2018 balandžio 16, Pirmadienis 10:31

Prakalbinti medį drožėjui nereikia daug pastangų

Prakalbinti medį drožėjui nereikia daug pastangų
  • Lina NARČIENĖ
  • 28 foto, video
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Prakalbinti medį Antalieptėje gyvenančiam profesionaliam drožėjui Pranui Savickui, rodos, nėra sunku. Jo rankose gimsta įvairūs drožiniai: ir piktoki velniai, ir tautine atributika padabintos lietuvaitės. Kone visą savo gyvenimą su drožyba nesiskiriantis P. Savickas atvirai prisipažino, kad šis pomėgis ne tik jo pomėgis, bet ir pragyvenimo šaltinis. O mažuosius dirbinius menininkas linkęs dovanoti ir suteikti džiaugsmą kitiems.

Kuo Jūsų darbai išsiskiria iš kitų kūrėjų?
Jeigu aš noriu nudrožti suvenyrą, jis ir turi būti tikras suvenyras. Štai dabartiniai menininkai padaro kūrinį, o paskui nežino, kur jį dėti. Dažnai neatitinka matmenys, tad tokiam daiktui reikia atskiros erdvės. O aš visiems sakau: senovės lietuviai pagamindavo daiktą ar įrankį, kuris būdavęs praktiškas, naudingas ir reikalingas buičiai. Padarysi didelį – žmogui bus problema. Neturės kur pastatyti.

Dar tarnaudamas kariuomenėje nepaleidau iš rankų drožybos įrankių. Didžioji mano karjera drožyboje prasidėjo tuomet, kai dirbau Zarasų elektros tinkluose ir buvau šios įmonės vadovo Algimanto Žilėno pagalbininkas. Jis buvo labai didelis entuziastas, užsimanydavo originalių medžio darbų, o aš visuomet su malonumu tai įgyvendindavau.

Kada įvyko pirmoji jūsų pažintis su drožyba?
Mano manymu, dėl drožybos greičiausiai kalti genai. Kadangi nuo seno Lietuva – žemdirbių kraštas, tačiau mano senelis buvo ir drožėjas, ir verpimo ratelių meistras. Jis taip ištobulėjo, net metė žemdirbystę ir visą dėmesį sutelkė į šį užsiėmimą. Jį pažinojo visi aplinkinių kaimų gyventojai, kurie verpimo ratelius vadindavo „Savicko rateliais“.

Mano pirmoji rimtesnė pažintis su drožyba įvyko tuomet, kai buvau dar visiškai nedidelis vaikas. Utenoje susitikau savo krikšto tėvą, kuris parduotuvėje man nupirko vieną drožybos įrankį. Pradėjau nuo smulkių darbelių.

Metams bėgant Antalieptėje pats pasistačiau namus, kurį laiką su žmona auginome kalijas, tad nusprendžiau, kad reikėtų pačiam pasidaryti ir krepšelius iš skiedrų. Išpopuliarėjau su šiais krepšeliais: aprūpindavau Zarasus, iš Zarasų jie būdavo išvežami į Daugpilį ar Rygą. Dirbom abu su žmona, padėdavo sūnūs. Pamenu, kasdien po 70 krepšelių padarydavom.

Apie 1986 metus Antalieptė šventė bažnyčios jubiliejų. Atvažiavo kunigas, kuris paprašė manęs nudrožti kryžių. Po metų, sovietmečiui baigiantis, bažnyčios šventoriuje jau stovėjo kryžius. Prasidėjo intensyvūs kryždirbystės metai. Lietuvos nepriklausomybės pradžioje vos spėjau suktis. Jų reikėjo visiems – ir bažnyčioms, ir kaimams, ir sodyboms. Per savo gyvenimą esu nudrožęs 17 kryžių ir tiek pat koplytstulpių. Du kryžiai stovi Kryžių kalne.

Ar dabar dar lieka laiko drožti kryžius ar koplytstulpius?
Šiuo metu daugiau darau mažesnius darbus. Man juk 88–eri, tad jėgos senka, darosi sunkiau. Šiuo metu mano tema „Sartai“. Žirgų lenktynės būna kasmet. Noriu suteikti žmonėms džiaugsmo. Drožinėju žirgus ir juos parduodu. Džiaugiuosi, kai drožiniais susidomi vis daugiau pirkėjų.

Jūs esate molėtiškis. Užsiminėte, kad atidavėte duoklę ir šiam kraštui?
Mano gimtajame miestelyje, Skudutiškyje, mokyklos pastate yra įsteigta „Skudutiškio akademija“ – čia veikia įdomus vaikų kambarys. Jam padovanojau savo išdrožtus senovinius buities darbus vaizduojančius drožinius. Labai noriu, kad mokydamiesi vaikai ne tik vaizduotėje ar iš vadovėlių žinotų apie senuosius lietuviškus darbus, bet ir prisilietų prie jų savo rankomis. Jaučiu sentimentus šiai mokyklai iki šiolei.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

 

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Medinės drožėjo Aurelijaus Baldausko darbų metamorfozės

    Nebūtina gilintis, kas lemia mokslinį metamorfozių apibrėžimą, mums užtenka tik supratimo, kad nėra nieko amžino – viskas aplinkui kinta, keičia turinį, būvį ir formas. Tas pats ir su medžiais – ateina metas nebe žaliuoti, žydėti, nešti vaisius ir pavėsį, o griūti ša­kom į samanas ir, praradus gyvastį, kilti dūmais į dan­gų ar virsti daiktu, rakandu. Medžio drožėjai niekada lengvai nenurašo medžių: šaknų ar šakų raizgalynėje, kamieno rievių margume jie įžvelgia daugybę naujų idėjų, formų, vaizdų ir net veidų. Toks ir uteniškis Au­relijus Baldauskas, gruodžio 3 dieną Utenos kultūros centro (UKC) stiklo galerijoje pristatantis antrą per­sonalinę darbų parodą.

  • Žvejoti mėgstančio drožėjo kolekcijoje – į Leniną panašus žvejys

    Tris dešimtmečius Utenoje gyvenantis Valdas Yla gimė ir augo Antalieptės seniūnijai (Zarasų r.) priklausančiame Purvynės kaime. Tarnaudamas sovietinėje armijoje susipažino su lietuviais broliais dvyniais, kurie mėgdavo kurti raižinius ant faneros. Pabandė ir pats – kažkas išėjo. Grįžęs iš armijos V. Yla dirbo Utenos milicijoje, vėliau – Anykščių policijoje. Pastaruosius 18 metų „Utenos dienos" pašnekovas yra Vidaus reikalų ministerijos pensininkas. Laisvalaikiu nedidelėje virtuvėje medžio drožyba užsiimantis uteniškis, kurio darbais išpuoštas kiekvienas namų kampelis, svajoja kada nors turėti nuosavą dirbtuvę.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2018 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:714
Vakar apsilankė:11905
Šią savaitę apsilankė:33070
Šį mėnesį apsilankė:189717
Viso (nuo 2015-02-16):8580861
Šiuo metu naršo:
96
2018-06-21
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!