2018 gegužės 08, Antradienis 14:04

E. Kušleikienės kuriamos lėlytės – savotiška duoklė vaikystei

E. Kušleikienės kuriamos lėlytės – savotiška duoklė vaikystei
  • Lina NARČIENĖ
  • 23 foto, video
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Į saują telpančios lėlytės – it mažos mergaitės: su gelsvais plaukais, margomis suknelėmis ir strazdanėlėmis ant veido. Vienos besišypsančios, kitos papūstomis lūpomis, tarsi būtų aikštingos princesės. Kiekvienai savotiškos gyvasties įkvepianti kūrėja Edita Kušleikienė prieš aštuonerius metus atrado šį pomėgį, virtusį jos aistra. Tai savotiška duoklė lėlėms, su kuriomis menininkė vaikystėje nedraugavo – tuomet jas iškeitė į vaikiškas šėliones su kaimo vaikas lakstant po gimtinės laukus.
Nuostabiame Gimžiškių kaime užaugusi ir kartu su savo šeima gyvenanti menininkė E. Kušleikienė apdovanota išskirtiniu talentu. Ji gamtoje mato tai, ko daugelis iš mūsų nė nepastebėtų, kuria tai, apie galbūt daugelis tik pasvajotų. Talentinga moteris sutiko portalo udiena.lt žurnalistams atsakyti į skaitytojų užduotus klausimus apie asmenybę ir jos įvairialypę kūrybą.

Esate žinoma kaip lėlių kūrėja. Kada susidraugavote su lėlėmis?

Jau seniai, kai pradėjau studijuoti Utenos kolegijoje. Tai buvo maždaug prieš aštuonerius metus. Esu savamokslė. Kartą naršiau internete ir atsitiktinai pamačiau. Patiko. Tuojau gimė ir pirmoji lėlė – tikra madam su raudona suknia ir skrybėle. Gaila, kad jos jau nebeturiu. Pamenu, sunaudojau visą gabalą modelino, tačiau išėjo tik galva ir kūnas, o rankoms ir kojoms šios medžiagos nebeliko. Tačiau ji man buvo labai graži. Vienąkart kažkas paprašė sukurti sagę-lėlytę. Nusprendžiau tai padaryti. Visiems patiko. Nuo to viskas ir prasidėjo: darbų turėjau tiek daug, kad vos spėjau suktis. Užsakymai į eilę rikiavosi metams į priekį. Tačiau tokio tempo pamažu teko atsisakyti, nes nebuvo galima net susirgti, o jeigu viena diena iškrenta – visa darbų virtinė sugriūva. Aš paprasčiausiai pervargau ir nebeliko laiko kitiems, malonesniems, užsiėmimams. Dabar jau pusantrų metų nebepriimu užsakymų, o dirbu, ką noriu.

Ar vaikystėje, jaunystėje kildavo minčių, kad tapsite kūrėja?

Prisipažinsiu: nieko nemokėjau. Mano kaimynė išmokė mane megzti, nerti ir siuvinėti. O mokykloje dailės pamokoms piešinius piešdavau ne aš, o mano mama. Kartą jai atsibodo ir pasakė, kad tuo pasirūpinčiau pati. Neturėjau kito pasirinkimo, tad ėmiau piešti. Patiko. Viskas prasidėjo nuo tapybos. Nors jokių dailės mokyklų nelankiau, mat gyvenau kaime, miestas buvo tolokai. Buvau berniukiškai kirpta mergaitė su kelnėmis ir šautuvu rankose. Dažnai išgirsdavau klausimų, ar aš esu mergaitė, ar berniukas. Tačiau manęs tokie klausimai nežeisdavo.

Galima išvardyti daugybę rankdarbių, tačiau kaip ir kiekvienam menininkui vienas pomėgis būna mieliausias, arčiausiai širdies. Kurį galėtumėte išskirti?

Galbūt mieliausios lėlės. Tačiau kartais reikia ir nuo jų pailsėti. Kai gaminu didesnes lėles, pasimirštu viską, kas supa aplink. Anksčiau labai mėgau nerti, tačiau šis malonumas pamažu blėsta. Tuo užsiimu daugiau žiemą. Štai Tradicinių amatų centre „Svirnas" išmokau daug naujų dalykų – dabar norisi kiekvieną išbandyti.

Esate pristačiusi drabužių kolekcijas baltų genčių kostiumų tema. Prisiminkite, kaip joms ruošėtės ir kodėl pasirinkote šią temą?

Man ir mano draugei Daivai labai patinka medžiaga iš lino. Ji viską pasiuvo, o aš nunėriau kai kurias detales ir avalynę. Apsitarusios nusprendėme imtis bendro darbo. Esu sukūrusi lininę drabužių kolekciją savo diplominiam darbui. Kai stojau mokytis, visuomet svajojau, kad gyvenime siūsiu, tačiau viso to neįgyvendinau. Paprasčiausiai man trūksta geometrinės vaizduotės, kurios siuvant labai reikia. Negaliu sakyti, kad nedraugauju su adata: siuvu drabužėlius lėlytėms.

Juokdamasi iš savęs galiu pasakyti, kad jaunystėje buvau tikra šarka. Tačiau metams bėgant keitėsi požiūris į daugelį dalykų, pradėjau vertinti natūralumą.

Ar savo kūrybai fantazijos, įkvėpimo semiatės gamtoje?

Tai geriausias šulinys. Dažnai į gamtą einame kartu su sūnumi Luku. Kiek yra visko gamtoje! Spalvų deriniai, atspindžiai vandenyje... Dieve, kaip viskas gražu... Pastaruoju metu atradau vabalų pasaulį. Nėra tokių galimybių viską parodyti kitiems. Kiek mano kieme paukščių gyvena! Kol pati nepradėjau domėtis, nei mačiau, nei įsivaizdavau, jog šalia manęs jų tokia jų įvairovė. Kūryboje esu primityvistė: viskas suprantama, kas pavaizduota paveiksle, puodelyje... Labai smagu kiekvieną kartą tuo pačiu taku einant atrasti vis naujų detalių. Būna, kad nufotografuoju kokį augaliuką ar vabalėlį, grįžusi namo informacijos ieškau internete, o dažnai net ir pavadinimo nežinau. Kilo mintis sukurti augalų fotografijų albumą. Kartais tenka išgirsti žmonių pastabų, jog aš nuolat įlindusi į feisbuką, jie prisipažįsta nesuprantantys, kaip ir kada viską spėju. O po kurio laiko stebisi, kad greit viską parduodu. Aš laikausi vienintelės nuomonės: internete turiu žmones kažkuo sudominti. Galbūt jeigu įdėsiu sukurtą puodelį ar kitą darbą, žmonėms nebus įdomu. Tačiau jeigu nuotraukas paįvairinsiu vabalų fotografijomis, galbūt nepraslys pro akis daugeliui. Man patinka fotografuoti, o juk norint parduoti kūrinį pusė darbo – jo pristatymas visuomenei. Darbas gali būti labai gražus, tačiau jeigu jį nufotografuosime kambaryje šalia neklotos lovos, vargiai ar pavyks parduoti. Reikia mokėti meniškai ir išradingai visa tai pateikti.

Kaip pavyksta aprėpti tiek daug sričių ir viską atlikti tobulai?

Galbūt dėl to, kad man viskas įdomu. Pastebėjau, kad kuo daugiau turiu darbų, tuo viską spėju padaryti laiku. Apie tobulumus nenorėčiau kalbėti: viskas gimsta iš užsispyrimo ir didelio darbo.

Kaip gimsta vardai lėlėms?

Pastaruoju metu sunkiai sekasi sugalvoti, o ypač sagėms-lėlytėms. O kartais padarau, padabinu, nufotografuoju ir jau žinau, kaip bus pavadinta lėlytė.

Ar domėjotės tolimesniu savo sukurtų grožybių likimu?

Neseniai gavau žinutę, kad mano lėlytė padovanota Airijoje dirbančiai mokytojai išleistuvių proga. Kartais žmonės parašo, kad jos iškeliauja ir į kitas užsienio šalis.

Ar žmonės pageidauja išskirtinių lėlyčių?

Kartais žmones pageidauja lėlių, panašių į jų vaikus. Man nepatinka šis darbas. Jis įstato į tam tikrus rėmus, varžo kūrybą. Dažnai pasitaiko, kad lėlės neįtinka dėl tam tikros spalvos plaukų, akių ar suknytės.

Editos Kušleikienės asmeninio archyvo,Vytauto Ridiko nuotr. ir video

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2018 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:715
Vakar apsilankė:8480
Šią savaitę apsilankė:715
Šį mėnesį apsilankė:261451
Viso (nuo 2015-02-16):8349102
Šiuo metu naršo:
98
2018-05-28
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!