Žaismingoje dailininkės kūryboje – pavasariški žydėjimai
2019 gegužės 24, Penktadienis 11:13

Žaismingoje dailininkės kūryboje – pavasariški žydėjimai

Žaismingoje dailininkės kūryboje – pavasariški žydėjimai
  • 27 foto, video

Daugiausia gamtos detales savo kūryboje mėgstanti atspindėti ignaliniškė menininkė, pedagogė, šiemet pelniusi garbingą Metų mokytojos titulą, Nijolė Trinkūnienė yra atvira ir šiltai bendraujanti moteris. Ignalinoje gyvenantys ir ją pažįstantys žmonės kūrėją apibūdina kaip asmenybę be kaukių ir vaidybos – tokia, kaip ir jos paveikslai. Žvelgiant į juos galima pajusti gerumą ir meilę, besiliejantį džiaugsmą ir šviesą. Ir ne pro miglas, ne pro rūką, o ryškiomis ir aiškiomis spalvomis, dideliais žiedais, šiltais peizažais. „Menas turi pakylėti nuo žemės. Norisi tapyti ir dovanoti žmonėms grožį, nes blogis ir taip iš visų pakampių lenda“, – prisipažino dailininkė. Nijolės paveikslai – žydintys, o mėgstamiausia gėlė – aguona. Kad ir sausoje nederlingoje laukų dirvoje, kad ir vėjų lenkiama, aguona vis kelia galvą Ignalinos krašto dukros kūryboje... O oranžinės spalvos tiek daug šios motes kūryboje... ir gyvenime.

Esate profesionali dailininkė, surengusi nemažai asmeninių parodų, dalyvavusi regioniniuose ir tarptautiniuose pleneruose. Atskleiskite sako kūrybos kelią...

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir pradėjus reformuoti sovietinę švietimo sistemą paaiškėjo, kad trūksta kvalifikuotų dailės mokytojų. Švietimo skyriuje gavau pasiūlymą keisti kvalifikaciją. Kai pradėjau mokytis dailės, pirmąją dieną savęs klausiau – kur aš buvau iki šiol? Išties polinkį dailei jaučiau nuo vaikystės: mokydamasi Daugėliškio vidurinėje mokykloje gaudavau nemažai užduočių apipavidalinti stendus, kurti scenografijas ir kt. Sėdėdavau iki išnaktų palinkusi prie popieriaus lapų, o ryte bijodavau pramiegoti ir nespėti autobusu vykti į mokyklą, nuo kurios mano namus skyrė bemaž dešimt kilometrų. Tačiau nesigailiu dėl tokio vargo – taip lavinau ranką, išmokau jausti linijas ir spalvas, išmokau šrifto. Tiesa, daug teko kopijuoti nuo mokytojos Zinovėjos Luneckienės kaligrafinio rašto, o paskui atradau ir savo stilių. Svajodavau apie dailės studijas, bet supratau, kad man, kaimo mergiotei, tai nepasiekiama, nes į tuometį Dailės institutą priimdavo 5–6 studentus, o konkursai buvę milžiniški. Ar galėjau konkuruoti su M. K. Čiurlionio meno mokyklą baigusiais ar šalies dailininkų vaikais? Dabar esu labai dėkinga tuometei Švietimo skyriaus inspektorei Aldonai Gimbickienei, pasiūliusiai man keisti kvalifikaciją, todėl dabar turiu ir dailės mokytojos diplomą. Pradėjau dirbti Ignalinos kultūros ir sporto centro dailės studijoje, gerą dešimtmetį dirbau rajono mokyklose, kuriuose vaikus mokiau dailės subtilybių. Dabar vadovauju Ignalinos kultūros ir sporto centro dailės studijai.

Menininko kūrybai reikalingi specialūs gebėjimai: muzikui – klausa ir instrumentai, poetui – žodžio reikšmės atspalvių matymas, dailininkui – linijos pajauta, kompozicija ir spalvų parinkimas. Kas diktuoja, kokią spalvą rinktis?

Nežinau, bet man tos spalvos ,,užplaukia". Pradeda veikti lyg kažkokia ,,chemija" ir kurį laiką matau tik vieną man patinkančią spalvą. Jaunystėje dievinau burokėlio, violetinę, vėliau – smaragdo, žolės spalvas, dar vėliau – oranžinę. Pastaroji graži man išliko iki šiol ir drabužiuose, ir tapomose aguonose... Esu išmėginusi ir baltos–juodos spalvų derinius. Neišskiriu nė vienos spalvos: jos visos man gražios, visomis noriu žaisti. Spalva labai svarbi mano kūryboje.

Kas įsigyja Jūsų tapytų paveikslų?

Mano kūrybos darbų galima rasti Ignalinos savivaldybėje ir jos padalinių erdvėse: viešojoje bibliotekoje, Sporto ir pramogų centre, Naujojo Daugėliškio vaikų globos namuose. Nemažai paveikslų iškeliavo į Vokietiją, Švediją, Daniją, Ispaniją, Lenkiją – juos nupirko privatūs asmenys.
Jūs esate ne tik tapytoja, bet ir populiari margučių margintoja, išbandžiusi ir vilnos vėlimo subtilybes, taip pat dalyvavote respublikinėje slidinėjimo rinktinėje.

Vadinasi, Jūs esate neabejinga ir sportui?

Sportuoti pradėjau gana vėlai, 9 klasėje. Būdama dešimtokė patekau į Ignalinos rajono slidinėjimo rinktinę, o baigdama vidurinę mokyklą tapau Lietuvos rinktinės nare. Mokykloje teko dalyvauti įvairių sporto šakų varžybose: lengvosios atletikos, orientavimosi sporto, turizmo, šaudymo... Visa tai dažniausiai vykdavo savaitgaliais. O namuose reikėjo ir arti, ir pjauti, ir malkomis pasirūpinti, nes tėtis jau buvo miręs. Prisimenu vieną istoriją, nutikusią atėjus treneriui dirbti į mokyklą. Mama neišleido manęs dalyvauti rajoninėse rudens kroso varžybose, nes buvo nekastos bulvės. Už nedalyvavimą rytojaus dieną turėjau gauti pylos. Bet treneris nebarė, tik paskatino lankyti treniruotes. Dėl sporto ir ūkinių darbų namuose praleisdavau daug pamokų. Vieną sykį atvažiavo mokyklos direktorius Antanas Čeponis, kuris domėjosi, kodėl taip dažnai praleidinėju pamokas. Bet pamatęs, kaip su dėde rankiniu pjūklu supjovėme pilną priekabą alksninių malkų, man nieko nebesakė. Supratingas buvo žmogus.
Buvau perspektyvi sportininkė. Galbūt todėl ir pasirinkau pirmą būsimų studijų kryptį – geografijos ir fizinio lavinimo mokytojos specialybę tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute. Baigusi dirbau Ignalinos vaikų turistinės bazės direktore, susilaukusi sūnaus po atostogų tapau orientavimosi sporto trenere. Sportas suvedė mane ir su Mindaugu, mano vyru, buvusiu mano treneriu... Dabar sportuoju vaikščiodama šiaurietiškai.
Sukūrėme šeimą, kartu išgyvenome gražių akimirkų – keliones, sūnaus gimimą... Dabar esame nutolę, bet neišsiskyrę. Mūsų gyvenimai – kaip du upės krantai: per mūsų sūnų tai nutolsta, tai vėl suartėja.

Sakoma, kad tradicinė šeima jau tapo nebepopuliari. Kaip tai vertinate?

Nenorėčiau, kad tai būtų tiesa. Bet toks mūsų gyvenimas. Skyrybų daug ir tai nėra gerai. Dėl to kenčia vaikai, nes jiems reikia abiejų tėvų, mylinčių ir gerbiančių vienas kitą. Skiriamasi dėl daugybės priežasčių: galbūt dėl to, kad moterys išmoko išgyventi vienos, gal vyrams ne visuomet patinka, jog moterys gali didžiuotis gyvenime pasiekę ką nors daugiau, o ne vien vaikais ar virtuve. Šeimoje gyventi – menas. Gerbiu žmones, gebėjusius nugludinti savo „kampelius". Dažnai nemokame bei nenorime suprasti ir atleisti, turime daug puikybės, per daug sureikšminame save... Dar blogiau, kai skyrybos pavirsta karu tarp dviejų, kadaise vienas kitą mylėjusių žmonių.

Esate pedagogė, dirbate su vaikais. Kaip vertinate dabartinę švietimo sistemą?

Netinkamos reformos paveikė mūsų Lietuvos švietimo sistemą. Reikės laiko, kol vėl atsistotumėme. Leistų pagyventi nors penkerius metus be tų reformų, nes dabar mokytojai nežino, ko mokyti, mokiniai – ko mokytis Daug žalos pridarė profiliavimas, svetimas jis mums. Mano gyvenimo pavyzdys rodo, kad jaunas žmogus retai gali atsakyti į klausimą, kam jis tinkamas ir ko jis norėtų. Dabartinėje mokykloje daug kas orientuota į brandos egzaminų rezultatus, o turėtų būti svarbiausi dalykai – savęs pažinimas, mokymasis ne tik klausyti, bet ir girdėti, ne tik girdėti, bet ir suprasti. Manau, kad geras dalykas yra skatinimas mokytis visą gyvenimą.

Esate talentingas bei meniškas žmogus, šiais metais tituluota ir Metų mokytoja. Galbūt tam įtakos turėjo tėvų požiūris, auklėjimas, išskirtinis Jūsų, kaip asmenybės, formavimas?

Mano gimtasis kaimas Triburčiai – Ignalinos rajono pakraštyje, prie Dysnos upės, už kurios prasideda kita valstybė – Baltarusija. Tačiau sovietmečiu jokios sienos šių abiejų valstybių neskyrė. Gimiau kolūkiečių šeimoje, buvau vidurinioji dukra: šeimoje dar buvo vyresnis brolis ir už mane jaunesnė sesuo. Kai mokiausi pradžios mokykloje Šiūlėnuose, mirė mano tėtis. Teko daug ir sunkiai dirbti ne tik moteriškus, bet ir vyriškus darbus. Vėliau, broliui išėjus į sovietinę armiją, likome trys moterys: neįgali motina, sesuo – pradinukė ir aš, paauglė. Aš buvau tik darbų vykdytoja savo mamytės, kuri šeimoje „riktavo" visus reikalus. Buvo sunku ir tuomet, kai jaunesnę seserį į mokslus išleisti reikėjo. Ką ji būtų dariusi tame kolūkyje likusi bemoksle? Nebijojau jokių darbų. Nors jau turėjau diplomą, trejus metus gyvenau kaime, kad padėčiau broliui ūkininkauti ir taip finansiškai paremčiau sesę. Nei turtingų, nei išsilavinusių tėvų neturėjau, užtat buvo jie išmintingi, mylintys, neabejingi kitiems. Kai jų nebeliko, man gelbėdavo tie, kuriems tėveliai neatsisakydavo ateiti padėti. Tada supratau, kad geri darbai kada nors atsiperka.

Kokių savo gyvenime daugiau sutikote žmonių – gerų ir blogų? Ar nesijaučiate vieniša?

Žymiai daugiau sutikau gerų. Visąlaik mane supo nepaprastos sielos žmonės, kurie man padėjo, formavo mano pasaulį, iš jų mokiausi ir tebesimokau. Man geras žmogus – tai atviras, nuoširdus, be ypatingų paslapčių, padorus, profesionalus. Tačiau sunkoka su tais, kurie vieną galvoja, kitą kalba, o trečią daro. Esu atlapaširdė, kartais dėl to nukenčiu. Esu viena, bet ne vieniša: turiu sūnų, labai daug pomėgių ir svajonių. Šalia manęs sesuo Laimutė, draugės. Kūryba man neleidžia justi vienatvės skonio. Beje, kartais vienatvė kūrybai būtina.

Esate apkeliavusi nemažai pasaulio šalių. Kuris pasaulio kampelis Jus pasirodė gražiausias ir svetingiausias?

Studijų laikais per įvairias praktikas kaip būsimoji geografijos mokytoja, sportininkė, esu patyrusi ir ledjūrio šaltį, ir Vidurinės Azijos smėlio audras, kopusi į Kaukazo kalnus... Visa tai vienaip ar kitaip plėtė mano pažinimą.
Kaip dailininkė daugiausia lankiausi vakarų Europos valstybėse. Čia jau kitoks pasaulis, kitokie žmonių santykiai. Tapyti norėčiau Provanse, Prancūzijoje. Ten ypatinga šviesa, ten tikras dailininkų rojus. Tačiau šis grožis tik mano akims. O širdžiai gražesnio kampelio už Ignaliną nėra...

Kalbino Irena ŠALTIENĖ
Parengė Lina NARČIENĖ

    

 

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Talentinga tapytoja kaimynus įtraukė į įdomią veiklą

    Netapanti peizažų, tačiau dievinanti gėles. Šie žodžiai labiausiai tiktų apibūdinti Sirutėnuose gyvenančią talentingą menininkę Ramunę Ulevičienę, kuri, anot jos, labiausiai mėgsta maudytis ankstų rytą ežere, kurį gaubia rūkas, o po romantiškų maudynių puikiai nusiteikusios tapytojos dvasinę ramybę atspindi jos kūriniai – plastiški, daugiaprasmiai, profesionaliai suderintomis spalvomis. Metams bėgant kūriniai tampa vis gilesni, verčiantys susimąstyti, atrasti kažką nekasdieniška. Tačiau neretai paveikslai pražysta gėlėmis, kurios skleidžiasi vis nauja gyvastimi ir ragina dar kartą įkvėpti aromato ir pajusti spalvų žaismą.

  • Į menininkės piešinius sugula ir praeities simboliai

    Tapyba ant stiklo ir šilko – užsiėmimas, užvaldęs molėtiškę Dalią Stalauskienę, teikia ne tik kasdienio džiaugsmo, bet ir kaskart leidžia prisiliesti prie mūsų tautos šaknų. Ne viena senovinė skrynia paliesta, ne vienas augalėlis prakalbintas, ne vienas liaudiškas motyvas perkeltas į kūrinius. Molėtų centre savo dirbtuvėlėse įsikūrusi menininkė pedagogės duoną iškeitė į laisvos menininkės darbą ir šiuo metu meistriškai kuria spalvingus paveikslus, dekoruoja vazas, butelius ar prisilietus joms rankoms permatomas šilkas tampa prabangiu šalikėliu.

  • Uteniškės tapytojos darbai ugnelę įžiebia kiekvienam

    Utenos kolegijos dėstytoja dailininkė Laima Tubelytė-Kriukelienė pastarąjį dešimtmetį didžiausią kūrybinio laiko dalį skiria didelio formato drobių tapybai Lietuvos istorijos tema. L. Tubelytės-Kriukelienės darbai – tai prasmingos meno ir istorijos pamokos tiek jaunimui, tiek vyresnio amžiaus žmonėms, istorinėje atmintyje ieškantiems savosios tapatybės. Su dailininke apie jos kūrybą kalbėjomės Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse, tad neatsitiktinai pagrindine pokalbio tema tapo Lietuvos istorijos, menininko pareigos savo šaliai klausimai.

  • Nijolės paveiksluose – meilė Ignalinai

    Birželio 7 dieną Utenos kraštotyros muziejuje atidaryta ignalinietės Nijolės Trinkūnienės tapybos darbų paroda „Ignalinos krašto spalvos“. Pavasarį uteniškiams pristačiusi įspūdingą margučių kolekciją, dailininkė buvo pakviesta atvežti ir savo paveikslus. Kaip sakė muziejininkė Rolanda Gudynienė, kūrybinės ir gamtos galios juose pasireiškia ryškiai ir su aukštaitišką prigimtį atskleidžiančia stebinančia grožio jėga. Paveiksluose jautriai perteikti gimtojo krašto peizažai, pavasario ir vasaros žydėjimo spalvos, šiltas žvilgsnis į ežerų vandenyje atsispindinčius tolius.

  • Bus atidaryta Gintaro Gesevičiaus tapybos darbų paroda

    Utenos kultūros centro dailės galerijoje nuo spalio 23-os iki lapkričio 23 dienos bus eksponuojama dailininko Gintaro Gesevičiaus tapybos darbų paroda.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:1108
Vakar apsilankė:9849
Šią savaitę apsilankė:21054
Šį mėnesį apsilankė:106722
Viso (nuo 2015-02-16):11601417
Šiuo metu naršo:
68
2019-11-13
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!