Biliakiemį garsina ne tik Puntukas
ProjektaiBiliakiemį garsina ne tik Puntukas
2019 vasario 20, Trečiadienis 08:50

Biliakiemį garsina ne tik Puntukas

Biliakiemį garsina ne tik Puntukas
  • Visvaldas KULAKAUSKAS
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Biliakiemis minimas 1699 m. Kuktiškių santuo­kos metrikų knygoje, tačiau manoma, kad kaimo priešistorė gali siekti Jogailos laikus. Iki 1944 metų Biliakiemis buvo Bilekiemiu, o legenda byloja, kad kaimo pavadinimas kilo nuo elgetos, kuris ieško­jo „bile kiemo" nakvynei. Šiuo metu kaimą garsina 2016 metais atkastas Biliakiemio akmuo, pakrikš­tytas Puntuku. Turbūt ne daug kas žino, kad Alek­sandros ir Napalio Vilūnų kieme auga, kaip jie pa­tys sakė, baudžiavos laikus menanti liepa, o buvusio Biliakiemio kolūkio dirbtuvių įvažiavimą dar sovie­tmečiu papuošė Gediminaičių stulpai.

Geri žmonės – gera dirbti

Ilgametis tuometinio Biliakiemio kolūkio pirmininkas ir Utenos seniūnijos seniūnas Algirdas Žukas, įsikūręs erdvioje sodyboje Medeniuose, apie Biliakiemį (ir ne tik) gali pasakoti ištisas valandas. Netrukus 77-ąjį gimtadienį pasitiksiantis vyras atviravo: „Per 20 tarybinių metų padarėm daugiau nei per 30 metų dabar". Net takai aplink Biliakiemio tvenkinį, anot jo, buvo išasfaltuoti, o apie gamybinius pastatus „nėra ir šnekos". Kai atėjo į Biliakiemį, nerado „nė kvadrato asfalto".
Biliakiemio kolūkio pirmininku A. Žukas tapo labai jaunas – 26 metų. Kaip prisiminė pašnekovas, visi murmėjo prieš „vaiką", bet – kas keisčiausia – balsuojant niekas nepasisakė prieš. Žmona, sužinojusi, kad vyras išrinktas eiti tokias pareigas, puolė į ašaras: „Nebėra žmogaus!" 20 metų nenuilstantis kolūkio pirmininkas neturėjo nei savaitgalių, nei nustatytų darbo valandų, tačiau prisipažino, kad toks darbas jam patiko. Ir dirbti buvo gera – ne tik „žmonės buvo geri", bet ir buvo daug specialistų. Jauni Lietuvos žemės ūkio akademijos studentai atlikdavo praktiką Biliakiemio kolūkyje. Tie, kuriems patikdavo, pasilikdavo.

Neišskyrė nė vieno

Visiems ne paslaptis, kad tremtiniams, grįžusiems į Lietuvą, buvo sunku rasti darbo. Visi jų kratėsi kaip nepageidaujamo „elemento". A. Žukas sakė, kad jis buvo laisvas nuo tokių pažiūrų, jam tiesiog reikėjo gerų specialistų. Be eilinių darbuotojų, buvęs kolūkio pirmininkas minėjo vyr. buhalterį Gediminą Pūslį (buvusį partizanų laikraščio redaktorių), mechaniką Kazį Puodžiuką, agronomą Rimantą Gylį (jis, beje, nebuvo tremtinys, bet ir jo pažiūrų negalėjai pavadinti socialistinėmis).

Kai kam tiko ir taurelės mėgėjai

Pasak A. Žuko, vairuotojų Biliakiemio kolūkyje buvo per 30. Ir tik maža dalis jų keisdavosi. Keisdavosi tie, kurie mėgdavo stikliuką išlenkti. Anot pašnekovo, jis niekada nėra parašęs savo darbuotojams jokio papeikimo – taip žmogų tik suerzini. Zarasuose A. Žukas turėjo draugą Buzėną, pas kurį „Alytaus namų buvo daug pristatyta, o žmonių trūko". Tokius mėgėjus išgerti A. Žukas siųsdavo pas Buzėną, kuris darbo rinkai nebuvo išrankus ir net iš anksto draugo iš Utenos klausdavo: „Ar turi jau?"

Atnaujintas koplytstulpis

1805 m. Biliakiemyje buvo pastatytas ąžuolinis kryžius su stogeliu. Išsilaikė jis iki 1980 m., kol pats nugriuvo. A. Žuko iniciatyva (už 2 000 valdiškų rublių) 1989 m. koplytstulpis buvo atstatytas garsaus tautodailininko Stasio Karanausko. Iniciatorius prisiminė: „Pastatėme koplytstulpį ir stovi kaip koks kuolas! Tik man netyčiom užsiminus: „Negi reikės prašyti, kad kolūkio valdyba pašventintų?" Po šių pirmininko žodžių netruko atsirasti ir tvorelė, ir gėlės. Jau po nepriklausomybės, pasak A. Žuko, kryžių prisireikė ir Puodžiams, ir Kloviniams, ir Mockėnams, ir Šeduikiams. „Tai ko nesistatėt?" – stebėjosi pašnekovas. „Bijojom!" – buvo vienas atsakymas. O pinigų tuomet jau nebebuvo...

Gediminaičių stulpai ant kolūkio vartų

Tapęs Biliakiemio kolūkio pirmininku A. Žukas valdė platų Biliakiemio kolūkį, prie kurio 1970 m. buvo prijungti Šeduikių, o 1975 m. ir Klovinių kolūkiai (prie šio 1968 m. prijungtas Mockėnų kolūkis). Pasak A. Žuko, tuo metu išsimėčiusias kolūkio dirbtuves jis nusprendė sukelti į vieną vietą, ir proga buvo puiki, nes „besistatanti Utena buvo tikra aukso kasykla." Taip imtos statyti Biliakiemio kolūkio dirbtuvės. Antrame dirbtuvių aukšte A. Žukas nusprendė įrengti darbuotojams valgyklą (pašnekovo duomenimis, buvo per 30 vairuotojų, 40 traktorininkų, daug kitų specialistų), tačiau kolūkio pirmininkas sulaukė pasipriešinimo išplėstiniame posėdyje (Utenos rajono komunistų partijos biuro): neva duonos, mėsos trūksta, o kolūkis nereikalingais dalykais užsiiminėja. Anot A. Žuko, sovietmečiu aukščiausia rajono valdžia buvo rajono komunistų partijos komiteto pirmasis sekretorius, o Utenai tuo metu vadovavo Vytautas Tvarijonas. Vykstant aršiam puolimui posėdžio metu, sekretorius, kaip atsiminė A. Žukas, ilgą laiką tylėjo, o paskui tarė: „Tegul pabando." Taip Biliakiemio kolūkio dirbtuvėse atsirado valgykla, vėliau – pirtis ir kino salė, o po kurio laiko – ir žaidimų automatų patalpa, už kurios lango iškilo akį džiuginantis rožių šiltnamis.
A. Žukas pasakojo, kad pagal planą dirbtuvės turėjo būti aptvertos vielos tinklu, tačiau prastas rusiškas tinklas pirmininko visai nesužavėjo. Tais laikais sausinant laukus melioratoriai palikdavo kalnus molinių drenažo vamzdelių. Jų perteklių iškasę duobę užstumdydavo buldozeriais. Iš tokių vamzdelių pirmininkas nusprendė pastatyti fasadinę dirbtuvių sieną, kuri, beje, stovi ir iki šiol.
A. Žukas, save vadinantis Lietuvos patriotu, sakė visada turėjęs svajonę pastatyti Gediminaičių stulpus. Iš pradžių vienintelis įvažiavimas į dirbtuves buvo nuo kontoros pusės, tačiau su laiku paaiškėjo, kad jis siaurokas, todėl buvo padarytas kitas įvažiavimas. Senasis liko daugiau reprezentacinio pobūdžio, juo labiau kad matėsi pro kontoros langus. Taip, pasak A. Žuko, jam ir gimė mintis papuošti vartus Gediminaičių stulpais. Tuo metu Aliuose dirbo brigada iš Šiaulių, kuri Biliakiemio kolūkio pirmininko prašymu sutiko iš blokelių sumūryti šį Lietuvos valstybingumo simbolį. Anot pašnekovo, pagal jo norą stulpai buvo sumūryti itin tvirtai, sustiprinti armatūra iš vidaus. Vis dėlto A. Žukas teigė, kad toks jo žingsnis jau laisvėjančiais 1988 m. didelio atgarsio nesusilaukė nei iš valdžios, nei iš paprastų žmonių. Buvęs kolūkio pirmininkas prisiminė, kad panašiai atsitiko ir su Lietuvos trispalve: jis paprašė kolūkio tiekėjo Antano Mikolaičio parvežti tautinę vėliavą iš Vilniaus, o kai ši atsirado susirinkimų salėje vietoje Lietuvos TSR vėliavos ir jis, A. Žukas, pareiškė: „Dabar naudosime šitą vėliavą", žmonės nei liūdėjo senosios, nei džiaugėsi naująja.

Ir kolūkių pirmininkai norėjo nepriklausomybės

1986 m. akademikas Antanas Būdvytis prie Lietuvos žemdirbystės instituto įkūrė agronomų profesinį klubą „Agronomų seklyčia". Šio klubo veikloje dalyvavo ne tik žemės ūkio specialistai, bet ir kitų profesijų atstovai, kaip antai filosofas Kazlauskas, rašytojas Vytautas Petkevičius. Be žemės ūkio reikalų, buvo svarstomas ir Lietuvos nepriklausomybės klausimas. Pasak A. Žuko, jis buvo pirmasis kolūkio pirmininkas iš Rytų Aukštaitijos, prisijungęs prie „Agronomų seklyčios". V. Tvarijonui buvo ne paslaptis, apie ką šioje organizacijoje kalbama. Jis taip pat žinojo, kad klubui priklauso ir jo veikloje dalyvauja jam pavaldus kolūkio pirmininkas. Anot A. Žuko, sekretoriui jį įspėjus, kad nėra gerai, jog jis, A. Žukas, dalyvauja tokiuose susirinkimuose, Biliakiemio kolūkio pirmininkas atsakė: „Sekretoriau, bet tai juk labai įdomu!" A. Žuko nuostabai jo viršininkas nesileido į ginčus ir tepasakė žodžius, kuriais jis ir šiandien negali atsistebėti: „Na, kaip žinai..."

Nenusisekusios piršlybos

A. Žukas sakė, kad turėjo draugą Pumputį, kuris gyveno vienas. Ateidavo pas pirmininką pakalbėti. O tas taip pat nepėsčias: klausia patarimų kolūkio reikalais, leidžia pasijusti Pumpučiui svarbiu. Kartą užklausė dėl vedybų: „Kaip tu, dėde, toks „navatnas" būdamas „apsiženijai"?". „Na, nuvažiavom Kirdeikiuos ir suderėjom!"„Kaip tai suderėjot?" – stebėjosi pirmininkas. „Taip ir suderėjom! Kaipgi mergai gali nepatikti: arklys, važelis ir du tokie vyrai, kailiniuoti, sermėguoti!" O netoliese buvo kokynės (šokiai). Nuėjo į tuos šokius. „Tuncavoja" ta merga ir su Pumpučiu, ir su kitu. Bet paskui nuėjo ir atsisėdo su kitu. Pumputis supyko: „Šikiau (šikau – aut. past.)!" Mergos broliai puolė taisyti padėtį: „Ponas Pumputi, palauk palauk! Čia juk nieko nėra!" Bet įsižeidęs jaunikis dar kartą pasakė „Šikiau!", arklin ir išvažiavo.

Autoriaus nuotr. ir A. Žuko asmeninio archyvo nuotr.

Paveikslėlių galerija

  • Click to enlarge image Du mons.JPG
  • Click to enlarge image Gediminaii stulpai.JPG
  •  

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Biliakiemį garsina ne tik Puntukas

    Biliakiemis minimas 1699 m. Kuktiškių santuokos metrikų knygoje, tačiau manoma, kad kaimo priešistorė gali siekti Jogailos laikus. Iki 1944 metų Biliakiemis buvo Bilekiemiu, o legenda byloja, kad kaimo pavadinimas kilo nuo elgetos, kuris ieškojo „bile kiemo“ nakvynei. Šiuo metu kaimą garsina 2016 metais atkastas Biliakiemio akmuo, pakrikštytas Puntuku. Turbūt ne daug kas žino, kad Aleksandros ir Napalio Vilūnų kieme auga, kaip jie patys sakė, baudžiavos laikus menanti liepa, o buvusio Biliakiemio kolūkio dirbtuvių įvažiavimą dar sovietmečiu papuošė Gediminaičių stulpai.

  • Biliakiemį garsina ne tik Puntukas

    Biliakiemis minimas 1699 m. Kuktiškių santuokos metrikų knygoje, tačiau kaimo priešistorė, manoma, gali siekti net Jogailos laikus. Iki 1944 m. Biliakiemis buvo Bilekiemiu, o legenda byloja, kad kaimo pavadinimas kilęs nuo elgetos, kuris ieškojo „bile kiemo“ nakvynei. Šiuo metu kaimą garsina 2016 m. atkastas Biliakiemio akmuo, jau spėtas pakrikštyti Puntuku. Tačiau turbūt ne visi žino, kad Aleksandros ir Napalio Vilūnų kieme auga, jų teigimu, baudžiavos laikus menanti liepa, o buvusio Biliakiemio kolūkio dirbtuvių įvažiavimą dar sovietmečiu papuošė Gediminaičių stulpai.

  • Biliakiemį garsina ne tik Puntukas

    Biliakiemis minimas 1699 metų Kuktiškių santuokos metrikų knygoje, tačiau manoma, kad kaimo priešistorė gali siekti Jogailos laikus. Iki 1944 metų Biliakiemis buvo Bilekiemiu, o legenda byloja, kad kaimo pavadinimas kilo nuo elgetos, kuris ieškojo „bile kiemo" nakvynei. Šiuo metu kaimą garsina 2016 metais atkastas Biliakiemio akmuo, pakrikštytas Puntuku. Turbūt ne daug kas žino, kad Aleksandros ir Napalio Vilūnų kieme auga, kaip jie patys sakė, baudžiavos laikus menanti liepa, o buvusio Biliakiemio kolūkio dirbtuvių įvažiavimą dar sovietmečiu papuošė Gediminaičių stulpai.

  • Gyventojai dosniai parėmė Biliakiemio Švč. Mergelės Marijos Vardo parapiją

    Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – AVMI) informuoja, kad lapkričio 15-a yra paskutinė diena, iki kada įvairiems paramos gavėjams, politinėms partijoms ir meno kūrėjams pervedama gyventojų skirta parama.

  • Linksmybės Biliakiemyje – vasarą vainikuojanti šventė

    Praėjusį šeštadienį Utenos seniūnijos gyventojai skubėjo į Biliakiemį – čia vyko Žolinė – kaimynų šventė. Bendruomeniškumu pasižyminčios seniūnijos žmonės po šv. Mišių Biliakiemio Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje rinkosi kieme prie laisvalaikio salės. Čia parapijos administratorius kun. Povilas Klezys susirinkusiuosius vaišino ledais, buvo pagerbti garbingo amžiaus sulaukę senoliai, seniūnijos sportininkai, vyko kitos veiklos.

  • Mockėnų komanda švenčia pergalę

    Biliakiemio sporto aikštyne prasidėjo Utenos seniūnijos kompleksinės sporto varžybos jaunimui iki 17 metų – jie kovojo dėl Utenos seniūnijos seniūno įsteigtos pereinamosios taurės. Jaunimas varžėsi penkiose sporto šakose, dalyvavo Biliakiemio komanda (vadovas Deimantas Žalnierius) ir Pačkėnų komanda (vadovė Dana Žigienė). Varžyboms teisėjavo Raimondas Katinas. Kova tarp komandų vyko įtempta. Krepšinio rungtyje Biliakiemio jaunimas įveikė Pačkėnų komandą.

  • Biliakiemio bibliotekoje skambėjo Rūtos Mikulėnaitės-Jonuškienės poezijos posmai

    Poetė, tautodailininkė, žurnalistė Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė Biliakiemio bibliotekoje susitiko su šio kaimo žmonėmis, su kuriais nuoširdžiai ir atvirai kalbėjosi apie praeitį ir dabartį. Viešnia skaitė eiles iš naujausios savo poezijos knygos „ Papartynų aitvaras", kurią ji skyrė savo Motinos atminimui. Tai jau ketvirtoji R. Mikulėnaitės-Jonuškienės poezijos knyga – prieš kelias dienas už aukštaitiškos dvasios išsaugojimą poezijoje poetė tapo A. ir M. Miškinių literatūrinės premijos laureate.
    Lyriškas ir svajingas dainas biliakiemiečiams padovanojo Audronė Misiukaitė-Driskiuvienė.

    Utenos seniūnijos inf.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:2262
Vakar apsilankė:5009
Šią savaitę apsilankė:2262
Šį mėnesį apsilankė:138812
Viso (nuo 2015-02-16):10426475
Šiuo metu naršo:
80
2019-06-17
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!