaro laukuose Paspitrėnyje, o tą duobę iškasė tokią, kad net su vežimu buvo galima įvažiuoti." Pašnekovas taip pat prisiminė, kad netoli tos žvyro duobės augdavo avietynai, subrandindavę daug uogų, tarp kurių buvo ir geltonų aviečių.

Jonas Baleiša

Ažmiršt negaliu

Utenas kraštas, Spitrėnai
Man brungus labai
Kalnalių, miškelių gražasnių
Kaip ti nemačiau

Ti aš pasaulin atsradau
Kalbėt pradėjau
Ti skaityt, rašyt,
Skaičiuot išmokau

Ti mana gimtyne
Ti mana namai
Bažnytėla medine arti
Išlyky šlama liepas, klevai

Iš didelia soda tik kelias
Nusanusas obelys lyka
Lik kerštui griavėjam
Dar vaisius brandina

Pria buvusia nama
Vietaj daržialia gražaus
Takialių mana smėliu barstytų
Krūmai ažaugy, šiukšlių krūva

Kas griove, naikyna
Dar yra gyvų
Tadu džiauges ir šaukia
Kad dara varda kamunizma švesaus

Tykinčius, bažnyčių niekina
Blogus darbus daria
Bažnyčian ataina sunėry runkas
Kamunijų prijama kartu su visais

Iškada, kad mylimų kraštų
Par nevalių turėjau palikt
Kur nebuvau, kų bedariau
Minty su juo gyvenau

Švintam atminymui
Ti gyvenusių ainių
Užalynį kryžių su rūpintajėliu
Dekingi anūkai pastate

Tevelių, sasučių
Ti jų kapelys yra
Ir aš ti narėč pre jų
Kartu amžinai gulėt

Pala, ne vienas asmu
Turiu žmonų, a kur jų?
Aš iš pa Utenas
Ana na Varėnas

Pradžioj bendra gyvenimą
Buvam ščyriai sutary,
Kad ir numyry būsma
Abu grečium kartu

Kad nebut abydas
Nei jai, nei man
Paskavot raikėtu
Vidury tarp Utenas ir Varėnas

Išeitu Vilniaus kapuos
Kur yra giminių kapai
Bet kasgi mūsų klaus
Graičiau starosis atskratyt

Laukite tęsinio...

Jono Baleišos asmeninio archyvo ir Vytauto Ridiko nuotr.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Spitrėnai – kaimelis tarp žemės ir dangaus

    Spitrėnai – tarp miškų pasislėpęs Utenos seniūnijos kaimelis, 11 kilometrų nutolęs nuo Utenos ir esantis į pietryčius nuo Vaikutėnų. Jo šaknys siekia XVIII amžių, kai čia įsikūrė dvarelis. Dabar čia gyvena ramūs, darbštūs ir geraširdžiai žmonės, menantys didelį, triukšmingą kaimą, kuriame buvo linksminamasi, šokama, dainuojama, juokaujama. Aplankėme ir pakalbinome šio tykaus bažnytkaimio gyventojus.

  • Spitrėnų dvarininkas iki šiol mena savo vaikystės vietas

    Spitrėnai – tarp miškų ir kalvų pasislėpęs Utenos seniūnijos kaimelis, 11 kilometrų nutolęs nuo Utenos ir esantis į pietryčius nuo Vaikutėnų. Jo šaknys siekia XVIII amžių, kai čia įsikūrė dvarelis, iš pradžių keliavęs iš rankų į rankas vis kitam savininkui, kol XIX amžiaus pabaigoje jį įsigijo Ksaveras Baleiša (1834–1899 m.). Nuo tada dvaras priklausė Baleišų giminei ir kaip kiekviename tokio tipo kaime būrė aplink save vietos bendruomenę. K. Baleišos anūkas Jonas Baleiša prisiminė savo vaikystę, praleistą Spitrėnų dvare, tėvus, aplink gyvenusius žmones ir dvaro ūkį. Vyras ne tik papasakojo ne vieną su kaimu, šio žmonėmis ir jo paties gyvenimu susijusią istoriją, bet ir pasidalijo savo nostalgiškais kūriniais apie gimtąjį kraštą.

  • Utenos dvaras dar turi slėpinių

    Apie Mariją Bilevičiūtę, tapusią maršalo motina

    Utenoje, K. Ladygos gatvėje, ten, kur prasideda Kuktiškių kelias, atokiau nuo gatvės stūkso buvęs raudonplytis dvaro rūmas, jame nuo 1926 m. įsikūrusi Utenos „Saulės" gimnazija. Pastačius naujus gimnazijos pastatus, senasis dvaro rūmas, kuriame mokėmės, liko dabar apleistame parke šiek tiek nuošaliau, pasenęs, bet orus ir išdidus su 150 metų praeitimi.

  • Spitrėnai aplenkė iškiliu save laikantį Vilnių

    Per trumpą laiką nedidelis Utenos seniūnijos kaimas – Spitrėnai – nuveikė tokius darbus, kurių gali pavydėti mūsų žilasis Vilnius. Neseniai kunigui Povilui Kleziui šventinant paminklą, kurį savo tėviškėje pastatė skulptorius Valentinas Šimonėlis, kilo idėja tokį pat paminklą su Vyčiu pastatyti ir prie Spitrėnų bažnyčios. Šiuo metu panašūs V. Šimonėlio sukurti paminklai Utenos rajone stovi ne tik Spitrėnuose, bet ir Leliūnuose bei Sudeikiuose.

  • 100-metį švenčianti Spitrėnų bažnyčia sulaukė vyskupo dėmesio

    Sekmadienį visi keliai vedė į Spitrėnų bažnytkaimį. Iš šių apylinkių kilę, gyvenantys ar į svečius atvykstantys šio krašto žmonės gausiai sugužėjo į 100 metų švenčiančią Spitrėnų Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčią, išpuoštą ir išdabintą bei svetingai atvėrusią duris kiekvienam tikinčiajam. Ryškiausias šios šventės akcentas – Panevėžio vyskupo Lino Vodopjanovo sutiktuvės ir šv. Mišių aukojimas.

  • Ilga kelionė į Spitrėnų bažnyčios šimtmetį

    Šiandien Spitrėnų Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, parapijos parapijiečių namuose nuo pat ryto plevens su jauduliu sumišęs artėjančios šventės džiugesys. Rytoj bažnytkaimyje neeilinis įvykis – Spitrėnų bažnyčios ir parapijos šimtmečio jubiliejus, kurio švęsti žmonės suplauks ir suvažiuos iš daugelio Lietuvos kampelių. Šventės laukimo diena ir vakaras skleisis pamažu lyg rasotas gėlės pumpuras. Moterys keps pyragus, skins ir merks gražiausius žolynus, trauks iš spintos savo ir vyrų išeigines eilutes, vyrai gražins namų aplinką, o vakare visi sudės rankas kasdienei maldai. Rytoj bus visko: daug džiaugsmo, pakylėjimo, graudulio, apsikabinimų ir klegesio.

  • Į šimtmetį švenčiančią Spitrėnų bažnyčią atvyks vyskupas L. Vodopjanovas

    Liepos 1 dieną (sekmadienį) 13 val. bus švenčiamas Spitrėnų Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčios 100 metų jubiliejus ir dėkojama Dievui bei geradariams parapijiečiams už visas suteiktas malones. Šv. Mišias aukos Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas. Uteniškiai kviečiami į Spitrėnus kartu pasimelsti.

  • Dviračiais – ir į darbą, ir namo, ir aplink ežerus, ir į Sirutėnus

    Utena, vienintelis miestas Lietuvoje, savo teritorijoje turi du ežerus: Dauniškio ir Vyžuonaičio. Dauniškio ežero, esančio pačioje miesto širdy, prieigos sutvarkytos jau prieš dešimtmetį. Šiuo metu permainų laukia Vyžuonaičio ežeras: aplink jį įkurtas parkas taps ramių pasivaikščiojimų ir ramaus poilsio vieta.

  • Spitrėnuose išrinkta seniūnaitė

    Lapkričio 26 dieną Spitrėnuose buvo surengtas gyventojų susirinkimas, kurio metu vyko Spitrėnų seniūnaitijos seniūnaičio rinkimai. Vienbalsiai išrinkta visų pažįstama Spitrėnų kaimo gyventoja Justina Kaleckienė. Ji nuo 2015 metų dirba Spitrėnų krašto Vaikutėnų pašto laiškininke, o nuo 2017 m. birželio mėnesio – mobiliojo kaimo laiškininke, aptarnaujančia ne tik Spitrėnų kraštą, bet ir dalį Tauragnų seniūnijos. J. Kaleckienė pažįsta visus gyventojus, žino jų bėdas ir rūpesčius, tad spitrėniškiai tikisi, kad išrinkta seniūnaitė dar daugiau prisidės prie vietinių žmonių gerovės, padės spręsti iškylančias problemas.

  • Mamontovo koncerto Ilzenbergo dvaro ūkyje klausėsi ir karvės

    Pirmąjį rugsėjo savaitgalį Rokiškio rajone esančiame Ilzenbergo dvare praūžė kultūrinis renginys, pritraukęs daugiau nei 2 tūkst. lankytojų iš visos šalies. Šventiškai nusiteikusių svečių rudeniškas oras neatgrasė: po gamtos supamas erdves lakstė vaikai, skambėjo juokas ir muzika, kvepėjo kepamas valgis. Iškilmingas rudens sutiktuves vainikavo Andriaus Mamontovo koncertas.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:7251
Vakar apsilankė:6391
Šią savaitę apsilankė:13643
Šį mėnesį apsilankė:174281
Viso (nuo 2015-02-16):9856643
Šiuo metu naršo:
90
2019-03-26
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!