Albinas Šileika – vienoje vietoje nenustygstantis prieverpsčių virtuozas

Albinas Šileika – tautodailininkas, visą save skiriantis darbui, šeimai ir kūrybai, be kurios, sako, neįsivaizduojantis savo gyvenimo. Kūrėjo darbai keliauja iš vienos parodos į kitą, kartais išsiskirsto ir demonstruojami net keliose vienu metu, o štai pats jis savo kūrybinę patirtį bei žinias noriai dalija kitiems.

Prieverpstės byloja iš praeities…

A. Šileika nuo pat vaikystės užsiima neeiline ir nedažnai sutinkama, labai daug kruopštumo ir kantrybės reikalaujančia tautodailės sritimi – prieverpsčių drožyba. Prieverpstė (kuodelnyčia, kavarato lentelė, ratinio lentelė, varptelė) – tai verpiamojo ratelio lentelė, prie kurios prismeigiamas arba pririšamas linų ar vilnos pluošto kuodelis. Dažnai ji būdavo gausiai dekoruota įmantriais raižiniais, kurių kiekvienas turi savo prasmę. Tais laikais prieverpstės turėdavo ne tik praktinę paskirtį, bet ir simbolinę reikšmę – būdavo laikoma, kad jos neša namams sėkmę ir laimę, o jaunuoliai savo išrinktosioms dažnai dovanodavo prieverpstes kaip ištikimybės ir meilės simbolį.
Nors verpimo rateliai su visomis prieverpstėmis seniai ilsisi muziejuose, pašnekovas savo veiklos nelaiko nepraktiška. Anot drožėjo, jis sulaukia nemažai užsakymų išdrožti prieverpstes vestuvėms, jubiliejams ar tiesiog kaip suvenyrą užsieniečiams, daug kas šiais liaudies kūriniais puošia interjerą. Todėl jo darbai pasklidę po visą pasaulį – nuo Pietų ir Šiaurės Amerikos iki Azijos ar Australijos, o ką jau šnekėti apie Europą.
Tautodailininkas pasakojo, kad tautinį paveldą atitinkančios prieverpstės gamyba turi gana griežtas taisykles, kurių privaloma laikytis. Atliktas darbas turi būti atitinkamo dydžio, prieverpstės drožiniai, figūros taip pat turi atitikti lietuvių liaudies simboliką ir tradicijas, todėl vietos improvizacijoms lieka nedaug. Tačiau kūrėjas prisipažino, kad kartais mėgsta nukrypti nuo taisyklių ir kurti savo malonumui. Žinoma, toks darbas negali būti pristatytas konkursams ir skirtas tik grožėtis.
Polinkį ir gabumus šiam menui A. Šileika atrado dar vaikystėje – paskatintas mokytojo ir liaudies meistro Juozo Mackevičiaus. Jau tada skynė laurus konkursuose, nes išsyk išsiskyrė iš savo bendraamžių kruopštumu ir smulkmenišku, švariu darbu. Taip šis pomėgis liko iki šiol ir užima visą kūrėjo laiką, likusį nuo darbo ir šeimos. O tai ne tik pačių prieverpsčių, rankšluostinių drožimas, bet ir kelionės po visą Lietuvą ir ne tik, dalijant savo žinias ir patirtį norintiems išmokti šio subtilaus meno.

Įmantriausiais raštais dabinta

Kūrėjas prisipažino, kad įkvėpimo kūrybai semiasi iš viso supančio pasaulio, bet įdomiausia atrasti medyje jo unikalumą, matyti jo pokyčius. „Medis vienoje vietoje miršta, kitoje – atgyja mano kūriniuose“, – džiaugėsi tautodailininkas. Dažniausiai po sunkios darbo dienos tarnaujant Lietuvos policijoje prie medžio lentelės prisėdantis pašnekovas sakė, kad šis darbas jam padeda atsipalaiduoti, pamiršti sunkumus, mintys tada skrieja laisvai, o rankos darbuojasi kurdamos grožį iš medžio.
Prieverpstės dirbamos iš liepos arba beržo, o pačiam kūrėjui mielesnė liepa, kuri yra minkštesnė ir paslankesnė tautodailininko sumanymams. Nors geram drožėjui, anot pašnekovo, joks medis nėra kliūtis – tereikia gerai pagaląsto, aštraus peiliuko ir, žinoma, darbščių, kantrių rankų.
Gamtą labai mylintis ir jai neabejingas tautodailininkas sakė, kad dažnai įkvėpimo savo kūriniams randa ir čia. Juk simboliai, vaizduojami prieverpstėje, dažnai vaizduoja stilizuotus augalus, gyvūnus, neretai keturiuose apskritimuose įamžinami metų laikai. Taip pat gali būti išdrožiami dangaus kūnai – saulė, mėnulis ar žvaigždės. Prisipažino, kad motyvų kartais randantis ir savo vaizduotėje, kuriant, planuojant drožinių maketus, bet vis tiek viską priderinantis taip, kad neprasilenktų su tautodailės raštais.
Gausūs ir tankūs prieverpsčių raštai išrėžiami daugiausia giliu kontūru, taip pat prieverpstės būna išpjaustytos kiaurapjūviu ir reljefine-gilumine technika. O pažvelgus į meistro darbus belieka tik stebėtis – iš kur toks kruopštumas, smulkmeniškumas, virstantis įmantrių raštų grožybe. Tiesa, A. Šileika neslėpdamas kalbėjo, kad tenka kartais ir jam, patyrusiam drožėjui, suklysti. O tada jau visas darbas perniek – tenka nebaigtą prieverpstę išmesti arba taisyti, klijuoti, bet tai jau – ne visai kokybiškas kūrinys.
Anot A. Šileikos, prieverpstės gali būti dažomos, tačiau tai tenka daryti iš ąžuolo žievės natūraliai išgaunamais dažais. Tautinį paveldą atitinkantys kūriniai negali būti nei lakuojami, nei dažomi jokiais šiuolaikiniais medžio impregnantais. Tačiau pats kūrėjas tikino, kad jam gražiausios nedažytos, natūralios prieverpstės, nes sendamas medis vis tiek patamsėja ir įgauna savotišką, tik jam būdingą atspalvį ir raštą.

Suspėti tenka visur…

A. Šileika teigė, kad laiko stengiasi rasti viskam – ir šeimai, ir darbui, ir kūrybai, ir edukaciniams užsiėmimams bei parodoms. Sakė planuojantis viską taip, kad nė viena sritis neliktų nuskriausta. Prie medžio tvirtino prisėdantis dažniausiai vakarais, kai visi suminga ir namuose jau ramu, nors prisipažino, kad kartais tenka bet kurią net ir dieną atsiradusią laisvą minutę išnaudoti, kad ir maketo kūrimui. Pačios prieverpstės drožinėjimas, anot jo, priklausomai nuo rašto sudėtingumo, gali užtrukti nuo dienos iki dviejų savaičių. „Svarbiausia atsiduoti malonumui, kuris apima drožiant“, – pridūrė tautodailininkas.
Šiems metams jau numatęs daugybę parodų ir edukacinių užsiėmimų, pašnekovas sakė viską susidėliojantis taip, kad suspėtų visur – taigi kiekviena minutė kruopščiai suplanuota. A. Šileika prisipažino, kad labiausiai dėl aktyvios tautodailininko veiklos tenka nukentėti šeimai – žmonai, dukrai bei sūnui, ir patikino, kad stengiasi laiko trūkumą kuo nors kompensuoti.
A. Šileika sakė, kad daugelis žmonių laisvą laiką leidžia veltui, o štai jo gyvenime kažko trūktų, jei nebūtų šios veiklos, kad ir kokios kartais intensyvios. „Aš taip gyventi nemokėčiau ir negalėčiau“, – šnekėjo tautodailininkas.
Kūrybinių pauzių turėjęs nebent dėl tinkamos žaliavos nebuvimo, tautodailininkas sakė, kad tokių momentų, jog nenorėtų kurti, jo gyvenime nebuvo. „Kiekvieną dieną norisi prisiliesti prie medžio, atiduoti jam savo mintis, nuotaiką, kuria tuo metu gyveni“, – svajingai dėstė pašnekovas.
O štai dirbti visiškoje tyloje meistras nemėgsta – droždamas klausosi jaunystės laikų muzikos, nors neniekina ir šiuolaikiškos. Paklaustas, kokį kūrybos momentą mėgsta labiausiai, tautodailininkas net nesuabejojo – pačią pabaigą, kai jau gali pasigėrėti visiškai užbaigtu kūriniu.

Dienos išvardijimui neužtektų…

Daugybės apdovanojimų ir įvertinimų sulaukęs drožėjas kaip pačius reikšmingiausius jam pačiam įvardijo kelis: 2014 metais pelnytą LRT televizijos „Jorio“ apdovanojimą, skirtą už tautodailininko veiklą ir puoselėjamą tautinį paveldą, 2016 metais įteiktą meno ir kultūros premiją, įsteigtą Utenos rajono savivaldybės už Aukštaitijos tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą, ir medalius bei padėkas, gautus už pavyzdingą tarnybą Lietuvos policijoje. O štai daug kitų įvertinimų būtų galima vardyti ir vardyti – tam neužtektų net dienos.
„Išsikovoti vietą pasaulyje šiais laikais nėra taip lengva, – atsiduso pašnekovas. – Ypač man, nuo kūdikystės augusiam be tėvų. Didžiuojuosi, kad ją radau, ir dabar galiu savo darbais garsinti Lietuvą visame pasaulyje.“
Tiesa, vieno iš labiausiai trokštamų apdovanojimų – aukščiausio tautodailininkų įvertinimo „Aukso vainiko“ – A. Šileika kol kas dar nėra pelnęs, bet, kaip pats juokavo, anksčiau ar vėliau tikrai viliasi gauti. „Reikia tikėtis ir tam tikslui dirbti, gal iki senatvės ir pavyks“, – šypsojosi ir tuoj pat pridūrė, kad vis tik ne tai jam svarbiausia. Kur kas svarbiau – išlaikyti lietuvių liaudies tradicijas. Ir apgailestavo, kad medžio drožėjų lieka vis mažiau, nes senieji miršta, o jaunimas nenoriai perima šį amatą.
Pasiteiravus, kodėl tautodailininkui norisi dalytis savo patirtimi ir žiniomis, jis atsakė, kad tikriausiai todėl, kad augo tarp senų žmonių ir buvo mokomas, jog tai, ką gavo pats, turi perduoti ir skleisti toliau kitiems. „Juk tik taip ir galiu sulaukti įvertinimo bei dėkingumo iš kitų, matyti, kad tavo kūryba yra svarbi ir reikalinga žmonėms ir Lietuvai. O labiausiai tikiuosi, kad kam nors mano žinios pravers“, – tikino drožėjas ir paaiškino, kad žinių skleidimas, kaip ten bebūtų, nėra pigus malonumas, kainuojantis ir laiko, ir papildomų išlaidų. 

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas