Nurimęs Šarkių kaimas saugo ir šiurpius, ir mielus prisiminimus (II)

Nė vieno kaimo ar miesto istorijos neįmanoma papasakoti nesigilinant į dešimtmečius ar šimtmečius ten gyvenusių šeimų likimus, mintimis nenuklystant į senųjų gyventojų vaikų ar anūkų prisiminimus. Vietovių paveikslus kuria žmonės, tad pritrūkus dabar jau aprimusio kaimo piešinio dėlionės detalės ją galima atrasti vienoje ar kitoje dar gyvuojančioje sodyboje. Ne išimtis ir Saldutiškio seniūnijoje prie Kemešio ežero įsikūręs Šarkių kaimas.

Sakalų augintojai – šarkiai

Tolėliau nuo kryžkelės, kur stovi jau kiek aplūžęs šarkiškių pastangomis pastatytas kryžius, pokario neramumus mena Mindaugo Mykolo Leleivos sodyba. Gimtuosius namus dažnai lankantis dabar Vilniuje gyvenantis buvęs dantų technikas, dalyvaujantis Lietuvos šaulių sąjungos veikloje, M. M. Leleiva, gimęs 1937 metais, turi ką papasakoti apie kaimą ir savo gyvenimo kelio pradžią Šarkiuose: „Gimiau devynių vaikų šeimoje, o dabar likome tik dviese su viena iš seserų. Mūsų tėvas Antanas čia atvyko iš Alžutėnų kaimo (Saldutiškio sen.), o motina Monika Rukšėnaitė iš tų pačių Šarkių, tačiau jos šeimyna gyveno šiek tiek toliau, link Dirniškių (Saldutiškio sen.). Ji kilo iš keturių vaikų šeimos. Mano močiutė, mamos mama, buvo pribuvėja ir beveik visus mus gimstančius priėmė.“ M. M. Leleivai Šarkių kaimo pavadinimo kilmę atskleidė iš netolimų Šarkiams Tauragnų kilusi habilituota gamtos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė, kai jis Vilniaus „Neringos“ restorane padėjo jai apsivilkti paltą ir jiedu įsikalbėjo: „Ji paklausė, iš kur aš esu, kai atsakiau, E. Šimkūnaitė papasakojo, kad Šarkių pavadinimas nėra atsiradęs nuo šarkų. Vardas kilo dėl sakalų augintojų, juos medžioklei auginusių gretimame Saldutiškio dvare ir galimai kilusių iš šio kaimo. Pasak mokslų daktarės, tokios profesijos atstovai vadinosi šarkiais.“

Nepriėmė Kaco aukso

„Šarkiuose tiek visko įvyko, buvome išbuožinti. Mūsų šeima iki sovietinės okupacijos dirbo 32 hektarus žemės ir buvo stambiausi Šarkių kaimo ūkininkai – turėjo miško, dvylika karvių, žirgą, kuriuo važinėdavo į Utenos turgų prekiauti javais. O užėjus okupantams ir atėmus užgyventą turtą šeimos galva nebepajėgė jiems išpildyti pyliavų – išsimokėti grūdais, gal sviestu. Užtai jį areštavo ir išvežė į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą. Iš ten jis pateko į kalėjimo ligoninę. Daugiau apie tėvą nieko nežinome ir neturime informacijos, kur yra jo kapas. Spėjame, kad galėjo būti palaidotas Tuskulėnų masinėje kapavietėje (Vilnius – aut. past.). Tėvo būta aukšto, išskirtinių bruožų, tad gaila, kad atradus Tuskulėnų egzekucijų vietą pražiopsojome pateikti prašymą dėl rastų palaikų atpažinimo (Tuskulėnų masinėje kapavietėje nuo 1944 iki 1947 metų NKGB (MGB) vidaus kalėjime įvykdytos mažiausiai 767 žmonių egzekucijos, palaikai buvo užkasti Tuskulėnų dvaro teritorijoje. Iš jų rasti ne visi, dalis palaikų gali būti po medžiais, atpažinti tik 55 asmenys – aut. past.)“ M. M. Leleiva kiek apgailestauja, kad buvo mažas ir nespėjo apie viską išsikalbėti su tėvu. Pašnekovas atskleidė, kad Saldutiškio žydas pavarde Kacas prieš nacių režimo organizuotą susidorojimą su žydais siūlė tėvui pasaugoti jo auksą: „Jeigu grįšiu – grąžinsi, jeigu ne – liks tau.“ Tačiau šis pasiūlymo atsisakė ir aukso nepriėmė: „Vėliau, dirbdamas dantų techniku, aš ieškodavau, kur galėčiau įsigyti aukso, ir vienas saldutiškietis turėjo jo itin daug parduoti. Įtariu, kad tėveliui nesutikus tą auksą Kacas paliko jam…“

Vokiečiai vaišindavo šokoladu, rusai – konservais

Pašnekovas papasakojo ir apie savo susidūrimus su vokiečių bei rusų kariais, kurie į Šarkius vis užeidavo: „Su mumis vokiečiai gražiai elgdavosi, kaimo vaikus vaišindavo šokoladu. Atsimenu, kaip užsikišę pilotes (kariškas vasarines suplojamas kepures) už diržų su mano seserimi kieme šoko. O kartą atvažiavo motociklu su priekaba, užsikabinę žiūronus užlipo ant kalniuko, kur buvo apkasai, apsižiūrėjo ir, už ežero pamatę rusus, tik padulkėjo ir daugiau jų nematėme. Vėliau su kariniais sunkvežimiais „Studebaker“ pasirodė rusų kareiviai, bet ir tie buvo normalūs. Prisimenu kapitoną pavarde Berlinskis. Jis kartą man sako: „Paidiom guliat.“ (liet. einam pasivaikščioti – aut. past.). Aš, išgirdęs panašų į lietuvišką žodį, manydamas, kad mane kviečia gulėti, jam atsakiau, jog savo lovytę turiu… Tie kareiviai mane mažą ant rankų nešiojo. Jie turėjo amerikiečių sąjungininkų parūpintų konservų ir duodavo jų vaikams, bet man, kaimo vaikui, tas kvapas nepatiko – skaniau būdavo paprasti lašiniai. Į mūsų namus įsikėlė rusų kariuomenės majoras, kuris mėgdavo klausytis radijo. O kartą į Saldutiškį atvyko kariai, greičiausiai kilę iš Azijos, ir apsigyveno Saldutiškio dvare virš ledaunės. Girdėdavome, kaip jie dainuoja. Viena miestelio mergina po kiek laiko pagimdė neįprastų bruožų kūdikį. Ta moteris neištekėjo ir gyveno su vaikeliu.“

Moki rusiškai? Tai bus gerai Sibire…“

M. M. Leleiva iš šeimos vaikų buvo jauniausias. Pašnekovas prisiminė, kaip per laimingus atsitiktinumus jam pavyko išvengti tremties: „1948 metų gegužės 22 dieną namus užplūdo ginkluoti rusų kareiviai. Aš jau šiek tiek mokėjau rusiškai – prieš kurį laiką vokiečių kareiviai pas mus, stambius ūkininkus, buvo apgyvendinę rusakalbę dvi mano amžiaus mergaites auginusią pabėgėlių šeimą iš Baltarusijos, žaisdamas su mergaitėmis aš pramokau rusiškai. Mergaičių vardai buvo Tonia ir Lyga. Ši šeima buvo malonūs žmonės, jie pas mus ir dirbo. Ką dar apie juos prisimenu – dažnai virdavo žirnių sriubą. Vienas kareivių rusų kalba man ištarė: „Moki kalbėti rusiškai, tad Sibire tau nebus blogai…“ Na, jau ne, pagalvojau, ten tikrai nevažiuosiu, juk toliau Švenčionėlių nebuvau išvykęs. Aš tam kareiviui pamelavau, jog einu pasiimti popieriaus ir vokų, kad iš Sibiro galėčiau parašyti laišką. O jie pririšo šunį ir nuėjo į klojimą su tuomet mūsų namuose gyvenusiu komunistu. Grįžau į trobą, kur buvo dvejais metais vyresnė sesuo Valerija, ir pasiūliau bėgti, tačiau ji atsisakė atsiskirti nuo motinos. Tada, pasiryžęs slėptis vienas, tamsoje užgriuvau ant kareivių šuns – šis tik suurzgė, bet nepuolė. Skuosdamas nuo kalvelės per upelį į girią kartojau klieriko Bulkos, gyvenusio Saldutiškyje ir ruošusio mus Pirmajai komunijai, išmokytą maldelę Angelui Sargui. Jos tekstą prisimenu iki dabar. Mane išgelbėjo tai, kad, užuot eidamas per lieptą, upelį perbridau. Vėliau kareiviai sekė pėdsakus su šunimi, tačiau šis pametė kvapą ir nieko nerado. Įlipau į eglę ir kurį laiką pratūnojau. Tuo metu man buvo vienuolika metų…“

Geriau jau žūti gimtojoje žemėje“

Pašnekovas papasakojo, kad vėliau susirado seserį Apoloniją, kuri nuo trėmimo pabėgo iš vakaro, ir su ja savaitę slapstėsi Paąžuolių kaime (Saldutiškio sen.), jiems geri žmonės atnešdavo valgyti. Po savaitės vietinis kunigas pranešė, kad jau ramu – pasmerktuosius ilgai dar laikė Saldutiškyje, kol sugaudys visus, pasislėpusius nuo tremties. Visgi į Sibirą buvo ištremta M. M. Leleivos motina ir trys seserys. Jo teigimu, viena sesuo – Ona – šlubavo ir sunkiai vaikščiojo: „Mama nenorėjo bėgti ir slėptis. Nors jau iš vakaro žinojome apie trėmimus – miške knibždėjo kariuomenės ir stribų. Sakėme, gal pasigailės ir neveš, bet niekas nepasigailėjo.“ Iš Šarkių kaimo, anot vyro, ištrėmė tris šeimas – partizaną Petkevičių areštavo ir skyrė dvidešimt penkerius metus kalėti lageryje, vėliau ištrėmė ir jo žmoną su vaikais. „Dar buvo tokie Vaiškūnai, juos irgi išvežė – vienas iš brolių buvo partizanas. Į partizanus dažnai išeidavo vidutinių ir smulkių ūkininkų vaikai, nes buvo patriotiškai išauklėti, nenorėjo eiti į sovietų armiją ir kariauti už okupantus – geriau jau žūti gimtojoje žemėje“, – kalbėjo M. M. Leleiva.

Rugiai apsaugojo nuo kulkų

Partizanų bunkeris į pievas einančio griovio šlaite buvo įrengtas prie pat Šarkių ošiančioje Kemešio girioje. Pasak pašnekovo, Šarkių apylinkėse galėjo slapstytis apie dvylika partizanų, bet, ko gero, nebeįmanoma jų bunkerio surasti, nes tų, kurie ten lankydavosi, jau nebeliko šioje žemėje. Kaip teigė pašnekovas, stribai į bunkerio vidų sumetė granatas ir susprogdino, kai viduje jau nebuvo žmonių.

„Kartą į namus užėjo du civiliais rūbais apsirengę stribų persekioti partizanai, seserys palaikė duris, o jie greitai iššoko per langą kitoje pusėje, – prisiminė vyras. – Stribai pastatė namo kampe kulkosvaidį, o šalia lauke pūpsojo nupjauti rugiai, surišti gubomis. Per juos kulkos nepraėjo, tik vienam partizanui truputį sužeidė ranką. Tuomet stribai areštavo visus mūsų šeimos suaugusiuosius, tik mus, vaikus, namie paliko. Suimtieji pasiteisino, kad, matyt, partizanai užėjo į sodą paobuoliauti, o jie apie tai nieko nežinojo. Savaitę pralaikė šeimą Saldutiškio rūsiuose ir paleido. Kartą stribai atvažiavo ir nusišovė mūsų paršingą kiaulę. Taip pat šaudė į šulinio rentinį norėdami pagąsdinti šautuvu, iš kurio vienu paspaudimu išlekia dvi kulkos. Dabar galima apžiūrėti šūvių žymes (šulinio rentinys sumūrytas 1935 metais, betone įspausta data, tačiau atrodo kaip naujas – aut. past.)“

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas