Už savo likimą esame atsakingi tik patys

Po mokyklos baigimo neplanavau niekur studijuoti: nuolat kartojau, kad universiteto baigimo diplomas – tik niekam tikęs popieriukas, kurio gyvenime niekad neprireiks, tačiau jau po kelerių metų teko pakeisti savo nuomonę. Vos tik išlaikiau paskutinį valstybinį brandos egzaminą, ėmiau dairytis bilietų į Angliją – nusprendžiau, kad reikia užsidirbti pinigų ir pamatyti šiek tiek pasaulio. Iki tol nebuvau išvykusi už Lietuvos ribų, tačiau gyvenimas svečioje šalyje labiau žavėjo nei gąsdino. Tėvai man kartojo, kad darbui dar turėsiu tikrai daug laiko, ir skatino iš pradžių įgyti specialybę. Vis dėlto, jų patarimų nebuvau nusiteikusi klausytis – norėjau kuo greičiau pradėti savarankišką gyvenimą svetur.

Ieškodama darbo taip pat nepersistengiau – man svarbiausia buvo tai, kad atlyginimas būtų kiek įmanoma didesnis, o dirbti galėčiau pradėti kiek įmanoma greičiau. Taigi, kaip ir daugelis jaunų žmonių, nusprendžiau įsidarbinti fabrike: dabar, kai nuo to praėjo ganėtinai daug laiko, galiu pasakyti, kad tai buvo tikrai prasta mintis. Iš pradžių įsidarbinau vištų fabrike, kuriame viliojo ganėtinai didelis atlyginimas. Kvapas šiame fabrike buvo tiesiog nepakeliamas, o jo specifika taip pat nebuvo iš maloniųjų, tad nieko keisto, kad iš šios darbovietės pabėgau jau po trijų dienų. Antrasis mano darbas buvo ne ką geresnis – tikrai nežinau, dėl kokių priežasčių panorau dirbti midijų fabrike. Atrodė, kad viskas yra ganėtinai paprasta: tereikia atrinkti sugedusius moliuskus ir juos išmesti. Visa tai atrodė paprasta tik iš pradžių – didžiausių keblumų kildavo tada, kai tekdavo plauti gamyklinę įrangą. Tam buvo naudojama ypatingai stipri chemija, todėl labai greitai tai atsiliepė sveikatai – kankino ne tik odos problemos, bet ir kvėpavimo sutrikimai. Kai supratau, kad tai nebegali tęstis, ieškojau tokio darbo, kuris būtų „švaresnis”, taigi, įsidarbinau morkų fabrike. Žinoma, gana ironiška, kad nesugalvojau rinktis kitokios darbo specifikos – na, bet visi mokomės iš savo klaidų. Iš pradžių šis darbas atrodė tarsi tikra atgaiva – nors jis taip pat reikalavo gana nemažų fizinių pastangų, tačiau po ankstesnių patirčių toks darbas atrodė ganėtinai lengvas.
Morkų fabrike dirbau beveik metus: žinoma, toks darbas vargino, tačiau nesiskundžiau. Atlyginimas buvo mokamas laiku, ir jo užtekdavo ne tik būtiniausioms reikmėms, bet taip pat ir pramogoms. Nors vis pasvarstydavau, kad galbūt reikėtų keisti darbo specifiką, tačiau tokias mintis vydavau šalin – galvojau, kad ateis laikas, ir imsiuosi tam tikrų veiksmų, o kol kas viskas yra ganėtinai gerai. Vieną dieną darbe įvykęs nutikimas privertė mane pakeisti savo nuomonę – krautuvą vairavęs kolega užvažiavo man ant kojos. Po šio įvykio reabilitacija truko ilgai – suknežinto kojos kaulo atstatymas reikalavo tikrai nemažų medikų pastangų, o man sveikimo procesas tapo tikru kantrybės išbandymu.

Nedarbingumo laikotarpiu teko patirti tikrai nemažų išlaidų, todėl ėmiau ieškoti galimybių, kurios padėtų pagerinti finansinę situaciją. Visiškai netikėtai radau įmonę „Insito konsultacijos”, kuri padeda gauti kompensacijas, jei darbe nutinka nelaimingas atsitikimas. Žinoma, prireikė šiek tiek laiko, kol iškovota kompensacija pasiekė mano banko sąskaitą, tačiau gauta pinigų suma tikrai pranoko mano lūkesčius. Po kelių mėnesių vėl galėjau grįžti į darbą, tačiau nusprendžiau, kad fabrike dirbti nebenoriu. Turėjau pakankamai laiko pagalvoti, ką norėčiau studijuoti, todėl pateikiau paraišką stoti į pageidaujamą specialybę, ir sulaukiau teigiamo atsakymo. Kad ir kaip skaudu pripažinti, mintis vykti uždarbiauti į užsienį buvo didelė klaida, tačiau tokia patirtis galiausiai leido priimti tinkamą sprendimą.

 

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas