„…einu, kad pasodinčiau medį“

Utenos rajone, Vyžuonų miestelyje, gyvena talentingas, maištingos sielos menininkas Algirdas Indrašius. Jo sodybos kiemas – nuostabių medžio skulptūrų, kompozicijų, stogastulpių muziejus, kuriame išstatyta daugiau nei 30 autorinių darbų, o namo viduje – mažoji grafika, tapyba, metalo plastika.

Atidarė parodą

Šie metai A. Indrašiui – jubiliejiniai. Lietuva įžengė į 100-uosius valstybingumo metus, o jis pats kovo 2 dieną peržengė 80-ąjį gyvenimo slenkstį. Todėl minčių ir kūrybinių sumanymų pilna galva. Suprantama, galynėtis su medžiu jau nebėra jaunystės jėgų, o ir prof. Vytautas Sirvydis prie širdies buvo prisilietęs tris kartus. Bet štai mažoji grafika, ekslibrisai, apjungti su tapyba, – liete liejasi. Tai kaip jų neparodysi plačiai visuomenei…
Paskatintas Utenos kultūros centro (UKC) ir Vasario 16-osios proga įteiktos Meno ir kultūros premijos, A. Indrašius UKC dailės galerijoje surengė kūrybos darbų parodą „…einu, kad pasodinčiau medį…“ Kovo 3 dieną vyko parodos atidarymas, susitikimas su lankytojais, menininko pagerbimas. Jubiliejinės parodos kataloge ne tik galerijoje matomi darbai – dar nemaža dalis likusi namuose. Menininkas sako: „Žiūrėk, čia žmogus ką tik gimė, o ten jį jau laidoja. Taupyk laiką: su saule kelkis, įdienojus nudirbk savo darbus, o vakare padėkok Dievui už palaimintą dieną ir eik ilsėtis. Laikas nelaukia – įsidėmėk, kad minutė po minutės yra valanda, o valanda po valandos – amžinybė. Jei šią mažą gudrybę suprasi, tada nereikės graužtis dėl žemėje prarasto rojaus.“
Tarp Utenos miesto valdžios atstovų, giminių, bendraminčių ir draugų sveikinimų, paties parodos autoriaus pateiktų gyvenimo epizodų išgirdome, koks buvo tautinės minties gniuždymas menininko kūrybiniame gyvenime.

Pakirptų sparnų plazdėjimas

Algirdo tėvo, senelių ir visų Indrašių pradžių pradžia – Užpaliai, laisvųjų valstiečių kraštas. Gimė jis 1937 m. kovo 2 d. Traidžiūnų kaime. Tačiau tėvai netrukus apsigyveno Vyžuonų miestelyje. Čia amatininkų šeimai atsirasdavo daugiau užsakymų. Tėvas Jonas buvo kalvis profesionalas, motina Konstancija Šapokaitė – puiki siuvėja. Amatininkų talentas persidavė vaikams: duktė Bronė Grižienė tapo mokytoja, brolis Stasys dirbdamas vairuotoju mėgo drožinėti, o štai vyriausias Algirdas – talentingas menininkas, garsinantis ne tik Uteną, bet ir Lietuvą.
1953–1957 m. besimokydamas Švenčionėlių pedagoginėje mokykloje Algirdas pradėjo piešti. Dirbant su vaikais Švenčionėlių mokykloje-internate galutinai užvaldė menas. 1960 m. išvažiavo mokytis į Vilniaus dailės institutą. Čia 1963 m. surengė pirmą savo darbų parodą. Tuos laikus Algirdas prisimena su virpuliu: „Visuotinio atominio karo baimė. Paveiktas Kubos įvykių surengiau grafikos parodą „Vizijos“. Po jos patekau į saugumiečių akiratį, išgirdau priekaištus: „Ko laksto išsidraikiusiais plaukais ir iš išsekusiomis krūtinėmis tavo bobos, kai tarybų Lietuvoje pilna lašinių.“ Už darbų triptiką „Hirosima“ gavau perspėjimą, jeigu nesiliausiu savo kūriniais „kurstyti karą“, tai atsirasiu Sibire. Taip mano kūrybiniam polėkiui buvo užvožtas dangtis, o man pačiam pakirpti sparnai. Diplominį darbą ginti 1966 m. leido, bet jo į rankas negavau, išsiuntė dūlėti į Telšių taikomosios dailės technikumą, nors Vilniuje turėjau kooperatinį butą, buvau vedęs ir auginau neseniai gimusį sūnų Sauliuką. Buvau izoliuotas nuo draugų, tėvų ir kūrybos. 1969 m. pasiuntė mane į visasąjunginį plenerą „Leninui – 100“ Palangoje. Plenero vadovybė sužinojusi, kad kuriu naują ciklą „Vizijos“, išmetė iš kūrybinės bazės.“
Po šio įvykio A. Indrašius paliko Telšius ir apsigyveno Utenoje, arčiau namų. Įsidarbino Utenos trikotažo fabrike, vadovavo modeliavimo skyriui. Kiekvienas didesnis fabrikas anais laikais turėjo savo „apipavidalintojus“, tiksliau – politinės vaizdinės agitacijos darbuotojus. Tačiau menininkas ėmė kalinėti spalvoto metalo lakštus. Jo kalinėtuose raštuose žalčiai ir saulutės, mergelės tautiniais rūbais prie žirgo išleidžiant į karą brolelį. Ir pradėjo Utena puoštis nacionaliniais simboliais.

Sovietiniais metais gniuždė dvasiškai, nepriklausomybės metais kūrinius naikino

Nežiūrint persekiojimų ir draudimų, A. Indrašius sovietiniais kūrybos gniuždymo metais, 1970–1990 m., Utenoje atliko labai daug meninių darbų. Surengė akvarelės parodą Utenos trikotažo fabrike ir Vyžuonų vidurinėje mokykloje. Sukūrė ir įgyvendino fontanų dekoravimą kalinėtu variu Utenos trikotažo fabriko teritorijoje. Jo darbai puošė fabriko valgyklą, kavinę. Įspūdingą pano sukūrė „Utenos vandenys“ administraciniam pastatui ir „Gyvybės medį“ Utenos ligoninėje. Kiti smulkesni kūriniai paplito po kitas įstaigas, uteniškių butus ir vasarnamius. 1974, 1978 m. surengė metalo plastikos ir kitų darbų parodas Utenos kraštotyros muziejuje, 1976, 1980, 1982 m. dalyvavo bendrose uteniškių parodose. 1979 m. su dailininku Henriku Orakausku pastatė didingą žalčio Vyžo skulptūrą Vyžuonose, kuri sovietiniais metais tebuvo kolūkio rodyklė, o atgavus nepriklausomybę tapo miestelio simboliu, puikavosi daugelyje respublikinių leidinių. Deja, neprižiūrima ir nesutvirtinama po 35 metų 2014 m. liepos 15 d. nugriuvo ir nebeliko…
Gorbačiovo „perestroikos“ metais, dar iki sąjūdžio atsiradimo, į šviesą išlindę komjaunuoliai ėmė naikinti nacionalinio tautiškumo kūrinius. Utenoje buvo išdraskyti, pašalinti arba negrįžtamai sunaikinti beveik visi Algirdo darbai. Dingo „Lietuvaitė“ nuo trikotažo fabriko fasado, dekoratyvinis pano iš valgyklos ir kavinės, nuostabūs sieniniai kūriniai bendrovėje „Utenos vandenys“. Dar išliko pano Utenos ligoninėje ir dekoruoto fontano prie trikotažo fabriko liekanos. Mums žinomos ir tų, dabar socialdemokratais virtusių, meno kūrinių naikintojų pavardės su nešvaria sąžine.
Kai Vilniuje prie televizijos bokšto stovėjo rusų tankai, Vilniaus parodų rūmuose surengė parodą „Sausio 13-osios tragedijai atminti“. Plakate įrašė žodžius: „Visiems – žuvusiems ir gyviems, kas nugalėjo baimę ir neprarado vilties kovojant dėl Lietuvos nepriklausomybės.“
Kas suskaičiuos, kiek meno kūrinių sukurta, kiek darbų eksponuota Lietuvoje ir užsienyje. Visi atlikti su dideliu kruopštumu, su meile Lietuvai ir jos istoriniam paveldui.

Vienišo paukštelio nuostabi giesmė

1995 m. mirus motinai, sušlubavo darbštaus ir maištingo menininko širdis. Profesorius V. Sirvydis atliko sudėtingą operaciją ir patarė bent metus ramiai pagyventi. Paklausė A. Indrašius ir Vyžuonų miestelyje ant vaizdingos kalvelės įsigijo sodybą, suremontavo ją, prisodino vaismedžių. Tačiau poilsis ne jo audringai sielai, kurioje virpa Strazdelio, Vienažindžio, Masionio ir Radzevičiaus giesmės. Tapė, kalė metalą, piešė ekslibrisus. 1989 m. tarptautinėje ekslibrisų parodoje „Vilnius – Metropolis – Lithuania“ pelnė pirmą premiją. Dvejus metus iš eilės su kūryba dalyvavo konkurse ir personalinėje parodoje Lenkijoje, Katovicuose. Buvo įvertintas III laipsnio premija. 1997 m. surengė jubiliejinę savo kūrybos parodą.
Ėmė vėl ridinėti ąžuolus: kalti, drožti, skaptuoti. Pirmiausia iškilo meniškas kūrinys „Motinai atminti“, po to rikiavosi stogastulpiai, medžio kompozicijos ir kitos lauko skulptūros Lietuvos istoriniams įvykiams atminti. Pastatė „Tūkstantmečio kryžių“ ir du stogastulpius vyžuoniškiams rašytojams A. Masioniui ir B. Radzevičiui atminti. Pagaliau 2000 metais išdailintoje sodyboje įsteigė savo kūrybos darbų muziejų. Gyvena vienas, nėra kam atitraukti nuo audringų kūrybinių minčių. Tai ir liejasi nuostabi vienišo paukštelio giesmė visai Lietuvai. Jis ir stogastulpį pastatė su užrašu: „Vienišas paukšteli, ką gi tu mąstai šią tamsią rudens naktelę?“
Nauji darbai vis rikiavosi kieme. 2003 m. kun. E. Staleronka pašventino skulptūrą „Karaliui Mindaugui – 750“, 2004 m. pastatė skulptūrą „Mūsų žemė“, 2006 m. vyko stogastulpio „Vyžuonos – 600“ ir trijų dalių skulptūrinės kompozicijos „Paskutinis pagonės gimdymas“ atidengimo ceremonialas. 2009 m. sukurta dekoratyvinė kompozicija „Lietuvos valstybės vardo – 1000“, 2010 m. vyko skulptūros „Žalgiriui – 600“ atidengimo ceremonialas. 2013 m. puikiu darbu įamžino 1863 m. sukilimą.

Už meniškus darbus A. Indrašius yra pelnęs per 15 įvairių apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje. Be to, apdovanotas diplomais, prizais, padėkomis. Jam 2002 m. suteiktas Vyžuonų krašto garbės piliečio vardas, 2017 m. vasario 16 d. skirta rajono Meno ir kultūros premija, 2011 m. išleista jo kūrybos monografija. „Kai ilgesys išskris su paukščiais, aš Jums paliksiu čia į praeitį duris atvertas“, – sakė Algirdas.

Menininkas – savita, maištinga, nepaperkama asmenybė

A. Indrašiaus sodybos kieme stovinčios skulptūros ir stogastulpiai lankytojus pasitinka ne tik savitu originalumu, bet ir skaudžiais kreipiniais. Menininko siela yra jautri, todėl Lietuvos skausmas – ir kūrėjo skausmas. Kai kuriems dabartinės valdžios karaliukams jis atrodo perdėtas, ir dar tą skausmą išryškina paties autoriaus taikliai parinkti tekstai. Vienoje triptiko „Lietuvos valstybės vardo – 1000“ detalėje įrašas primena: „Tėvyne mano, teskrenda į Tavo širdį gėrio ir meilės paukščiai, o kelyje teaplenkia neganda.“ Stogastulpio moteris susirūpinusiu veidu klausia: „Motinėle Lietuva, kodėl išsibėgiojo Tavo vaikeliai?“ Stogastulpis 1863 metų sukilėliams apgailestauja dėl neiškovotos laisvės: „Neišsipildė laisvės siekiai, iškirto mus tarsi medžius engėjai.“
Nenorėtų tokių tekstų matyti valdžios galvos, kurios per 27 Lietuvos nepriklausomybės metus nesugebėjo gintarinės šalies žmonių gerovės iškelti į aukštesnį lygį.
Ryškiai prisimenu 2013 metų vasarą, kai A. Indrašiaus sodyboje buvo šventinami nauji autoriniai darbai. Suėjo, suvažiavo menininkai, profesoriai iš Vilniaus, pilnas kiemas svečių ir gerbėjų.
A. Indrašiaus sodyboje muziejų kas metai aplanko šimtai žmonių, mokinių, turistų, meno gerbėjų. Pabuvojo čia ir keletas aukštų valdžios vyrų. Tačiau jie – vienadieniai drugiai, lankėsi čia dėl savo įvaizdžio prieš rinkimus, žadėjo materialinę paramą ir išgaravo su tuščiais pažadais. Todėl Algirdas daugiau vertina meno kūrėjų, profesorių, mokinių apsilankymus. Ypač pasaulinio garso antropologės, žymios orangutangų tyrinėtojos Birutės Galdikas pasisvečiavimą. Algirdui ji paliko savo knygą „Rojaus atspindžiai“ su dedikacija „Jūsų menas atspindi gamtos dvasiškumą. Esu giliai sujaudinta šiuo lietuvišku grožiu.“
Algirdo sodyboje apsilankęs profesorius filosofas Arvydas Šliogeris rašė: „Pirmą kartą gyvenime pamačiau sodą, kur žmogaus rankų kūrinys nesiskiria nuo gamtos gimdinio. Tai Rojaus sodas, kadangi tik rojuje gimdyti ir kurti yra tas pats. Tuos medinaičius gali padaryti tik genialus pagonis, senosios Lietuvos žmogus, nepalytėtas krikščioniškojo ir technologinio kreacionizmo ir jo beprotybės. Žvelgdamas į to Vyžuonų pagonio-burtininko sodą pagalvojau, kad tik Vyžuonų žemiškas stebuklas galėjo padaryti tokius Lietuvos gyvavaizdžius, daiktavaizdžius ir šventadaikčius. Ir dar pagalvojau, ar nereikėtų A. Indrašiaus pavadinti paskutiniuoju LIETUVIU. Tad jei ilgitės tikrosios lietuvybės, važiuokite į Vyžuonas ir pasimelskite A. Indrašiaus rankomis sukurtoje Paskutinės pagonės šventykloje ir pamedituokite jo šventadaikčių paunksmėje“ (iš monografijos „Algirdas Indrašius, 2011 m., Utena, 57 psl.)

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Aktualijos

Featured

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas

Krašto žinios